Jei lydekos nekibs, eisim gaudyti karšių. Antra dalis

Paprastai ateinu į žūklavietę dar su tamsa, pradedu žvejoti ir vos švintant maždaug valandą laiko būna visai nebloga žūklė. Vėliau kibimai vis retėja, kol visiškai baigiasi, arba masalus ragauja tik smulkmė. Kai kurie meškeriotojai neištveria ir mauna namo.

Aš paprastai dar laukiu iki 11–12 val., kuomet prasideda antra kibimų „serija“. Žuvys tada dar maždaug valandą staiga ima ragauti masalus. Galbūt užkimba tik vienas karšis, bet neretai jis savo gabaritais apvainikuoja tos dienos žvejybą.

Tačiau, jei gerai, gausiai pajaukinai, žūklavietė tinkama, tuomet kimbančius „ne karšius“ smulkme nepavadinsi, nes tai gali būti net labai padoraus dydžio kuojos. Jos, kaip ir karšiai, mėgsta kriauklynus, tad masalus ragauja pakankamai riebios tos rūšies žuvys. Kitąsyk nereikia nė tikslinio laimikio, nes taip įsijauti į kuojų žūklę, kad pamiršti, ko eidamas žvejoti išties tikėjaisi.

Kada suaktyvėja karšiai

Galbūt labai nenukrypsiu nuo temos, jei pasakysiu, jog vėlyvo ryto ar tai ankstyvos popietės (priklauso, koks metų laikas) kibimų grafikas išlieka visada stabilus. Ir taip yra netgi spiningaujant ar velkiaujant plėšrūnes. Žinoma, būna dienų, kai žvynuotosios visiškai nenori nieko ėsti, pasitaiko, kad priešpiet staiga pasikeičia vėjo kryptis, oro temperatūra, bet, paėmus apskritai, galima įžvelgti anksčiau minėtą tendenciją iki vanduo gerokai atvės. Po to jau bus kitaip, bet tuomet bus ir kiti rašiniai.

Dar vienas įdomus momentas, apie kurį užsiminiau pirmoje šio straipsnio dalyje. Kadangi žuvauju įvairiais žūklės būdais, galiu palyginti įvairių žuvų kibimo intensyvumą. Neretai pasitaiko, kad voblerius ar guminukus puikiai stveria lydekos, ešeriai, salačiai ir kitos plėšrios žvynuotosios. Bet tą pačią dieną, net tą pačią valandą taikiosioms žuvims nieko neįsiūlysi. Arba nutinka priešingai – lupi kuojas, karšius, bet grobuonės suka nosį nuo joms siūlomų vilioklių. Aišku, būna, kuomet puikiai kimba ir vienos, ir kitos žuvys, tai faktiškai „auksinės“ dienos, kokių pasitaiko gal tik keletas per metus. Dažniau arba dažniausiai – žvejai skundžiasi laimikiais, bet tai taip įprasta, kad net nenoriu tęsti šios minties...

Jei ankstyvą ryta karšiai nejudina dugninės viršūnės, tai tikėtis, jog jie pradės masalais domėtis vėliau – gana menka tikimybė. Pasitaiko, jog anksti ryte masalus labai aktyviai atakuoja įvairios kitos žuvys, tada dar galima sulaukti ir karšių kibimo. Bet jei prastai kimba net aukšlės (o jos upėse, kada jaukinama, gali labai sėkmingai kibti ir nuo dugno, priklauso, kokiu masalu gaudysi), kuojos, tokiu atveju veikiausiai keisis oras ir ši permaina karšiams taip pat yra ne į naudą. Apniukęs rytas, kai pučia šiaurės rytų vėjai ir oras vėsta, itin prastas rodiklis karšių žūklei.

Daug geriau, kada lengvai purkšnoja lietus arba ant upės tvyro rūkas. Beje, plačiašoniai per rūką dažniausiai nekimba. Jie tada kyla į vandens paviršių, pasitaiko išvysti, kaip kaišioja nugaras iš vandens, o masalus pradeda ragauti, kai migla jau ima sklaidytis. Visgi taip dažniausiai būna vasarą, rugsėjį žymiai rečiau, spalį tokio neįprasto karšių elgesio visai nepamatysi. Giedras rytas irgi gerai karšių meškeriojimui, jei toji giedra nusistovėjusi jau kelias dienas iš eilės.

