Iš paviršiaus į gilumą. Antra dalis
Žvejodamas tiek daug metų galiu daryti vieną esminę išvadą – žūklėje įvairios sistemėlės beveik nekinta. Taip, atsiranda naujų, bet klasikinės išlieka jau daugiau nei pusė šimtmečio. Galbūt pasikeičia viena kita detalė, gal jos supaprastinamos arba priešingai – padaromos sudėtingesnės ir pateikiamos kaip naujovės, bet iš esmės jų principai išlieka tokie patys.
Bent jau aš linkęs gaudyti kiek įmanoma paprastesnėmis, nes kiekviena papildoma detalė yra ir papildoma apkrova, kuri gali turėti neigiamos įtakos masalo žaidimui arba kliūti už šiekštų, akmenų, sistemėlė atrodys gal ir „gudriau“, tačiau vargu ar bus geresnė. Ir tai liečia ne vien spiningavimą, bet ir dugninę, plūdinę. Tačiau šitas straipsnis apie spiningavimą vobleriais šaltuoju metų laiku, kuomet žuvys yra vangios, tupi giliai ir žvejams sunkiai pasiekiamose vietose – dugno šiekštynuose, akmenynuose, žodžiu, tose vietose, kur masalai neretai „palaidojami“.
Grįžtant prie praeitoje rašinio dalyje aprašytos sistemėlės reikėtų pabrėžti keletą svarbių dalykų. Piešinyje nurodyti ilgiai tėra sąlyginiai. Nei pirmoje, nei antroje sistemėlėje dydžiai neriboti, tačiau svarbiausia proporcijos – 1:3, svarelio pavadėlis už masalą laikančiąją atkarpą (įskaitant voblerio pavadėlį) turi būti trumpesnis ne mažiau kaip tris kartus. Ir kuo stambesniu bei giliau neriančiu vobleriu gaudome, tuo šie skaičiai didesni. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į tai, jog svarelio pavadėlis šiek tiek plonesnis už pagrindinį valą. Tai tam, kad jei užstrigtų dugne gramzdas, tik jis ir nutrūktų, o masalą galima būtų išgelbėti.
Tokie atvejai pasitaiko ne tik viliojant žuvį, bet ir jai užkibus. Besipriešinanti lydeka, gelbėdama kailį, mėgsta lįsti į įvairius sąvartynus ir tai būdas išsaugoti laimikį. Beje, kad užsikabinęs gramzdas tikrai nutrūktų, ant jį laikančio pavadėlio verta sumegzti paprasčiausią „šunmazgį“. Besitempdamas valas kaip tik toje vietoje ir plyš. Spiningaujant pastarąja sistemėle su didesniais vobleriais reikalingi tvirti įrankiai ir storesni valai, na, bet tai jau ir taip aišku.
Paskutinioji sistemėlė (3 pav.) visiškai nepanaši į dvi pirmąsias. Tai tarsi lyginti paternoster tipo ir slankiojančio svarelio sistemėles dugninei meškerei. Nors… gerai įsižiūrėjus surišimo principai iš tiesų mažai kuo skiriasi nuo dugninei taikomų variantų. Trečiasis plaukiančiojo voblerio pateikimo būdas į gilumą tikrai netradicinis. Jo netgi nepavadinsi šoninio pavadėlio sistemėle, nes vobleris tvirtinamas karabinu prie pagrindinio valo, o svarelis apskritai neturi pavadėlio. Ištemptos slyvutės formos gramzdas su išilgine skylute maunamas ant spyruoklinės vielos, iš kurios galų padaromos auselės. Ant jų kabinama po karabiną, užsegamą ant pagrindinio valo. Vielą galima pakeisti storu fluorokarbonu iš abiejų galų surišus kilpeles.
Iš abiejų pusių už karabinų yra po plastikinį rutuliuką, o už jų – po „stopmazgį“. Pastaruosius geriau naudoti guminius, bet ne iš siūlų – tokie ilgainiui neatlaiko svarelio svorio (masė – 30 g ar daugiau) ir atsiriša, nuslenka.
