Vėlus ruduo, žiemos pradžia – idealus metas plėšrūnų žvejybai. Deja, vanduo jau atvėsęs iki maksimumo ir grobuonės leidžiasi paskui savo aukas į upių bei ežerų gilumas. O kaip kitaip jas iš ten iškrapštysi, jei ne su prie dugno „žaidžiančiais“ masalais?
Tačiau vietos, kurias pasirenka plėšriosios žuvys, ne visuomet tinka giluminiam spiningavimui. Duobių, ypač upėse, dugnas neretai nusėtas akmenimis ar kitokiais kliuviniais, tad nereikia stebėtis, jog ten tikras voblerių, blizgių bei guminukų kapinynas. Vienintelė galimybė pagauti tokiose vietose tūnančią plėšrūnę – traukti masalą kuo giliau rizikuojant jo netekti. Bet kurį? Guminuką?
Šis masalas, ko gero, labiausiai tinka gaudymui prie dugno. Pasirinkai tinkamo svorio galvakablį – ir daužyk juo į dugną. Šitoks aktyvus džigavimas dažnai būna rezultatyvus, tačiau dar dažniau guminukas visam laikui lieka tarp ten esančių kerplėšų. Kas, kad pigus masalas, vis tiek gaila, be to, ir nervai ne geležiniai – kiek galima rišti vis naują galvakablį? Galima ir prie švininės ar volframinės galvutės pritaisyti ofsetinį kabliuką – tas tikrai neklius. Tikrai? O jei tėkmė po akmeninis „čeburašką“ pagrūs...
Tai gal blizgę? Žinia, yra dvi jų rūšys: vartiklės ir sukriukės. Pastarųjų giliai, o juo labiau srovėje nunardinti nepasiseks. Sunkios besivartančios blizgės lyg ir tiktų, bet su tais savo amžinai į šonus besimaskatuojančiais trišakiais labai jau lengvai įsisega į viską, kas pasipainioja jų kelyje. O jei labai gilu išlaikyti viename lygyje sunkias vartikles keblu. Belieka vobleriai. Suprantama, norint pasiekti pačias giliausias duobes reikės žvejoti skęstančiaisiais modeliais.
Tačiau vobleris turi tokį parametrą kaip optimalus panirimo gylis. O juk vandens telkinio dugnas – tai ne futbolo aikštynas, net ir duobės dugne rasi kauburėlių bei kalnelių, ką bekalbėti apie akmeninius ir medinius spąstus masalams. Skęstantysis vobleris pats kaip akmuo grimzta į dugną ir tik traukiamas arba kyla, arba nosimi aria dumblą.
Atitaikyk, kad gudrus, optimalų jo panirimo gylį, norėjau pasakyti – sugebėk pravesti visai žemai ir tuo pat metu neužkabinti šiekštų. Nebent spiningautum šimtąkart bandytoje vietoje. Bet ar daug žinai tokių vietų, kur dugną išstudijavęs lyg savo piniginę prieš algų mokėjimo dieną, ir ar ten lydeka visada laukia išsižiojusi, ką tu jai į gerklę įmesi? Vargu.
Be to, visada būna šimtas pirmasis kartas, kai upės srovė atplukdo kieno nors išmestą čiužinį ar ežero dumblas atidengia prieš trejetą metų pamestas trijų iksų dydžio glaudes. Ir tada amen tavo giliai neriančiam brangiam Jackall ar Megabas...
Bet ne viskas taip blogai, kaip čia nupasakojau. Nes yra puiki alternatyva tokiai žūklei – šoninio pavadėlio sistemėlė. Tačiau netgi pasiryžus pasinaudoti tokia sistemėle, dera išsirinkti tokiomis sąlygomis spiningauti tinkamus masalus. Nei mano išbrokuoti guminukai, vartiklės, sukriukės, net skęstantieji vobleriai (ne visi) netiks. Žvejoti tvisteriais ar riperiais, mažomis besisukančiomis blizgutėmis su tokio tipo patobulinimu įmanoma nedideliuose bei vidutiniuose gyliuose srovėje.
