Kada sterkai keičia savo įpročius
Gal prieš pusantro dešimtmečio, žvejodamas vobleriais salačius ir šapalus, vis dažniau ėmiau pagauti sterkų. Nieko čia nebūtų keisto, tačiau šie plėšrūnai užkibdavo ten, kur, atsižvelgiant į šių žuvų pomėgius, jų lyg ir neturėtų būti. Kalbu apie sraunias ir seklias rėvas. Pirmieji pagauti sterkai man pasirodė čia užklydę atsitiktinai, kas žuvų pasaulyje nėra jau taip reta. Tačiau tokie „atsitiktinumai“ vis kartojosi, kol išanalizavęs visus šiuos atvejus ėmiau atrasti dėsningumus. Neužsiciklinu vien žvejyba spiningu, o meškerioju ir kitais būdais, kartais tai padeda suprasti, kaip vienų žuvų elgsena priklauso nuo kitų.
Pajaukintoje vietoje staiga nei iš šio, nei iš to staiga nustojus kibti kuojoms, galima įtarti, kad čia lankosi lydeka. Jei tai kartojasi nuolat tuo pačiu laiku esant panašioms meteorologinėms sąlygoms, labai verta į tą žūklavietę ateiti kada nors su spiningu. Taip pat nesunku nustatyti, kada ir kur užklys savo plotus tikrinantis salatis, atplauks mailiaus paragauti stambūs šapalai. Arba sterkai. Jie upėse nuo vasaros vidurio ima keisti medžioklės plotus, ir jei jūsų žūklavietėje be laukiamų stambių „baltų“ žuvų masalą dažniau čiumpa smulkūs šapaliukai, strepečiai bei aukšlės, galima tam tikru laiku sulaukti ir svečių būrelio – sterkai vakarop nepraleis progos praretinti smulkių žuvelių gretas.
Tiesą sakant, aš anksčiau net neįsivaizdavau, kad didžiosiose mūsų upėse yra tiek sterkų. Kuomet kažkas šovęs iš gilumos į jaukimvietę pabaidydavo smulkmės būrį, visada galvodavau, kad čia siautėja ešeriai. Sykį, nusinešęs prie upės ultralight spiningėlį ir mikroguminukų komplektą, laukiau to momento – plėšrūnai pradėdavo puotauti tiksliai pagal savo nustatytą grafiką. Koks buvo mano nustebimas, kai vieną po kito pradėjau traukti pusantro sprindžio sterkiukus. O ešerio nepasitaikė nė vieno...
Plėšrūnų kibimas niekaip nesusijęs su taikiųjų žuvų kibimu. Tuo įsitikinau ne kartą. Pasitaikydavo, jog kuojos, karšiai, plakiai ir pan. kibdavo, kaip reta puikiai, tačiau plėšrūnes gaudę žvejai likdavo it musę kandę. Bet nutikdavo ir visiškai priešingai. Kurį laiką pameškeriojęs su plūdine ir veltui ant kranto praleidęs geriausias ryto valandas, imdavau spiningą ir... keikdavau save, kad to nepadariau anksčiau – lydekos, salačiai ar tie patys šapalai, kuriuos ką tik bandžiau gundyti kukurūzais arba žirniais, be didesnių problemų griebdavo voblerius, sukriukes, besivartančias blizges.
Jei vanduo tampa lyg arbata
Vasaros pabaigoje (jei tik naktys nebūna labai vėsios) vandens temperatūra telkiniuose pasiekia aukščiausią metų temperatūrą. Šiltas vanduo – mažai deguonies. Tai pasijaučia netgi upėse ir žuvys, palikusios ramius dumblėtus užutekius, suguža į sraunesnius vandenis. Kadangi smulkioms žuvelėms didelis gylis asocijuojasi su plėšrūnėmis, jos stengiasi pasirinkti gerokai seklesnes rėvas – į upės vagą nelenda. Tačiau grobuonys ir nelaukia, kol kas nors atplauks tiesiai į jų nasrus – patys ima ieškoti aukų.