Jaukinant visada geriau

Gaudant karšius dugninėmis upėse įmanomi du sistemėlių variantai – su šėryklėlėmis arba be jų, tačiau jaukinti vis tiek reikės. Ir išmeskite iš galvos mintis, kad tekančiame ir (ar) šaltame vandenyje galima apsieiti be prievilo. Karšiams jis yra būtinas, jei norite juos gaudyti nelakstydami upės krantais.

Stovinčiame vandenyje be jokių abejonių rinkčiausi tik pirmąjį variantą, t. y. gaudymą su šėryklėlėmis, nors upėse kai kada visai sėkmingai galima žvejoti ir be jų. Visgi rezultatyviau žuvaujama su šėryklėmis. Jau vien todėl, kad į jas galima grūsti net ir ne visai tinkamą gaudymui tekančiame vandenyje jauką, kurį, jei mėtysi rutulius, tėkmė bematant nuneš pasroviui. Aišku, kada sakau, kad ne visai tinkamą, nereiškia, jog bet kokį – tiesiog prievilas gali būti ne taip kruopščiai paruoštas, turint omenyje tiek jo lipnumą, tiek ingredientų sudėtį, žodžiu, paprastesnis.

Nors bet kokiu atveju dabar žuvų masinimas kainuos brangiau, kadangi jauką, kurį paprastai naudojame vasarą, patartina praturtinti didesniu kiekiu musės ar uodo trūklio lervų arba bent jau įdėti kapotų sliekų. Kol kas galima labai nepersistengti su jų kiekiu, dar vanduo pakankamai šiltas, bet pageidautina, jog būtų minėtų sudedamųjų dalių. Vasarą jos irgi niekada nemaišo, tai yra faktas, tačiau tuomet neretai išsiverčiama ir vien su augaliniais priedais.

Į jauką primaišant po truputį įvairių gyvūninės kilmės ingredientų galima daryti savotišką „miksą“, t. y. suberti į jauką ir musės lervas, ir uodo trūklio lervas, ir kapotus sliekus, ir net pridėti geldelių smulkintos „mėsos“ ar iš po akmenų išrankiotų karpytų dėliukių. Viskas, kas juda, ką ryja žuvys, kitaip nei augaliniai priedai „nepermuša“ vienas kito nei kvapu, nei skoniu. Žinoma, galbūt žuvys pirmiausiai suris, kas tą dieną joms yra gardžiausia, gal kai ko visai nelies, bet kuomet pasiūla įvairiapusiška, tada tikrai kažkas turėtų patikti.

Suprantu, brangu (kalbu ne apie moliuskus ar dėles), bet įmanoma išsisukti palyginti pigiai, jei turite laiko ir netingite. Sliekų juk galima prisikasti patiems, nes jei juos pirksite, tuomet tie lenkiški kirminai gerokai palengvins kišenę. Nors šiaip jau visos užsienietiškos „dendrobenos“ nėra prastos, aš tokius sliekus perku ir sėkmingai meškerioju. Visgi jie niekada neprilygs lietuviškiems mėšlinukams ar naktiniams sliekams. Ir čia ne patriotiškumo apraiškos, bet taip yra iš tiesų.

Kadangi žieminė žūklė prasidės dar negreitai, uodo trūklio lervos žūklės prekių parduotuvėse perkamos ne taip aktyviai, kaip žiemą. O tai reiškia, kad šis masalas genda ir parduotuvėse, o pardavėjai neišpirktus trūkliukus galiausiai priversti išmesti. Masalui tokios lervos netiks, bet įdėtos į prievilą jo nesugadins. Aišku, jei tik ne visiškai pradvisusios. Gražiai pašnekėjus su prekybininkais įmanoma už vienos dėžutės kainą nusipirkti trigubą kiekį arba gauti senų „matilių“ veltui.

Nors ir sakiau, kad į prievilo pasirinkimą ir paruošimą galima žiūrėti ir pro pirštus, tačiau visada geriau, kada jis pasirinktas selektyviai ir pagamintas kruopščiai. Jaukas karšiams dabar turi būti rupus, sunkus, iš stambesnių sudedamųjų dalelių, nes visokie ten aprašomi „debesėliai“, „šleifai“ ir panašiai, šioms žuvims nelabai įdomūs. Plačiašonis slenka padugne ir ieško kas guli ant grunto, jei neranda – praplaukia pro šalį. Aišku, į kvapą jis reaguoja, bet tėkmė gali būti pernelyg stipri, kad tas kvapas ilgai ir jauko šleifas ilgiau išsilaikytų. Kita vertus, dabar visų žuvų aktyvumas veikiausiai bus pačiame pike, tad pasroviui nutįsusios smulkios jauko dalelės sukvies nepageidaujamus svečius.

