Iš žolių tankynės. Pirma dalis
Įprotis rašyti straipsnius „į priekį“ man išliko dar nuo tų laikų, kuomet redaktoriavau žurnale „Žūklė“. Tada tai būdavo normalu – juk leidinys ruošiamas iš anksto, paprastai prieš mėnesį, ir jame esantys rašiniai turi atitikti publikavimo laiką, o ne tai, kas buvo anksčiau. Kita vertus, nieko tokio, jei straipsniai pernelyg ankstyvi – žvejui reikia pasiruošti būsimai žūklei tiek moraliai, tiek ir „sustyguojant“ atitinkamą įrangą, pagalvoti, kur gauti reikiamų masalų ir panašiai.
Aš čia apie tai, jog šis gegužis tarsi iškrenta iš konteksto savo oro temperatūra, nes vėsesnis nei praėjęs balandis, ir pasakoti dabar, kad kepina saulė, o tu nuo karščio kone alpsti, kaip ir nelabai tinka. Tačiau nespėsi susivokti ir būtent taip nutiks, tai jums garantuoju...
Kažkur skaičiau, galimas daiktas, jog ir pats rašiau, kad kaitinimasis saulėje ir sėkminga žūklė – du nesuderinami dalykai. Žodžiu, jei nori gausaus laimikio, pamiršk karštą vasaros vidurdienį ir meškeriojimo malonumus atidėk ankstyvam rytui, vakarui ar nakčiai.
Aišku, jei pageidauji papildyti savo organizme vitamino D atsargas ir pasipuikuoti „mulatiška“ oda, tada jau kitas reikalas, bet padoresnę žuvį vargu ar pagausi. Šiuose žodžiuose yra devyniasdešimt procentų tiesos, tačiau tikrai ne visas šimtas. Praeitų metų vasara – ne išimtis, o tik patvirtinimas, kad keli procentėliai net ir esant 30 °C oro temperatūrai gali virsti labai solidžiu laimikiu.
Kas gi kimba tokiu metu, kai ne vien žmonės, bet ir likusi gyvastis tik ir ieško, kur nuo kepinančios saulės pasislėpti? Vandenyje juk taip pat visos žuvys dairosi vietų, kur giliau, vėsiau, deguonies daugiau. Argi? Gerai įsižiūrėkite į telkinio paviršių, na, o jei prastai matote, įsiklausykite.
Tai šen, tai ten ties vandenin krintančiu nendrių šešėliu kažkas suraibuliuoja, kažkas pliaukšteli. Nepaisant alsaus vidurdienio tokiu metu maitinasi raudės – pagriebia arti vandens paviršiaus priartėjusį mailių, įkritusį vabzdį, patikrina kiekvieną į telkinį įkritusį šapelį ar trupinėlį – bene valgoma... Jos yra šiltamėgės žuvys ir toks oras raudėms pakankamai komfortiškas, juolab, kad tokiu laiku jų konkurentės: aukšlės, smulkūs plakiai, kuojos, neištveria karščio ir į vėsesnius vandenis panyra...
Kažkas iš gilumos pavaikė mailių. Degtukinės žuvelės spruko į šalis supjaustydamos lygų ežero paviršių. Aišku, jog tai akiplėša ešerys, nesulaukęs vakaro pasigviešė lengvo grobio. Gal net ir kokia puskilograminė lydekaitė dantų aštrumą patikrinti sumanė. Jei toks įvykis upėje – veikiausiai nepilnametis šapalas užkandžiauja ar salačio vaikas užaugti skuba.
Taigi, nors saulė ir pačiame zenite spindulius žeria, bet kažkokios žuvys vis tiek maitinasi. Tačiau spiningautojui tokie plėšrūnų išpuoliai – lyg drambliui sausainis. Argi verta kepti saulėje dėl atsitiktinio sprindinio ešeriuko ar „nelegalaus“ šapalo? Kas kita mėgstantiems gaudyti raudes. Bet ir tos nuo krantų nutolusios arba tokios baikščios, kad vieną suviliojus kitos sprunka į šalis lyg akis išdegusios. Verčiau palaukti vėlyvo vakaro arba priešaušrio valandų, kad žiežulės, budrumą praradusios, ims uodus nuo priekrančių vandens paviršiaus rankioti.
