Turbūt nereikia net aiškinti, jog visos bridkelnių siūlės turėtų būti klijuotos, o geriausiai dar ir papildomai sustiprintos. Kad bridkelnės atlaikytų ne vieną sezoną, jos privalo išlaikyti sandarumą (pasidžiaukit kelnes, po galais! O geriausiai – balkone, gryname ore, bet ne ant saulės), nes užsilikusi drėgmė negrįžtamai naikina vidinį komfortą. Beje, prakaitas sūrus, tad po kelių žvejybų išsiplaukite ir kelnių vidų, kadangi ilgainiui jos ims dvokti ožiu, membranos užsikiš.
Dabar dar vienas pastebėjimas, kuris veikiausiai nemažai žvejų nustebins, nes jie mano visiškai priešingai. Kaip žinia, yra du kvėpuojančių braidymo kelnių tipai: bootfoot (su integruotais batais) ir stockingfoot (su neopreninėmis kojinėmis). O dabar spėkit, kurios iš jų bus sandaresnės (turint omenyje taip vadinamą „ilgaamžiškumą“), mažiau pralaidžios vandeniui po sezono, dviejų ar trijų?
Kokio tipo bridkelnės geresnės?
Priešingai nei galvoja dalis meškeriotojų (jų tarpe ilgą laiką buvau ir aš), daugiau galimybių praleisti vandenį turi stockingfoot tipo bridkelnės, tai yra tos, kurios baigiasi neopreninėmis kojinėmis ir reikalauja atskiros žvejybinės avalynės. Kodėl?
Nes būtent neopreninės kojinės siuvamos ir klijuojamos prie membraninio audinio, o ta sujungimo vieta yra viena jautriausių. Jei siūlės nepakankamai sandarios arba po kurio laiko susidėvi klijai, būtent per jas gali pradėti sunktis vanduo. Tai dažniausia vieta, kur pradeda rasoti ar kauptis drėgmė, ypač jei kojinėse lieka smėlio, purvo ar atsiranda mechaninių pažeidimų.
Beje ir pačios neopreninės kojinės gali prasitrinti, jei, tarkim, į vidų netyčia pakliuvo (prilipo prie žvejo pado aunantis bridkelnes) smėlio smiltelių, į batą įkrito akmenukas ir panašiai. Jos dažniausiai būna apklijuotos iš išorės audinio juostelėmis, kurios ilgainiui gali nusilupti.
Tuo tarpu bootfoot bridkelnėse batai sujungti sandariai gamykloje – dažnai ne siuvami ar klijuojami, o presuojami arba liejami vientisu būdu. Tai reiškia mažiau siūlių ir mažesnę riziką prasisunkti vandeniui.
Žinoma, bootfoot modeliai dažniausiai mažiau patogūs, sunkesni, ne tokie universalūs, nes galimai tie „stacionarūs“ batai per slidūs žvejojant jūsų žūklavietėse, pernelyg griozdiški, sunkiau atsirinkti tinkamą jų dydį, jei, tarkim, pėda plati ar labai siaura, arba esi mažo ūgio, bet batų reikia didelių, ir panašiai. Tačiau sandarumo prasme būtent šios braidymo kelnės yra patikimesnės.
Tačiau šis straipsnis labiau akcentuotas toms braidymo kelnėms, kurias mėgstu aš ir, kiek žinau, didesnė dalis mūsų šalies žvejų – stockingfoot modeliams.
Kas trumpina bridkelnių „gyvenimą“?
Dar vienas svarbus niuansas, dėl ko bridkelnės su neoprenine kojine mažiau patvarios. Ir tai labai priklauso nuo teisingai pasirinktų bridbačių, ne netinkamai parinkti braidymo batai gali turėti tiesioginę įtaką neopreninės kojinės susidėvėjimui. Jeigu batai per dideli – koja viduje juda, trina kojinės galą, pirštai remiasi į priekinę neopreno dalį. Nuolatinis tempimas sukelia mikro įtrūkimus, siūlių įtempimus, o vėliau ir plyšimus, visa tai leidžia prasiskverbti vandeniui.
Per standūs ar per maži batai nuolat spaudžia neopreną, šis greičiau praranda elastingumą, atsiranda siūlių deformacija, tai irgi turi įtakos sandarumui. Blogai parinkti batai taip pat didina žvejo nuovargį, trikdo jo pusiausvyrą, o tai dar labiau apkrauna neoprenines kojines laipiojant per dugno ar kranto akmenimis, netgi grįžtant iš žūklės lygiu keliu.
