Išgyventi iki vakaro. Antra dalis
Kadangi dabar prasidėjo žiobrių gaudymo sezonas ir greitai pasieks savo piką, žvejai sunaudos nerealius kiekius uodo trūklio lervų. Vėliau jos taps ne tokios populiarios, nors šio masalo žuvys neatsisako ir per vasaros karščius. Žiemą „matiliai“ apskritai yra nepakeičiamas žuvų vilioklis. Beje, kaip ir žvejams sportininkams visais metų laikais, kurie plūdinės ar dugninės žūklės varžybose trūklius labai dažnai deda tiek į jaukus, tiek ir veria ant kabliuko.
Kaip laikyti šiuos masalus, pastariesiems meškeriotojams veikiausiai nereikia aiškinti. Tačiau labiau sušilus orams eiliniai žūklautojai uodo trūklio lervų dažniausiai nebenaudoja dėl vienos elementarios priežasties – „matiliai“ labai greitai tampa negyvybingi. Taigi šiek tiek informacijos apie tuos smulkius raudonus kirminus ir jų išsaugojimą žūklėje bei namuose...
Uodo trūklio lervos
Visos uodo trūklio lervos iš pirmo žvilgsnio atrodo vienodos – smulkios ir raudonos. Tačiau pirmas įspūdis yra apgaulingas. Jei jau kalbu apie masalų saugojimą namuose ir žvejybos metu, išsyk pasakysiu, jog stambesni „matiliai“ visada bus gyvybingesni už smulkesnius. Kodėl taip yra, daugiau ar mažiau įsivaizduoju, bet neaiškinsiu, tiesiog tai pateikiu kaip faktą.
Kas liečia lervų spalvą... Neseniai Viktoras Golubovas savo straipsnyje išsireiškė, kad „raudona spalva ir Afrikoj raudona“. Sunku būtų prieštarauti tokiam teiginiui, bet iš tiesų ji turi dar ir atspalvius. O pagal tuos atspalvius galima orientuotis, ar „matiliai“ paskutinį kvapą išleis dar bežuvaujant, ar nesunaudotus kirminus bus galima verti ant kabliuko net ir kitą dieną.
Ryškiai raudonos šviesesnės lervutės nieko gero nežada – jos lepesnės ir šiltesniame ore gana greitai nusigaluos. Tačiau tamsios – rubino ar sunokusios vyšnios spalvos yra kur kas gajesnės. Ir tai juntama netgi jas palietus, nes pirmosios, bakstelėjus pirštu, beveik nejuda arba išsitiesusios vos pajudina uodegėlę, o antrosios lervutės susisuka į kamuoliuką.
Kad lerva bus lepi, galima matyti ir pagal jos formą, nes kai kurie „matiliai“ būna tarsi su galvutėmis – jų priekinėje dalyje pūpso savotiškas gelsvo atspalvio pastorėjimas. Tai „perraugusios“ lervutės, kurios ruošiasi greitai virsti uodais. Maunamos ant kabliuko jos smarkiai „ištykšta“, prisilietus žuviai irgi akimirksniu išleidžia savo „sultis“, tad labai greitai lieka kaboti tik odelės.
Vaikystėje, prisiklausęs senų žvejų patarimų, uodo trūklio lervas laikydavau išskaptuotoje bulvėje. Ir tai yra tikrai ne prasčiausias „matilių“ laikymo būdas, masalas ilgai lieka gyvybingas. Juoksitės, bet kartais trūklius dėdavau į unitazo bakelį, patalpinęs į moterišką kojinę. Tačiau dėl to dažnai kildavo nesusipratimų su namiškiais, gal šį variantą atmetam, laikymo „technologijos“ nepasakosiu. Viską galima atlikti kur kas paprasčiau.
Žūklėje, o juo labiau šaldytuve, uodo trūklio lervos neblogai laikosi marlėje arba medicininiame binte. Skudurėlį galima įdėti į dėžutę su skylutėmis, geriau į medinę arba pagamintą iš putplasčio (deja, tokios neturi ventiliacinių angelių, nebent pasidarytumėte jas patys).
Tinka, suprantama ir plastikinės, bet pastarosios neišgarina drėgmės, jei yra labai sandarios. O drėgmės perteklius, ypač šiltesniame ore, negerai – „matiliai“ tiesiog ištęžta, kalbu tiesiogine ta žodžio prasme. Todėl marlę reikia gerai išgręžti – geriau per sausa, nei per daug drėgna.