Dėdė su ūsais
Tai kur tas žadėtas solidus laimikis? Ogi čia pat, visai netoli kranto augalų sąžalynuose garsiai lūpomis čepsi ir godžiai skrandį kemša. Jos, kaip ir raudės, taip pat yra šilumamėgės žuvys, tik pastarąsias dydžiu gerokai pranoksta ir kiek kitaip maitinasi.
Saulė aukštyn – lynai, karpiai, karosai irgi į aukštesnius vandens sluoksnius kyla, į seklumas, dumblynus plaukia ir vis arčiau žolių tankynės sukinėjasi, kur moliuskai, šoniplaukos, vabzdžių lervos, dėliukės slapstosi. Bečiaumodamos mėsiškus patiekalus kartais ir kokią „salotą“ praryja. Nieko baisaus – virškinimui nekenkia.
Įsijautę į gardų maistą lynai su karosais kartais į žolynus taip giliai sulenda, jog šie kruta kaip gyvi padarai, o ir „bučiuodami“ augalus čepsi taip, lyg paskutinį kartą užkandžiautų. Nors gal iš tiesų paskutinį? Juk aptikus šių žuvų numylėtus plotus galima taip smagiai pameškerioti, kad spiginanti saulė greičiau žūklautojo odą pūslėmis nusės nei jį iš tos vietos išvarys. Tad atsargiai – tokių nutikimų būta, o ir pats savo kailiu patyriau.
Apie lynus parašysiu kitą sykį, karpius paliksiu ramybėje, nes nesu jų gaudymo specialistas, o štai karosai šį sykį pro šalį „nepraplauks“. Baloje ar nedideliame tvenkinyje išaugęs kilograminis karosas yra jau „dėdė su ūsais“, daug matęs ir daug regėjęs kavalierius – tikrai ne kasdien užkimba, o pakliuvęs ant kabliuko priešinasi ne prasčiau nei tokio svorio karpis.
Tačiau šį kartą panagrinėkime karosų meškeriojimą tekančiame vandenyje (nors iš principo tokia žūklavimo specifika tiks bet kokio tipo telkinyje) karštą dieną sekliuose augalų sąžalynuose.
Rašydamas, kaip karosai garsiai čepsi ir aktyviai kuičiasi augalų džiunglėse, t. y. akivaizdžiai išduoda savo maitinimosi vietas, turėjau omeny nevėjuotą vidudienį ir stovintį vandenį arba ramia upės įlanką. Tačiau sraunesnėse upėse aptikti užkandžiaujantį stambų karosą sudėtingiau, ypač, jei dar vėjas kedena vandens paviršių.
Čia galimi trys variantai.
1. Aktyvi žuvų paieška
2. Nuolatinis jaukinimas
3. Karosų gaudymas jums gerai žinomuose upės ruožuose arba pasikliaujant kitų žvejų patirtimi.
Nors gal nelabai teisingai viską sudėliojau, kadangi jaukinti derėtų bet kokiu atveju.
Trečiasis variantas, be jokios abejonės, bus perspektyvesnis už pirmąjį, tačiau tik tuo atveju, kuomet žinios tikrai patikimos – neseniai meškeriojote ir pagavote arba gandai jus pasiekė žaibiškai iš pirmų lūpų. Taip todėl, kad čia yra upė, o ne stovintis vanduo, ir ji gali per kelias dienas nusekti arba „užlipti“ ant krantų – keisis ir karosų susibūrimo vietos.
