Iš žolių tankynės. Antra dalis

Menu vienoje žūklėje per pusdienį pagavau keturis stambius karosus (trys „traukė“ iki kilogramo) ir visus skirtingais masalais. Beje, tiek gyvūninės, tiek augalinės kilmės. Turėjau ir daugiau kibimų. Tad tą dieną taip ir nesupratau, kuris vilioklis buvo prioritetinis.

Išsiruošus karosų meškerioti upėje, jei toje vietoje gaudai retai arba tai yra apskritai nauja žūklavietė, pageidautina turėti kuo įvairesnių masalų: kukurūzų, perlinių kruopų, kviečių, makaronų ir, aišku, musės lervų bei sliekų. Pastebėjau, kad ypač vidurvasarį karosai mėgsta „sumuštinius“ iš minėtų vilioklių. Galbūt taip lengviau pataikyti į dešimtuką – vienas masalas iš tiesų privilioja žvynuotąją, o kitas būna tiesiog tėra priedas ir kartu praryjamas. Bet tai tik versija.

Todėl ruošdamas jauką negailiu įvairių sudėtinių dalių. Jei turiu, į pirktinį prievilą primaišau ir konservuotų kukurūzų, ir šutintų kruopų, kviečių, musės lervų, kapotų sliekų, žodžiu, darau daugiakomponentį asorti.

Tai turi vieną privalumą – stambesnių prievilo dalelių „nesulesa“ įvairi smulkmė. Kita vertus, galimai kažkas ir iš stambesnių ingredientų nepatiks, tarkim, kuojoms, plakiams, kurie veikiausiai sudorotų bet ką iš paminėtų sudedamųjų dalių, tačiau tiks karosams. Tiesa, čia irgi tik teoriniai pamąstymai, neneriu po vandeniu ir nematau.

Jei mailiaus žūklavietėje nėra arba kramtęs masalą jis staiga dingo, gali būti, kad smulkios žuvys išsilakstė pamačiusios stambesnes. Nebūtinai plėšrūnes, jos instinktyviai vengia bet kurios gerokai didesnės už save žvynuotosios. Netgi vidutiniokės kuojos pranyksta užleidusios stalą kilograminiams karosams.

Kad karosai nesulaikomai plinta (kalbu apie introdukuotus sidabrinius, nes paprastieji auksiniai nyksta) yra tik pusė tiesos. Taip, kai kuriuose stovinčiuose vandens telkiniuose, ypač nedideliuose, jie nukonkuravo kitas žuvis.

Tačiau dideliuose, giliuose tvenkiniuose, ežeruose vietinės žvynuotosios prisitaikė prie atvykėlių ir karosų plitimas galbūt buvo ryškesnis prieš kelis dešimtmečius, dabar jis gerokai sulėtėjo. Didžiosiose upėse situacija identiška. Kita vertus, klimato atšilimas karosams į naudą, jie išnaudoja šią situaciją, nes geba greičiau adaptuotis prie kintančių sąlygų, o jos šioms žuvims netgi labai palankios – juk vandens lygis vis žemesnis, upės dumblėja, šyla, žodžiu, gyvenk ir norėk.

Virtuvė, svetainė ir miegamasis

Bet grįžkime prie karosinių vietų, nes rašinio pradžioje minėti dumblynai, seklumynai, žolynai skamba abstrakčiai. Tačiau turiu jus nuvilti – recepto, kur tiksliai rasti šią žvynuotąją, neišrašysiu. Faktas, jog akmenuota sekluma arba vandens augalais apaugusi rėva – ne karosų buveinė. Iš principo tai turi būti lėtos ar vidutinės tėkmės ruožas atsižvelgiant į bendrą upės srovės stiprumą.

Kitas faktorius – minkštas (bet ne smėlėtas) dugnas. Geriausiai, jei ten gausios dumblo, molio priemaišos. Gylis – mažesnis nei vidutinis arba net iki pusės metro seklumos. Optimalu – 0,5–1,5 m. Štai tada derėtų žiūrėti bendrą vandens telkinio gylį, nedidelėje seklioje upėje tai gali būti ir vienos giliausių vietų.

Vandenžolės taip pat nevienodai mėgstamos. Karosai dažniausiai lankosi ten, kur augalai plačialapiai arba minkštos struktūros. Ilgi siūliniai dumbliai jiems patinka, o nutįsę pasroviui ilgi kieti lyg vielos augalai arba elodėjų priaugę plotai kažkodėl ne prie širdies. Nors neretai tokį pasirinkimą lemia ne tiek augalų rūšys, kiek gruntas, kuriame tarpsta tos vandenžolės. O gal viskas susiję...