Atvirai pasakius, tokią sistemėlę kažkada nukopijavau iš kažkokio vokiško žvejybinio žurnalo, pabandžiau ir supratau, jog tai yra sviestas sviestuotas (prisiminkite šios straipsnio dalies įžangą). Nelabai suprantu, koks skirtumas, jei tiesiog ant valo užmausi švininę slyvutę arba carolina, texas rig sistemėlėse naudojamas švininę, volframinę ar varinę kulką. Galbūt vienintelis privalumas, kad toks svarelis, būdamas pritvirtintas prie karabinų, nusiima, nereikia rišti, ir jį galima lengvai pakeisti lengvesniu ar sunkesniu.
Bet tokiu atveju galima ant pinto valo priešais pavadėlį prispausti plūdinei žūklei skirtų svarelių girliandą, kurie lygiai taip pat sėkmingai gramzdins voblerį, o jų išsklaidyta masė (juk girlianda) mažiau trukdys vobleriui animuoti ir, kas labai svarbu, mažiau užsimes masalo kabliukai už pagrindinės gijos, kas neretai nutinka užmetant tokią sistemėlę. Trumpiau tariant, nupiešiau tai, ką kartais žvejai sugalvoja ir neturėjimo, ką veikti ir pergudrauja patys save.
Kaip matote iš pavyzdžio, gramzdas tvirtinamas taip, kad galėtų po keletą centimetrų slankioti į abi puses. Dėl to jį lengviau ištraukti, jei užstrigs tarp šiekštų. Vobleris kartu su pavadėliu nuo svarelio nutolęs ne mažiau kaip per 1 m. Beje, bet kurioje sistemėlėje ilgas pavadėlis turi dar ir tą privalumą, kad žuvys mažiau bijo svarelio.
Visgi pastaroji sistemėlė šiekštuotose duobėse nepasiteisino, netinka ji ir nors kiek giliau neriantiems vobleriams. Taip pat sunku pas mus gauti reikiamos formos įvairesnio svorio svarelių. Galbūt vienintelis didesnis jos privalumas, jog ji tinka apgaudant nuolaidesnius duobių šlaitus.
Spiningauti šiomis sistemėlėmis nesudėtinga, gerokai sunkiau jas nesupainiojus užmesti. Tai lyg ir lazda su dviem galais: meškeriojant ilgesniais pavadėliais galima sulaukti daugiau kibimų, tačiau taip pat daugiau galimybių, kad valas susipins. Ypač sunku žvejoti nuo kranto pučiant šoniniam ar priešpriešiniam vėjui. Ką patarti?
Vėjo nesustabdysi, bet užtai galima laiku prie ritės būgnelio pirštu prispausti valą ir prieš pat nukrentant į vandenį pristabdyti sistemėlę. Ilgesnę – anksčiau, trumpesnę – vėliau, ir po kurio laiko įgusite užmesti taip, jog voblerio pavadėlis ore išsitiesins, o masalas, neužsikabinęs savo trišakiais už pagrindinio valo, nukris toliau nei svarelis.
Jei jau pradėjau tokio tipo straipsnį, tai derėtų jį pabaigti iki galo ir bent trumpai peržvelgti tinkamiausius su tokiomis sistemėlėmis voblerius. Jau sakiau, kad geriausiai tam tinka plaukiantieji modeliai, nors kitąsyk visai neblogai ir neutralaus plūdrumo, jei rišamas ne pernelyg storas fluorokarboninis (fluorokarbonas skęsta) ar per daug sunkus metalinis pavadėlis, nes tuomet „suspendingai“ tampa tiesiog lėtai skęstančiais vobleriais. Vėlgi minėjau, kad galima spiningauti ir su tokiais, jeigu masalas traukiamas gana greitai.
Kadangi renkamės (idealiam variantui) vos viršijančius pusmetrio panirimo gylį minnow modelius (mažiau nyrantys yra dar geriau), kurių dydis 7–9 cm, tai tiks toli gražu ne visi plaukiantieji vobleriai. Kaip vieni iš favoritų yra Pontoon21 Bet A-Minnow 78F-SR, kurie neria iki 0,2–0,4 m. Tai gana plačia amplitude judantys modeliai, kuriuos, reikia prisipažinti, kelis sezonus bandžiau vis siūlyti salačiams, bet ne itin sėkmingai.