Sterkai – jokia išimtis ir nors jie yra gilumų plėšrūnai, bet pakankamai mobilūs, kad galėtų prisitaikyti prie pakitusių mitybos sąlygų. Šie plėšrūnai ir anksčiau nevengdavo atplaukti į seklius vandenis, tačiau tuomet rinkdavosi kiek ramesnę srovę. Viena iš jiems palankių sąlygų – šalia smulkmės ganyklų turėjo būti ir gilesnė vieta. Dar geriau, jei sekluma krisdavo į upės vagą. Tai sterkams yra ideali vieta, nes iš gilumos plėšrūnai staigiai nerdavo į smulkmės būrį ir apsisukę grįždavo į palankesnę sau stichiją. Tačiau dabar sušilęs vanduo priverčia keisti sterkų įpročius ir jie vis dažniau ima rodytis srauniose sraunumose. Įmanomi du variantai, kurie apsprendžia ar rasite šių plėšrūnų.
Net ir nedidelė rėva gali būti ir visai šalia staigiai gilėjančio dugno. Tačiau mažame plote bus mažai ir mailiaus. Be to, pabaidytos žuvelės čia veikiausiai ilgai neatplauks, jos paprasčiausiai susiras kitą panašią seklumą ir vėl grįš gal tik kitą dieną. Todėl ir sterkai į tokią vietą veikiau atklys atsitiktinai, nors šiaip jau jie yra gana konservatyvūs maitinimosi atžvilgiu.
Didžiausi mailiaus būriai laikosi plačiose ištįsusiose rėvose visai nedideliame gylyje. Čia smulkmė jaučiasi saugesnė, randa daugiau maisto. Ir tuomet nėra labai svarbu, kad pastovios sterkų „gulyklos“ yra toliau nuo rėvos, plėšrūnai prisivers palikti gilumą ir ilgesniam laikui užtrukti ten, kur paprastai jie nemėgsta lankytis. Dugnas blausiaakiams praktiškai visada bus tinkamas – žvyras, akmenys, tačiau gylio per mažai (kartais vos 0,5 m), o ir tėkmė pernelyg greita. Sterkai medžios tokiose rėvose, bet visgi, esant ne visai palankioms sąlygoms, stengtis susirasti patogiausius savo išpuoliams plotus. O patogu jiems, kaip supratote, yra didesnis gylis ir mažiau greita srovė.
Sterkų išsidėstymas rėvose
Iš karto už akmenų sangrūdos, kuomet per ją verčiasi vanduo, dažnai būna tėkmės išmuštos duobės. Sakyčiau, net ne duobės, bet išilgai akmenų grandinės (skersai krantui) nutįsęs griovys, kurio plotis kitąsyk yra gal tik porą metrų. Artimesnis jo šlaitas leidžiasi į gylį kone stačiai, o tolimesnis būna nuolaidus. Nors iš pirmo žvilgsnio čia vanduo teka srauniausiai, iš tiesų taip yra tik aukštutiniuose upės sluoksniuose, o palei dugną ir būtent to griovio giliausioje vietoje (kartais gylis čia siekia 1,5 m ar daugiau), bus sąlyginė ramuma. Mūsų akys mus apgauna, nes mes matome tik upės paviršių, tad nė nebandome tokiose vietose ieškoti sterkų, o jie... tūno iš karto už akmenų, per kuriuos verčiasi smarki tėkmė. Bet kuriuo metu plėšrūnai iš čia gali plaukti pagainioti mailiaus. Beje, nepatingės „pajudinti užpakalio“, jei koks gružlys arba strepetys prisiartins arti jų slėptuvių net ir vidurdienį.
Kai kurie stambesni rieduliai toje akmenų juostoje kyšo iš vandens. Arba būna, kad ant rėvos viršaus užsilaiko koks nors srovės atneštas nuvirtęs medis ir pan. Už šių iškyšulių susidaro jau gerai matomas ramaus vandens plotelis. Tokias vietas mėgsta praktiškai visi plėšrūnai, kadangi čia nuolat rasime paviršiuje plaukiojančių žuvelių, kurios į ramesnį vandenį atplaukia pailsusios nuo smarkios tėkmės, randa ir maisto. O ir plėšrūnams šie maži užutėkiai yra puiki vieta maitintis. Sterkai taip pat naudojasi tuo, juolab, kad paviršinė ramuma yra virš minėto dugno griovio.