Tačiau į vieną detalę reikėtų atkreipti dėmesį. Karosai – tingios, nemėgstančios toli keliauti žuvys. Tai ne šapalai ar meknės, kurios, prisitaikiusios prie metų laiko ar vandens lygio, gali pasirinkti vis kitus, kartais per keliolika ar keliasdešimt kilometrų nutolusius upės ruožus.

Jie ir ne karšiai, tam tikrais metų laikais bandomis migruojantys į maistingiausias ganyklas. Jei pamenate, anoje straipsnio dalyje rašiau apie pabėgusius iš tvenkinių karosus. Jei jų vietoje būtų kitos žvynuotosios, išsilakstytų po sau patinkančias vietas per kelis mėnesius, o ne kelis metus.

Karosai keičia savo buveines tik iš esmės pakitus jiems patikusiam upės ruožui. Tarkim, po totalaus ledonešio arba išknisus žemkasei upės dugną. Jie gana apdairiai pasirenka gyvenamąją ir maitinimosi vietą.

Vasarą tai bus minkštas, pilnas nuosėdų dugnas, kur želia minėtos vandenžolės, netoliese yra ir gilesnė duobė arba, jei upė ten nesrauni, galimai netgi vaga. Išimtis, kaip sakiau, bus nedidelės upės. Nemune, kur erdvės daug, duobė gali būti ir už penkiasdešimt metrų, kitur galbūt tik už kelių. Spėju, jog tai tam atvejui, jei smarkiai slūgtų ar atvėstų vanduo, veikiausiai, kad netoliese būtų ir žiemojimui skirtas guolis.

Tarp žolių, virš žolių

Žvejojant karosus vidurvasarį tarp žolių reikalinga gana subtili, bet kartu ir tvirta įranga. Šiuos prieštaringus teiginius galima suderinti mažą valo diametrą kompensuojant ilgesniu bei lankstesniu meškerykočiu ir patikimai sureguliuota rite.

Nevisiškai norėčiau sutikti, kad gijos storis gaudant karosus (juo labiau augalų tankynėje) beveik neturi reikšmės. Kai kas netgi siūlo rinktis storesnį valą, neva tokiu galima traukti žuvį „atsipūtus“, net jei ji sugebės įlįsti į tankią augaliją.

Vidurvasario karščiai žuvis paverčia itin vangiomis ir atsargiomis. Karosas, nors ir šiltamėgis, bet nėra jokia išimtis. Na ir kas, kad jis su malonumu vidurdienį čepsi – ant storo pavadėlio pririšto kabliuko pamovus kviečio grūdą, „čepsėtojas“ į jo pusę nė viena akim nežvilgtelės. Kita vertus, žvejojame su 1,5–2,5 g plūde, kuri visai nedera prie dar storesnio pagrindinio valo.

O jį aš rekomenduočiau 0,14–0,16 mm diametro. Pavadėlis turėtų būti atitinkamai plonesnis – 0,12–0,14 mm. Sakysite, juokauju – juk aplink žolynai ir taikausi sumeškerioti kilograminius karosus. Kalbu visiškai rimtai.

Kaip matote iš pavyzdžių, visa sistemėlės esmė – ilgas pavadėlis iš plono, tampraus, minkšto valo, kadangi tuomet nereikia papildomo svarelio (jis kliūva už žolių) masalui nuskandinti. Pakanka masalo ir kabliuko svorio (srovė juk lėta), kad vilioklis gana greitai ir natūraliai nuskęstų ant dugno (1 pav.) ar pakibtų ant po vandeniu pasislėpusių augalų viršūnių.

Plūdei plaukiant laisvąja eiga, masalas minimaliai kabinasi už žolių (plūdė vos vos virpčioja) ir dažniausiai virš jų praslysta. Užstrigus pakanka lengvai prilaikyti ar truktelėti plūdę prieš srovę ir tėkmė plastiškai pakelia ilgą pavadėlį su masalu virš kliūties (2 pav.).