Aktyvi karosų paieška tekančiame vandenyje – gana slidus reikalas. Kūnas veikiausiai nudegs saulėje iš visų pusių (kitais atvejais paprastai kaista tik vienas šonas), bet ar tikrai pasiseks rasti perspektyvią vietą? Tai lyg savotiška loterija, kur gali likti be nieko, vis dėlto gali aptikti ir lig tol nežinomą aukso gyslą. Kaip ir sakiau, upė – paslankus vandens telkinys, kasmet keičiantis savo dugno reljefą, krantų linijas, gylius ir panašiai, tad tapti pionieriumi čia gana mažai galimybių.
Pakliuvus ant kabliuko pirmajam karosui prie to ruožo reikėtų užtrukti ilgėliau. Visgi (ir vėl tekančio vandens specifika) tai gali būti koks nors nuo būrio atsiskyręs migruojantis atsitiktinis stambiažvynis. Jei per porą valandų užkibo du trys karosai – labai rimtas pretekstas pasilikti toje vietoje visai dienai. Ir, žinoma, pageidautina jaukinti.
Karosas į prievilą beveik visada reaguoja labai teigiamai, tad visų pirma, palikęs kirmėlaites ir kitus natūralius, bet judrius gardėsius vėlesnei užkandai, ims lįsti iš žolių. Na, o antra, – ilgiau užtruks tame plote. Galbūt ir iki sutemų.
Nežinant upės, bet ieškant karosų tekančiame vandenyje remiantis tuo, kad jie yra lėtesnio, šiltesnio, seklesnio, labiau augalais apaugusio vandens mėgėjai, galima smarkiai apsigauti. Iš pažiūros ideali šioms žuvims žūklavietė nėra joks garantas, ji gali būti tuščia, netgi nemėgstama, tad jaukinimas, tikintis, jog čia atplauks šios žuvys, gali likti tik žydra svajone.
Beje, tiek pirmuoju, tiek antruoju atveju nesunku prašauti su masalu bei prievilu ir net jei šioje vietoje karosų ir yra, dar nereiškia, kad jie kibs.
Kalbant apie tekančio vandens karosus, reikėtų paminėti vieną faktą. Karosų yra praktiškai visose upėse, nors ne visose vienodai. Šių žuvų kiekis, kaip nekeista, dažnai nepriklauso nuo to, ar toji upė yra labiau jiems tinkama gyventi – lėtai tekanti, dumblėta, su daug vandens augalų. Karosų skaičių ženkliai koreguoja šalia upių esantys žuvų auginimo ūkiai, privatūs tvenkiniai ir panašūs vandens telkiniai.
Lietingomis vasaromis, pavasariais, kuomet po žiemos būna labai staigus atšilimas, pasitaiko, kad dalis karosų pasprunka iš minėtų telkinių ir, kol susiranda pastovesnes maitimvietes, kurį laiką tiesiog blaškosi po upę.
Paprastai leidžiasi pasroviui link žemupių, kur galimai ir pasilieka arba nuplaukia į dar didesnius, platesnius vandenis. Su tokiais reiškiniais per savo gyvenimą esu susidūręs ne sykį ir ne du – staiga nei iš šio, nei iš to, tarkim, Neryje ima kibti šios žuvys, nors pastaroji upė labiau tinkama lašišoms, o ne šiems minkšto dugno mėgėjams.
Tokios jų, jei taip galima išsireikšti, priverstinės migracijos vyksta ne mėnesį ar du, o kelis metus. Pirmais metais karosų galima pagauti visai jiems nebūdingose vietose. Po to kibimas silpsta, tačiau radus daugmaž tinkamas įlankas, ir vėl džiaugiesi puikiais laimikiais.
Dar po metų kai kurie pabėgėliai (didžioji jų dalis bet kokiu atveju nukeliavo žemyn upe) jau prisitaiko prie to tekančio vandens telkinio specifikos, papildo vietinių karosų populiaciją ir laikosi griežtai apibrėžtuose upės ruožuose. Dabar jie tampa išrankūs ir nepuola beatodairiškai čiupti masalų kaip pernai arba užpernai.
Laukite tęsinio.
Romualdas Žilinskas