Kada rėva neprigludusi prie pat kranto, o kiek atitolusi arba, pakilus vandens lygiui (pavyzdžiui, po smarkaus lietaus), tarp rėvos bei kranto ilgesnį laiką teka greitos srovės srautas, jis dugne išgremžia išilginį krantui griovį. Jei tas griovys būna prie pat kranto, čia veikiau aptiksi lydeką arba šapalų, bet kartais vandens srautas būna nukrypęs kampu ir griovio galas atsiduria toliau nuo sausumos, tarsi įsirėžia į nuožulniai seklėjantį dugną (toks būna tolimesniajame akmenų grandinės gale), čia irgi gali pasitaikyti sterkų. Bet dažniausiai panašiose vietose laikosi patys mažiausi šios rūšies atstovai ir pagauti legalaus dydžio plėšrūnų pasiseka retai.
Žinoma, pats rėvos kraštas taip pat yra lankomas sterkų, nes ten visada pakankamai gilu. Bet tai jau tipinė šių plėšrūnų buveinė iš kurios jie kyla atakai į rėvos seklumas, panaši situacija kaip ir prie Nemuno dambų.
Nors minėtuose plotuose labiausiai tikėtina pagauti sterkų, tačiau verta bandyti laimę ir bet kurioje rėvos vietoje. Ar tai bus lygus smėlėtas, žvyruotas dugnas, kur gylis yra vos pusė metro, ar kiek gilesnė seklumos vieta, kur stūkso pavieniai iš vandens išlindę akmenys, ar dugnas, kuriame kuokšteliais auga net išlindusios į paviršių vandenžolės (labai apaugęs augalas gruntas netinka), sterkai gali čia atplaukti pamedžioti. Plėšrūnai laikosi netoliese ir tam tikru metu vis daro masinius išpuolius (juk medžioja būriais) į tas sau nebūdingas vietas.
Dar vienas gana neįprastas sterkams poelgis. Sterkai medžiodami rėvose kartais išsiduoda. Veikiausiai taip yra todėl, kad čia labai mažas gylis. Kartais galima pamanyti, jog medžioja šapalai, salačiai arba į rėvą užklydusi lydekaitė (tokiu metu aštriadantėms tai irgi yra įprasta). Tačiau kada pagauni sterką, po to dar vieną, imi suprasti, kad tai – ne atsitiktinis reiškinys.
Geriausias metas – vakarėjant
Rytais rėvose sterkų pagaunu retai, kiek pastebėjau tuo metu jie visgi lindi gilesnėse vietose, kur nors arčiau vagos. Daug geresnis paros laikas šių žuvų paieškoti seklumose, yra vakaras, tada blausiaakiai kažkodėl atplaukia į mano minėtas sraunumas. Ypač nusistovėjus vasariniams karščiams, kada oras ilgai nekinta.
Ir vėl nebūdingas šiems plėšrūnams dalykas – sterkai pradėdavo kibti kažkur apie 17 – 18 val. Tačiau šioje vietoje yra vienas esminis tokį kibimą koreguojantis veiksnys. Jei rėva tame krante, į kurį iš priešingo kranto plieskia saulė – sterkai čia suaktyvės porą valandų vėliau, bet kada tai bus priešingas krantas, sterkai puotauti pradės mano nurodytu laiku. Jų aktyvus kibimas būdavo neilgas ir tęsdavosi valandą, gal pusantros, nors tai nereiškia, kad plėšrūnai visai nebekibs – reikia ieškoti šalia, bet giliau.
Tikėtis sužvejoti rėvose stambių sterkų neverta. Matyt, tie didieji visada išlieka ištikimi savo prigimčiai, jie gerokai konservatyvesni. Tačiau iki 2 kg sterkų galima pagauti. Galima pasidžiaugti tuo, kad tokiose vietose mažai ir visai smulkių sterkiukų. Paprastai kimba standartiniai 1,0 – 1,2 kg blausiaakiai. Kodėl būtent tokie – atsakymo neturiu.
Saulei priartėjus prie laidos, sterkai liaudavosi medžioję rėvose. Galbūt jie pasitraukdavo į gilesnes arba mažiau sraunias vietas. Kitur jų paprasčiausiai tuo metu neieškodavau, nes, atsistojęs prie rėvos, tęsdavau spiningavimą ir neretai pagaudavau kitų plėšrūnų. Rėvose, sušilus vandeniui, galima tikėtis praktiškai visų mūsų upėse gyvenančių grobuonių. Apie šapalus arba salačius net nekalbu.
Romualdas Žilinskas