Giliose duobėse stačiais šlaitais, ypač jei jų plotas sąlygiškai nedidelis, tėkmės gali visiškai nebūti, nors ten, aukščiau, ji gana smarki. Arba susidaro visiškai kitokia – sūkurinė tėkmė. Ir vienu, ir kitu atveju minėtieji masalai strigs dugno kerplėšose, nes nebus srovės, kuri juos keltų. Žinoma, galima sistemėlę su guminukais ar sukriukėmis traukti, bet tai teks daryti gana greitai, antraip jų laukia tas pats likimas.
Stovinčiame vandenyje analogiška situacija. Turint omeny, kad šaltame rudens vandenyje plėšrūnės lėtapėdės, šie masalai kažin ar bus veiksmingi. Ešeriui dar dar, tačiau lydeka net galvos nepasuks į torpedos greičiu skutantį mailių – anokia čia nauda tokį menką ir judrų kąsnį persekioti.
Tikriausiai ir patys susivokėte, koks masalas tokiu metų laiku tinkamiausias sistemėlei su šoniniu pavadėliu – liko nepaminėti plaukiantieji vobleriai. Iš tiesų tai idealūs viliokliai spiningaujant šiuo būdu. Visgi net ir juos reikėtų rinktis su tam tikrais išskaičiavimais. Tai todėl, jog plaukiantieji vobleriai taip pat turi savo optimalų panirimo gylį, ir kai kada visai nemenką – nepamirškite, kalbame apie kliuvinių pilnas duobes.
Faktas, kad stovinčiame vandenyje nesukant ritės tokie masalai tikrai neužsikabins už jokio šiekšto. Tačiau jie ir „nedirbs“, tiesiog kabos pakilę virš dugno tiek, kiek leis pavadėlis ir čia jų pranašumas prieš sunkesnius modelius – skęstančiuosius arba neutralaus plūdrumo. Juk bet kokiu atveju reikia masalą traukti. Kai jo panirimo gylis didesnis nei atstumas tarp svarelio ir pagrindinio valo (žr. pavyzdžius), vobleris labai „sėkmingai“ gali užkliūti. Įmanoma naudoti ir giliau neriančius, bet tuomet traukimo greitis turėtų būti gana lėtas.
Primenu plaukiančiųjų voblerių nardinimo principus: kuo greičiau ir staigiau trauksime, tuo giliau per trumpesnį laiką masalas nugrims. Suprantama, iki tam tikros ribos. Kadangi šiam metų laikui negreitas vilioklio vedimas netgi pageidautinas, manyčiau, jog su tam tikromis išlygomis galime gaudyti ir ilgaliežuviais plaukiančiaisiais vobleriais. Ypač kai mūsų tikslas – suvilioti stambesnę lydeką.
Vis dėlto optimaliausias pasirinkimas yra maždaug 5–7 cm masalai, pasiekiantys gylį iki 0,5–0,8 m. Dauguma jų, be abejo, bus minnow tipo ar jam artimi. Tai irgi turi tam tikros racijos, nes tokių vilioklių judesiai sąlygiškai vangūs, kas būdinga žuvims atvėsusiame vandenyje. Dabar aptarkime pačias sistemėles.
1 pavyzdyje matote patį paprasčiausią variantą, kurį pasidaryti neužtruksite nė minutės, jis labiau skirtas ešeriams bei sterkams. Nors šitokia sistemėlė labai elementari, tačiau tikrai nėra prasta. Bene didžiausias jos privalumas – originalus svarelis. Tiksliau – svareliai, kadangi ant apatinės valo atkarpos nedideliais atstumais užspaudžiami plūdinėje žūklėje naudojami šrateliai. Išeina savotiška grandinėlė, kuri dėl savo formos dažnai išvengia kliuvinių. Akmenynuose toks svarelis beveik nepakeičiamas.
Kitas labai svarbus dalykas – jei ši sistemėlė ir įstringa tarp šiekštų, stipriau trūktelėjus šrateliai tiesiog nusitraukia nuo valo ir masalas lieka išgelbėtas. Žodžiu, naudojami didesni švininiai šrateliai skirti meškerioti plūdine, tik nereikia jų užspausti „mirtinai“. Ir jie netgi turi privalumą – galima reguliuoti bendrą svarelių masę parinkus atitinkamo svorio neribotą šratelių skaičių.