Stovinčiame vandenyje gal ir reikėtų ko nors, kas ties jaukimviete kvepėtų dešimties metrų spinduliu, bet dabar tai nebūtina. Tokia mano asmeninė nuomonė, gal kas žvejoja ir jaukina kitaip ir turi savus pamąstymus šia tema.

Prievilo spalvai nesu itin priekabus, bet pastebėjau, kad visgi tamsiai geltonas ar kiek rausvo, rusvo atspalvio jaukas mielesnis karšiams. Gal ne visur, bet upėse dažniausiai, be to, jis, mano manymu, dabar yra universaliausias. Atkreipkite dėmesį, kad kalbu apie rudens pirmą pusę, kada vanduo pakankamai šiltas, o žuvys dar tikrai nežiovauja, be to, mes meškeriojame karšius, tačiau ne karšiukus.

Kaip ir sakiau, jauko kvapas neturėtų būti „iš koto verčiantis“, geriausiai kiek saldokas (pavyzdžiui: vanilės, medaus). Visokius „tutti-frutti“, kurie kvepia vaisiais, palikite kitai vasarai. Jau tada geriau visiškai bekvapis, nors jis vis tiek šiek tiek kvepės natūraliomis grūdinėmis kultūromis ir susimaišys su kapotų sliekų, trūkliukų bei visų kitų gyvūninių priedų kvapu.

Upėje arba ežere naudoju dviejų tipų jauką – labai lipnų arba beveik nesuklijuotą, pabirą. Čia priklauso nuo to, ar bandysime mėtyti į vandenį prievilo rutulius ar ne. Jei pasirinksime antrąjį variantą, tai kam tą jauką smarkiai lipinti? Tuomet tereikės 8–10 taiklių užmetimų feeder tipo dugnine į jaukimvietę prieš pradedant žūklę, o vėliau jau kiekvieną kartą permetant meškerę papildomai pasijaukinsime. Turiu omenyje, kad pradžioje šėryklėlių turinį išbersite patys, o po to sulig kiekvienu meškerės užmetimu jaukimvietėje atsiras papildoma prievilo porcija iš šėryklėlės. Pirmuosius tik jaukinimui skirtus užmetimus verčiau atlikti be pavadėlio su kabliuku, juos užsirišite vėliau.

Beje, be ypatingo reikalo dažnai permetinėti dugninių nevertėtų, nes tai gali atbaidyti žuvis. Panašiai elgiuosi ir traukdamas užkibusį karšį – jį stengiuosi kuo greičiau atitolinti nuo jaukimvietės, kad besipriešindamas neišgąsdintų viso gentainių būrio.

Tėkmėje „patraukti į šalį“ karšį nėra lengva, nes poros kilogramų plačiašonis muistosi gana aršiai, jis išnaudoja savo plokščią kūną bandydamas atsistoti skersai srovės, o ir upiniai plačiašoniai gerokai stipresni nei ežeriniai. Kaip varginsi, trauksi žuvį priklausys ir nuo konkrečios upės ir žūklavietės, nes kitur nėra galimybių daryti panašių manevrų, kadangi paprasčiausiai tam netinkama vieta.

Tarkim, kai kurios geros karšinės Neries, Šventosios vietos pernelyg mažo ploto, šalimais teka smarki srovė, krantai statūs, nepatogūs net stovėti, žodžiu, dabar jau nemąstai apie tai, kas bus po to, o stengiesi ištraukti bent tą laimikį, kuris yra užkibęs. Ir čia be graibšto neišsiversi, nes privestą prie kranto žuvį rankomis kitąsyk sunku net paimti. Kiek sykių yra buvę, kada, regis, visiškai nuvarginta stambi žvynuotoji nutrūko nuo kabliuko ją bandant sugraibyti pirštais.

Ir tai dar ne pats blogiausias variantas, nes galima paslysti, neatsargiai pastatyti koją ir įsmukti į vandenį. Bala nematė tada tų žuvų, kadangi už dviejų metrų nuo sausumos gylis gali būti virš galvos, o ir tėkmė ne pati silpniausia. Deja, porąsyk nutiko taip, kad teko kone nuogam sėdėti ant kranto ir, barškant dantims, laukti, kol išsausės drabužiai, nes oras jau ne vasariškas. Tačiau tai nuotykiai iš naktinės žūklės...

Romualdas Žilinskas