Itin pražūtingai uodo trūklio lervas veikia tiesioginiai saulės spinduliai, todėl net imant „matilius“ iš dėžutės, geriau jas verti ant kabliuko nusisukus nuo saulės. Suprantama, dėžutę vertėtų padėti pavėsyje. Žiemą bus gerai ir kišenėje.
Beje, dabar dar tik pavasario vidurys, tad padėta ant dar nesušilusios žemės plastikinė dėžutė perduoda ir lervoms savo vėsą, tai turėkite omenyje, kuomet diena labai sušils. Aš į žūklę imu dvi dėžutes – viena greitam naudojimui, ją pasidedu šalia, po ranka, ten yra tik žiupsnelis lervučių. O atsarga padėta nuošaliau, kur krenta medžio ar krūmo šešėlis.
Beje, karštyje „matiliai“ dažniau žūsta ne tiek nuo aukštos temperatūros, kiek nuo deguonies stygiaus. Todėl ir minėjau dėžutes su „ventiliacija“. Labai gerai, kuomet yra subadytas ir dėžutės dugnas. Tada dedi į vidų marlę, medvilninį suvilgytą skudurėlį, ploną popierių ir ant viršaus plonu sluoksniu paskleidi lervutes. Žodžiu, indas turi būti labiau plokštesnis nei aukštesnis, nes ten garuodamas vanduo daugiau atvėsins „matilius“.
Uodo trūklio lervas galima perrinkti, atskirti gyvas nuo žuvusių ir dar kurį laiką turėti „šviežio“ masalo. Esu apie tai pasakojęs, net nufotografavęs, kaip šis procesas atrodo. Tačiau trumpai priminsiu. Imi stiklainį, pripili vandens, įmerki marlę, į ją sudedi visas lervas, palieki pusdieniui. Gyvos pralenda pro skylutes ir plauko vandeny, o negyvos lieka audinyje. Bet neperlaikykite, nes tos gyvos vandenyje iškvėpavusios deguonį irgi greitai uždus.
Kai kas lervas laiko kartu su dugno sąnašomis, iš kurių jos buvo išplautos. Bet tai tie, kurie geba prisirinkti iš dugno dumblo šių masalų patys, o tokių šiais laikais yra vienetai.
Kai kada žūklės parduotuvėse galima nusipirkti uodo trūklio lervų sudėtų į dėžutes su pjuvenomis. Aišku, indeliai bus iš skaidraus plastiko, kas tinka nebent laikant „matilius“ namuose šaldytuve, bet ne žūklėje. Drėgnos pjuvenos yra neprastas variantas, jei visą „gyvąjį“ turinį persipilsite į geresnę dėžutę. Esu girdėjęs, kad uodo trūklio lervos neblogai išsilaiko patalpintos į indą su arbatos tirščiais. Nebandžiau, nes labiau mėgstu kavą, tad ir nekomentuosiu.
Musių lervos
Tai yra masalas, dėl kurio meškeriotojai mažiausiai sau suka galvas. „Dzikai“ puikiai jaučiasi aukštoje temperatūroje ir netgi tampa dar gyvybingesni. Tačiau į tai negalima numoti ranka, nes ilgesnį laiką palaikius dėžutę ant saulės „nudegsite“ patys, kadangi musių lervos šilumoje virs lėliukėmis. Itin greitai – sudėtos į perregimo plastiko dėžutes, nes saulės spinduliai pagreitina lervų medžiagų apykaitą.
Kad prasidėjo toks procesas, nesunku pastebėti, nes dalis „dzikų“ tarsi sukietėja, tampa nejudrūs, po valandos kitos įgauna šviesiai rudą spalvą, o neužilgo pasidaro tamsiai rudi ir kieti, trapūs, tarsi įvilkti į „lukštą“, nors viduje ir yra „skysčio“. Dar pusdienis aukštoje temperatūroje – ir iš dėžutės išskris musės.
Šaldytuve toks virsmas vyks gerokai lėčiau, bet galiausiai vis tiek finalas aiškus, jei, suprantama, lig tol musių lervos nenusigalavo. Jas išlaikyti šaldytuve galima net po kelis mėnesius, tačiau jei dėžutėse yra pjuvenų, smulkių lapuočių medžių drožlių ir nedrėgna. Oro stygiui „dzikai“ nejautrūs, bet visiškai akliname inde gali ir uždusti.