Valo atkarpa, ant kurios tvirtinami gramzdai, yra iš pagrindinio valo – specialiu mazgu surišta ir nukirpta trumpesnioji jo dalis, prie ilgesniosios karabinu segamas vobleris. Tačiau ši sistemėlė nelabai pasitvirtina stiprioje nevienalytėje srovėje, nes dėl savo paprastumo neturi pagrindinį valą ir svarelį laikančią atkarpą jungiančio suktuko – pasitaiko, jog ji susipainioja.
Bet taip nutinka nebent gaudant ešerius monofilamentiniu valu arba labai plonu pintuku. Nes juk galima rišti ir suktuką netoli pagrindinio valo vos aukščiau mazgo (panašiai, kaip yra 2 pavyzdyje), o prie jo tvirtinti fluorokarboninį arba metalinį pavadėlį. Tada nebaisūs ir lydekos dantys. Manau, kad aiškinti tokių dalykų net nebūtina, kas spiningauja bent metus, tikrai supras, ką turiu omenyje.
Nors šratelių skaičius ir jų svoris nėra griežtai ribojami, visgi tokį surišimo būdą rekomenduočiau spiningavimui netolimu atstumu ramesniame vandenyje naudojant lengvesnius ir mažiau agresyvius voblerius. Aišku, tiks ir upėse, tačiau tik lėtesnėje srovėje. O jei greitesnė, tuomet siūlyčiau sekančią sistemėlę, kuri nors ir žinoma iki „skausmo“, tačiau su vobleriais naudojama gana retai. Paprastai šių masalų vietą užima guminukai.
Antroji sistemėlė (2 pav.) yra ir universalesnė. Mažai tikėtina, kad valas susipainiotų vandenyje, kadangi, kaip matote piešinyje, panaudoti net trys suktukai. Beje, pirmasis, t. y. tarpinis tarp pavadėlio ir trišakio suktuko, nebūtinas, dažniausiai jo ir nerišu.
Tačiau vardiju visus: paprastas suktukas, jungiantis pagrindinį valą su metaliniu ar fluorokarboniniu (jei gaudome lydekas), ar monofilamentiniu pavadėliu; toks pats, įmontuotas į lašo formos svarelį; ir trišakis, prie kurio rišamas svarelis ir pavadėlis vobleriui. Gramzdо svoris irgi nėra griežtai nustatytas, bet šiоji sistemėlė labiau skirta stambių plėšrūnų žvejybai didesniais masalais, tad ir svarelio masė paprastai ne mažesnė kaip 50 g, nes visgi vobleriai yra ne itin maži.
Tai nėra labai didelis svoris, kai tenka skandinti sistemėlę į 20 metrų ar gilesnę duobę kartu su 12 cm plaukiančiuoju vobleriu. Ką tuomet reikėtų sakyti pamačiusius kai kurių Kauno ar Elektrėnų marių žvejų sukonstruotas sistemėles ešerių spiningavimui mikroguminukais nuo kranto… Jie kabina visą galvakablių girliandą, kurios gale tvirtina dar didesnį svarelį. Tokią sistemą šveičia vos ne 100 m tolyn į duobes, iš kur parsitempia tikrai stambių ešerių. Ir gaudo, atkreipkite dėmesį, mažučiais guminukais.
Panašios masės svarmenį rišu velkiaudamas Kauno mariose ešerius ir sterkus, tai gana žinoma senų marių velkiautojų sistemėlė, kurią vadina tiesiog „šratu“. Tačiau gaudydamas šapalus, meknes, ešerius upėje jau naudoju gerokai mažesnį svarelį. Beje, tada žvejoju nebūtinai guminukais, tinka ir smulkūs crank vobleriai, irgi plaukiantys, negiliai neriantys. Ji praverčiau, kada reikia toliau užmesti tokio tipo masalus ir tais atvejais, kai kibūs modeliai nepaneria iki reikiamo gylio, kas paprastai nutinka būtent atvėsus vandeniui.
Bus daugiau.
Romualdas Žilinskas