Paminėjau mikro įtrūkimus. Tai itin nemalonus dalykas, su tuo reiškiniu susidūriau jau du sykius per labai trumpą laiką ir labai tikiuosi, kad tai nėra tendencija, o tik sutapimas. Užsimauni bridkelnes, brendi, išstovi pusdienį vandenyje, namuose pasižiūri ir labai nustembi, kad vienos pėdos priekis sudrėkęs.
Nedaug, žuvaudamas to nė nejauti. Kojų pirštų nagai apkarpyti, nepradurtas kojinių priekis, niekas neopreninėje kojinėje neatsilupę, tačiau drėgmė iš išorės prasiskverbė. Kitą žvejybą vėl tas pats. Ir trečią. O bridkelnės naujos, gal tik dvidešimt kartų žūklėje „sudalyvavo“...
Įdomiausia, kad pripili į braidymo kelnių vidų vandens, bet neišvarva nė lašo. Koks čia velnias, kaip taip gali būti? Vėliau išsiaiškinau priežastis. Jų gali būti ne viena.
Mikro įtrūkimai neoprene atsiranda dėl keleto pažeidimų. Dažniausiai – dėl mechaninės apkrovos ir minėto tempimo. Kuomet neoprenas dirba nuolat deformuodamasis (lenkiamas, spaudžiamas, trinamas), ilgainiui jo porėta struktūra pradeda silpnėti: vidinės poros susispaudžia, plyšta, atsiranda smulkūs įtrūkimai, kurie plika akimi nematomi, bet pradeda leisti vandenį.
Ne mažiau svarbi ir paties neopreno kokybė. Žemesnės kokybės (pigesnis) neoprenas turi didesnes, netolygias poras, todėl greičiau praranda elastingumą. Plonesnis ir pigesnis neoprenas (pavyzdžiui., 3 mm vietoj 4–5 mm) natūraliai greičiau „pavargsta“, tampa mažiau atsparus mikro įtrūkimams.
Reikėtų akcentuoti, kad net nepriklausomai nuo neopreno storio, jis gali būti skirtingos kokybės (aišku, bus nevienoda kaina), skirtingo elastingumo, tankio, siuvimo ir laminavimo, čia sudedamųjų daug ir visos tos detalės lems kvėpuojančių bridkelnių kojinių atsparumą susidėvėjimui. Nepritaikyta sandėliavimo temperatūra, UV spinduliai, chemikalai (tarkim, netinkamos valymo priemonės) taip pat kenkia neoprenui.
Reziumuojant: mikro įtrūkimų atsiradimas dažniausiai yra ilgo proceso pasekmė – tai kaupiamasis mechaninės deformacijos, neteisingo naudojimo, prastos gaminio kokybės bei netinkamos priežiūros derinys. Aš apie savas bridkelnes padariau tik vieną išvadą – kadangi buvo naujos, nesunku suprasti kokią.
O dabar – apie patį neopreną, kuris yra membraninių bridkelnių dalis.
Tai, į ką maunama žvejo pėda
Neopreno storis membraninių bridkelnių kojinėse (booties) paprastai svyruoja tarp 3 mm ir 5 mm. 3 mm storis dažniausiai naudojamas pigesnėse bridkelnėse, kurios labiau pritaikytos šiltesniam sezonui. Tokios kojinės mažiau spaudžia pėdą, jaučiasi jos laisvumas (tarsi būtum basas), bet greičiau dėvisi ir mažiau apsaugo nuo spaudimo bei trinčių batuose.
3,5–4 mm neopreno storis yra vidutinis variantas, gana plačiai naudojamas universaliuose modeliuose. Tai geras kompromisas tarp šilumos, lankstumo ir ilgaamžiškumo.
5 mm neopreno storis laikomas aukščiausios klasės rodikliu. Toks neoprenas suteikia gerą šiluminę izoliaciją šaltam sezonui, yra ilgaamžiškesnis ir atsparesnis mikro įtrūkimams, atsirandantiems dėl nuolatinio spaudimo batuose ir vaikščiojimo akmenuotu, nelygiu dugnu. Yra keli neopreno tipai, kurie skiriasi tankumu, elastingumu ir atsparumu trinčiai.
Uždaro tipo porų neoprenas (Closed-cell neoprene) yra klasikinis, dažniausiai naudojamas bridkelnių kojinėms. Jis nelaidus vandeniui, lankstus, tačiau ilgesnių apkrovų metu (vaikštant, spaudžiamas batuose) lėčiau atsigauna – atsistato į pradinį storį ir formą po suspaudimo. Apskritai prastesnis arba „pavargęs“ neoprenas laikui bėgant lieka plokštesnis tose vietose, kur nuolat buvo spaudžiamas.