Nors pernai vienu metu juos kai kurie Kauno spiningautojai labai gyrė. Vienu metu, turiu omenyje, kad salačiai gal kokį mėnesį Nemune norėjo būtent šių masalų, bet po to vėl atsukdavo uodegas. Deja, į tą bumą nepataikiau. Tačiau juos užgilinus su minėtomis sistemėlėmis, galima pasiekti visai neblogų rezultatų lydekaujant.
Dar geresni, bet jie labiau patinka sterkams, yra irgi Pontoon21 vobleriai Marioonette Minnow 9F-SR, neriantys 0,3–0,5 m. Kaip sterkams gal ir didoki, tačiau jei jau „sega“, tai tikrai padorus tos rūšies plėšrūnas. Žinoma, griebia juos ir lydekos. Beje, dauguma šių voblerių spalvinių variantų labai atitinka mūsiškių blausiaakių skonį.
Deja, 9 cm modelių pas mus parduotuvėse jau neberandu. Ir apskritai pastaruoju metu stebiu tendenciją, kad žūklės prekybvietėse smarkiai menksta voblerių pasirinkimas. Ne visų, bet kai kurių firmų gamintojų – tai tikrai. Į pastaruosius masalus labai panašūs lėtai kylantys plaukiantieji Pontoon21 Agarron 8FS-SR. Bet vėlgi – dabar neberasite šių modelių pirkti.
O patys geriausi, man būdavo Pontoon21 Preference 75F-SR, pasiekiantys 0,3–0,5 m panirimo gylį. Universalai, kuriais vienodai sėkmingai gaudydavau tiek sterkus, tiek lydekas, ypač A60 spalviniu variantu. Jis toks labai neišraiškingas, sakyčiau, nekrenta į akis, bert tai žvejams, o žuvims – priešingai.
Su jais drąsiai galėjo konkuruoti 7 cm dydžio Yo-Zuri Inshore Surface Minnow, pastarųjų panirimo gylis yra vos 0,2 m. Nepaisant to, šiais vobleriais prie pusantro dešimtmečio (tai labai seni modeliai, kai kuriose parduotuvėse dar yra likučių) rėvose per vasaros karščius sėkmingai gaudydavau lydekas. Puikiai kibdavo ir salačiai.
Dabar vanduo šaltas, lydekos gilumoje, bet kaip rodo praktika, aštriadančių požiūris į šiuos voblerius nepakito. Jie gana plačiai nukrypsta nuo tiesiosios traukiami net visai lėtai. Tikrai geri masalai, bet ir vėl – kažkodėl mūsų žvejai jų nevertino net anais laikais, kuomet dabartinių japoniškų modelių arba negamino, arba į šalies parduotuves neatveždavo. Na, bet kiekvieno spiningautojo pasirinkimas...
Jei norite stambių ešerių, tačiau kol dar vanduo šiltesnis, kabinkite prie segtuko Rebel Crickhopper. Stebina? Mane irgi, niekaip negalėjau patikėti, kad net Kauno marių dryžuočiai 5 m ar didesniame gylyje gali čiupti plastikinius žiogus. Bet tai faktas.
Panašiai yra ir Nemune, ypač aukštesnėje jo dalyje. Ir net spalvinti nereikia – žali, žalsvi, gelsvi, rudi žiogai puikiausiai viliodavo rinktinius ešerius. Neatsisakydavo ir viena kita lydeka, bet sterkai – ne, nekibdavo, nes pernelyg agresyviai judantys viliokliai blausaakių negundė.
Rašydamas straipsnį nesiruošiau vardyti masalų, bet jei jau taip, tuomet dar pridurčiau, kad seni, jau kažkada „į pensiją išėję“ vobleriai kartais taip spiningaujant rodo stebuklus, įsimeskite kelis į masalinę, galbūt prisiminsite mano žodžius. Kita vertus, jų negaila palikti šiekštynuose.
Romualdas Žilinskas