Įdomu tai, kad kartais lervos neuždūsta, bet tik „pridūsta“. Atidarai dėžutę – jos nejuda. Palieki atidarą, pasižiūri, o „dzikai“ jau lipa per kraštus. Tos dėžutės, į kurias sudėtos žūklės parduotuvėse parduodamos lervos, tinka nebent laikymui namuose.
Meškeriojant jos labai nepatogios, nes pusė „dzikų“ išlaksto, išsibarsto. Puiki talpa bežuvaujant yra dėžutės tuo smulkių ledinukų „Tik Tak“ arba kai kurių vaistų. Tokios dėžutės labai kompaktiškos, patogios, nes jas galima atidaryti, uždaryti vienu pirštu ir įsimesti į saują ne saldainį ar tabletę, bet vieną „dziką“, kas ypatingai praverčia meškeriojant įsibridus. Tuomet elgiuosi panašiai kaip žuvaudamas uodo trūklio lervomis – dalį į žūklę atsineštų musių lervų padedu ten, kur vėsiau ir tamsiau, o dalį sudedu į delne telpančius mažus indelius.
Tai, kad musių lervos virto lėliukėmis nėra taip baisu, kartais net į gera, nes pasitaiko, jog žuvys kaip tik labiau nori ne „dzikų“, o tų kietų ir plūdrių kokonų.
Jei musių lervos ištįso ir nebekruta – meskit lauk, nes jos neatsigaus. Gali būti, kad dalis visgi dar yra gyvos. Vėlgi naudojamas jau minėtas metodas – suberi visas lervas ant virš stiklainio padėtos marlės (ji turi būti šiek tiek įdubusi, prispausta dangteliu) ir gyvi „dzikai“ po kurio laiko krenta žemyn, nes pralenda pro audinio skylutes. Vandens šį sykį, suprantama, nereikia, stiklinio indo sienelėmis „dzikai“ aukštyn neužlipa.
Musių lervos turi savybę į save sugerti visus kvapus. Tuo galima pasinaudoti. Tarkim, imi džiūvėsėlių, miltų su įlašintais specialiais kvapais, ten dedi „dzikus“. Jie ne tik tampa kvapnesni, bet ir skanesni.
Dar daugiau – musės lervas galima namuose nusidažyti. Ir, beje, natūraliais maisto produktais. Pavyzdžiui, batoną išmirkai burokėlių, morkų sultyse, sumaišai su kiaušinio tryniu ir tada turi trijų spalvų lervas, atitinkamai: raudonas, oranžines ir geltonas. Žinant, kad jos prisirijo dar ir batono, tai bus nerealiai „pagerintas“ masalas. Tiesa, tokie „dzikai“ jau yra lepesni arba greičiau virsta lėliukėmis.
Baigdamas rašinį noriu pabrėžti, kad visi mano pasakoti masalų laikymo būdai, indai, dėžutės ir panašūs dalykai gal ir verti dėmesio, nes išbandyti ne sykį, visgi bulvėse ar unitazo bakeliuose masalų turbūt jau nebelaikysime – ne tie laikai.
Tam yra skirtos specialios dėžutės, kurios pritaikytos netgi atskiroms vilioklių rūšims, jas gamina tokios žinomos firmos, kaip Sensas, Preston ir kitos, jomis naudojasi žymūs žvejai sportininkai tarptautinių varžybų metu ir tikrai ne dėl to, kad pabrėžtų savo išskirtinumą ar statusą. Kainuoja panašūs indai, talpos, nedaug, yra patogūs, žodžiu, rekomenduoju, įsigiję nesigailėsite. Taip pat rasite ir įvairių termo talpų, krepšių ir šaltkrepšių, žodžiu, gyvename dvidešimt pirmame amžiuje.
Jei panašaus pobūdžio straipsnį rašyčiau prieš dešimt ar dvidešimt metų, jį tęsčiau pasakodamas, kaip laikyti apsiuvas, dėles, žiogus, grambuolius ir kitus gyvius. Deja, mes jau imame pamiršti šiuos vilioklius, abejoju, ar tai ką nors sudomins. Tad kol kas dar nerašau, pagalvosiu, galbūt ir pratęsiu masalų temą...
Romualdas Žilinskas