High-density neoprene yra tankesnis ir atsparesnis suspaudimui bei deformacijai. Jis naudojamas brangesniuose modeliuose, nes dėl didesnio tankio mažiau formuojasi mikro įtrūkimai, kuriuos sukelia spaudimas ir trintis.
Supersoft arba ultrastretch neoprene – tai itin elastingas neoprenas, tačiau bridkelnių kojinėse toks dažniausiai nenaudojamas, nes minkštumas čia tampa trūkumu – kuo minkštesnis, tuo greičiau dyla.
Titanium coated neoprene – kai kuriuose modeliuose vidinė neopreno pusė padengiama plona titano danga, kuri dar labiau sulaiko kūno šilumą. Tokia technologija dažniau naudojama kostiumų gamyboje, tačiau pasitaiko ir aukštos klasės bridkelnių modeliuose.
Šios medžiagos storis visada turi kompromisą. Kuo storesnis neoprenas, tuo mažiau jaučiasi dugno nelygumai ir šaltesnis vanduo, tačiau tuo sunkiau pasirinkti tinkamus batus, ypač žiemą. Plonesnis neoprenas leidžia geriau jausti pagrindą, bet greičiau dėvisi.
Reziumuojant: premium klasės bridkelnėse dažniausiai būna 5 mm high-density ar closed-cell neoprene kojinės. Vidutinės klasės, daugelio žvejų vartojamose bridkelnėse – 4 mm closed-cell neoprene yra pakankamai geras variantas, jei atsižvelgiam į kainos ir kokybės santykį.
Kojinės būna skirtingos
Nors iš pirmo žvilgsnio neopreninė kojinė atrodo gana paprasta detalė, kai kuriems žvejams gal net ir vienoda, bet iš tiesų jos konstrukcija taip pat skiriasi bei turi tam tikrų niuansų, lemiančių neopreninės kojinės patogumą, ilgaamžiškumą ir atsparumą.
Klasikinė tiesi (cilindrinė) kojinė. Tai pats paprasčiausias variantas. Kojinė beveik tiesi, siūlės eina ties šonais, minimaliai pritaikyta pėdos formai. Ji turi paprastos gamybos, mažesnės kainos privalumą, mažiau sudėtingų siuvimo mazgų, tačiau prastai prisitaiko prie pėdos formos, vaikštant labiau susiraukšlėja bato viduje, todėl atsiranda papildoma trintis, o tai gali greičiau pažeisti neopreną, gali spausti pėdą tam tikrose vietose.
Anatomic (ergonomiška) forma. Tai šiuo metu populiariausias variantas kokybiškose bridkelnėse. Kojinė siuvama pagal pėdos formą, suformuojant atskirą zoną pirštams ir kulnui. Ji kur kas geriau priglunda prie kojos, susidaro mažiau raukšlių, būna menkesnė trintis, patogiau avėti ilgesnėse žvejybose, ilgesnis tarnavimo laikas dėl mažesnės apkrovos siūlėms, Bet brangesnis gamybos procesas (suprantama, atsiliepia ir braidymo kelnių kainai), tokias kojines šiek tiek sunkiau užmauti ir nusimauti.
Asimetrinė kojinė (kairė ir dešinė). Kai kurie aukštos klasės gamintojai gamina kairės ir dešinės kojos specifines neoprenines kojines. Tokios kojinės maksimaliai priglunda prie konkrečios kojos, minimaliai deformuoja neopreną ir bato viduje dar labiau sumažina trintį, jų yra ilgiausias tarnavimo laikas. Tačiau tokios kojinės – brangiausias variantas, sudėtingiau pasirinkti tinkamą dydį.
Kombinuotos formos (pusiau anatominės). Tai tarpinis variantas tarp klasikinės ir anatomic – minimaliai formuojamas pirštų ir kulno išlinkimas, bet neskaidoma į kairę ir dešinę. Šis kompromisinis variantas randamas vidutinės klasės bridkelnėse.
Patarimas būtų toks: jeigu žvejybai skiriama daug laiko, verta rinktis bent jau anatomic tipo kojines. Jos mažiau deformuoja neopreną, mažiau spaudžia, rečiau atsiranda mikro įtrūkimai pirštų ar kulno srityje. Kairės-dešinės kojinės labiau reikalingos profesionalams, bet mėgėjiškai žūklei jų dažniausiai neapsimoka rinktis vien dėl aukštos kainos.
Laukite tęsinio.
Romualdas Žilinskas