Ar masalas slenka virš žolių, ar ritasi dugnu, galima spręsti pagal žuvies kibimą. Nors plūdė subalansuota maksimaliai jautriai, bet išlinkusį virš augalų viršūnių pavadėlį karosas traukia tolyn ir plūdė „važiuoja“ vandens paviršiumi. Kai vilioklis papuola į tarpą tarp augalų, o žuvis kimba – plūdė neria. Vidurdienį pageidautina pateikti masalą aukštai, t. y. stengtis užmesti ne į „nuogą“ plotelį, tačiau virš povandeninės augalijos – kažkur į vidurinius vandens sluoksnius, nes būtent čia tokiu metu realiausia užtikti besimaitinančius karosus.

Kodėl toks ilgas pavadėlis, jei teisingai sureguliavus gylį visiškai pakaktų ir trumpesnio? Dėl dviejų priežasčių.

1. Čia ne angliška veja ir augalų viršūnės po vandeniu nebūna viename lygyje.
2. Kadangi gylis nedidelis, vanduo tokiu metų laiku gana skaidrus, ilgas pavadėlis leidžia masalui plaukti toli už plūdės (laisvąja eiga) arba prieš ją (prilaikant) ir mažiau baido žuvį.

Beje, galima paminėti ir trečiąją priežastį – ilgesnis pavadėlis visada bus tvirtesnis už trumpą. Kadangi „nusiploninome“ maksimaliai, tai gana svarbus akcentas.

Dar vienas sistemėlės niuansas. Plūdės viršūnėlę kembriku geriau prispausti prie valo – mažiau klius už išsikišusių virš vandens augalų arba nestrigs žolėse traukiant žuvį. Galima naudoti ir waggler plūdę, bet tuomet masalas ilgiau grims (mažame plotelyje, esant srovei, tai minusas), taip pat kils keblumų prilaikant masalą.

Minėta sistemėlė nėra ideali vėjuotu oru – ilgas pavadėlis kartais painiojasi, neprispaudus plūdės kembriku, persimeta per jos anteną. Vienintelis variantas to išvengti – išsirinkti tokią poziciją, kad vėjas pūstų mažiau iš šono ar priešakio. Užmesti masalą tenka taikliai, prieš nukrentant plūdei, rekomenduočiau pirštu pristabdyti valą. Tai taip pat padeda išvengti painiojimosi.

Nesirinkite per mažų ir (ar) iš itin plonos vielos pagamintų kabliukų. Smulkus kabliukas dideliam karosui paprasčiausiai neįsikirs į gerklę arba žuvis muistydamasi atsikabins. Panašiai nutiks ir su plonavieliais kabliukais – karoso lūpos plonos, minkštos, stambesnis besipriešindamas išsiplėš kabliuką.

Sykį dėl to smarkiai nusvilau nagus. Ištraukęs pirmąją žuvį – raudę – kurį laiką nesulaukiau kibimo. Nusprendęs, kad atsargios raudonakės nečiumpa masalo todėl, kad kabliukas per didelis, pakeičiau jį į gerokai mažesnį. Ir staiga kibimas atsinaujino, bet pakirsti žuvies niekaip nesisekė. Kad tai raudės, beveik neabejojau – plūdė, kas būdinga kimbant šioms žuvims, čiuožė vandens paviršiumi (prisiminkite – taip kimba ir karosai).

Prasikankinęs porą gerų valandų, taip ir nesugebėjęs pakirsti laimikio, vėl užsirišau ankstesnio dydžio kabliuką. Vos plūdė „pavažiavo“ – kirtau, ir meškerykotis sulinko nuo stambios žuvies svorio. Tai buvo bene kilogramą sveriantis karosas.

Po to per dvidešimt minučių ištraukiau dar du. O tuščių pakirtimų nebuvo, todėl su apgailestavimu konstatavau faktą, kad per tą nelemtą raudę praradau keturis ar penkis karosus. Kas žino, gal net labai stambius.

Ilgas meškerykotis (labai tiks nedidelio testo boloninis) leis lengviau ištraukti užkibusią žuvį iš augalų tankynės. Taip pat bus patogiau ją pakelti į vandens paviršių, nes karosas, panašiai kaip karšis, įkvėpęs oro kuriam laikui atsipalaiduoja, praranda orientaciją.

Traukiant žuvį jokiu būdu nereikia atlaisvinti valo, bet negalima stambaus karoso lupti ir per prievartą. Varginant karosą labai pravers lankstesnis meškerykotis, jis neleis, ką jau minėjau, „nusiplėšti“ laimikiui nuo kabliuko. Aišku, graibštas tokiu atveju yra nepamainomas įrankis.

Romualdas Žilinskas