Ežerinio ungurio gaudymas
Stovinčio vandens telkiniuose, kitaip nei upėse, ungurių didžiausias aktyvumas pasireiškia ne vasarą, o gegužės mėnesį bei rugsėjį. Kimba jie ir šilčiausiuoju metų laiku (ir gerai kimba!), tačiau tuomet gyvatžuvės išsisklaidžiusios po telkinį, jas sunkiau rasti, o minėtais mėnesiais – labiau linkusios būriuotis.
Unguriai ežeruose laikosi priekrantės zonoje, bet tiksliai pasakyti kokiame gylyje sudėtinga, nes tai priklauso nuo bendro telkinio gylio. Kai kur jie gaudomi iki 4 m gelmėse, bet sekliuose, turinčiuose plačius atabradus ežeruose masalus šioms žuvimas galima siūlyti ir 1 m gylyje. Svarbesnė sąlyga yra dugno pobūdis. Unguriai mėgsta minkštą, su nuosėdomis gruntą bei tankią augmeniją. Kaip ir minėjau, dienomis jie slepiasi tarp augalų, o temstant sukinėjasi kur nors netoliese atviresniuose dugno plotuose. Povandeninės žūklės entuziastai pasakojo kaip unguriai dieną įsiknisa į dumblą ir iškiša tik galvą. Povandenininkų jie nebijo – galima ranka paliesti...
Skirtingai nuo upėse gyvenančių ar jas praplaukiančių gentainių, ežeriniai unguriai labiau mėgsta smulkias žuveles nei sliekus. Ne visur, bet daugelyje stovinčių vandens telkinių mailius yra pagrindinis jų masalas.
Kita vertus, ežeruose apstu ir kitų sliekų mėgėjų, vietiniai plakiai, kuojos, raudės nučiulpia net ir didžiausią naktinį slieką, o ką jau kalbėti apie mėšlinius sliekučius. Ungurių masalui tinka pačios įvairiausios žuvelės, bet geriausia – mažos kuojytės, aukšlės arba... ešeriukai. Pastarieji, beje, itin guvūs, ant kabliuko ne taip greitai nugeibsta. Aukšlės neretai žūva vos užmetus dugninę, nuo smūgio į vandenį. Ungurys neatsisako ir negyvų žuvelių, tačiau judri auka jam visada mielesnė. Apie tai, kad unguriai labiau mėgsta pašvinkusią žuvį, gali rašyti nebent tie, kurie ungurių apskritai nėra gaudę. Tiesa, maža varlyte ežere irgi galima sugundyti ungurį, bet vis dėlto gyvas mailius – masalas Nr. 1. Nesu pagavęs, galbūt neteko žvejoti tuose ežeruose, tačiau kai kurie žvejai teigia, kad jų lankomuose ežeruose geriausias masalas unguriui būdavo pūgžlys. Kad unguriai suryja daug šių „piktžuvių“ patvirtina ir ichtiologai.
Ungurius labai sėkmingai ežeruose galima gaudyti iš valčių. Geriau dugninėmis, nes plūdė plaukia, žuvelė gali įsipainioti žolėse. Žinoma, pritaikius specialias sistemėles masalas niekur nestrigs, bet kam tada toji plūdė, jei ungurys kimba pakankamai išraiškingai. Masalą iš valties reikėtų mesti kranto link.
Paprastai unguriai pradeda kibti pradėjus temti, vidurnaktį dažniausiai būna savotiška 2–3 valandų pauzė, jų aktyvumo vėl galima tikėtis paryčiui. Oro sąlygos daro įtaką šių žuvų apetitui, gerai, kai ramu arba pučia pietų, vakarų vėjai. Nusistovėjusi kaitra jiems patinka, bet pageidautina, kad naktis nebūtų labai giedra ir šviesi – geriau kiek debesuota arba be mėnulio. Tikra tiesa, jog unguriai suaktyvėja prieš audrą, didelę liūtį. Naktimis, kai griaudi perkūnija ir dangų be atvangos raižo žaibai, unguriai puikiai jaučiasi ir labai aktyviai maitinasi. Bėda ta, kad žvejui nepatartina tokiu oru sėdėti prie meškerių, o juo labiau plaukti valtimi. Kad mano minėtas oras unguriams yra palankus maitintis, galiu pailiustruoti pavyzdžiais.
Gal prieš kokius dvidešimt metų teko porą dienų praleisti vienoje sodyboje Žemaitijoje. Kokios žuvys gyvena artimiausiame ežere nežinojau, nes sodybos šeimininkas nežvejojo, pakliuvau į tą sodybą faktiškai „ekspromtu“, prieš važiuodamas tik spėjau pasiimti porą dugninių ir sliekų dėžutę. Mes vykome ne meškerioti, buvo numatytas pokylis, visgi vakarop, jau visiškai temstant, palikau besilinksminančius draugus ir nuo artimiausio liepto užmečiau savo atsivežtas dugnines. Kibo smulkmė – piršto dydžio kuojytės. Dar sėdint prie stalo kažkuris iš bičiulių prasitarė, esą girdėjęs, jog šiame ežere yra stambių ungurių. Gal tiesa?
Todėl perrišau ant vienos dugninės didesnį kabliuką ir užmečiau neseniai pagautą mažytę kuoją. Jau visiškai sutemo, naktis buvo tvanki, be žvaigždžių, švieselių neturėjau, visgi liaunų dugninių viršūnėles galėjau įžiūrėti. Staiga viena jų (kur masalui užkabinau kuoją) pradėjo smarkiai lankstytis. Kirtau ir kitame gale valo pajutau stambią žuvį. Taip galėjo priešintis tik ungurys, nes jo rangymasis, sukimasis yra labai specifinis. Traukiau, deja, kažkur ten toli nuo manęs, kur užkibo laimikis, buvo ir povandeninių žolių. Valas plonas (juk sakiau – pasiėmiau įrangą, kuri po ranka pakliuvo), negalėjau traukti forsuotai, meškerykotis pernelyg lankstus, tad ungurys įsivėlė į žolynus ir nutraukė pavadėlį.
Pririšau naują valą, pakeičiau ir kitos dugninės kabliuką, ant abiejų meškerių užkabinau po kuoją. Po pusvalandžio dar sykį užkibo ungurys. Vėl traukiau, deja, ir tas sugebėjo nutrūkti. Apie vidurnaktį istorija pasikartojo: kibimas, traukimas ir... trūkęs valas.
Kitą diena, kai važiavome namo, užsukome į kitą šalimais esančią sodybą. Pastarosios šeimininkas pasiūlė nusipirkti... šviežiai rūkytų ungurių. Visi jie rinktiniai, tokių didelių retai pagaudavau.
Visai kitaip irgi prieš daug metų nutiko Skaisčio ežere. Su bičiulių būreliu poilsiavome jo pakrantėje, pasistatėme palapines. Kas plaukiojo ežere, kas gurkšnojo alutį, o man labiausiai rūpėjo ten pažvejoti. Buvau pasiruošęs tokiam scenarijui, nusivežiau netgi jauko.
Deja, per visą dieną ne kažin ką pagavau – kuojos ir plakiai, porelė nedidelių karšiukų. Nenuostabu, nes matėsi, kad dangų sparčiai traukia debesys ir kažkur girdėjosi griaustinio aidai – prieš staigią orų kaitą žuvys dažniausiai nelabai gerai kimba. Tačiau ne unguriai, jiems staigus slėgio kritimas pakelia aktyvumą.
Įsismarkavo vėjas, lietus pasipylė kaip iš kibiro, žaibavo... Na, kokia čia žūklė – įlindau į palapinę, juolab jau buvo vėlyvas vakaras, truputį pasėdėjau su draugais prie alaus ir griuvau miegoti.
Atsikėliau vos švintant ir pirmiausiai nuėjau prie užmestų nakčiai trijų dugninių. Masalui buvau sunėręs po didžiulį kuokštą stambių sliekų. Ant vienos meškerės kabliuko buvo pasikabinęs visai padorus karšis. Kitą meškerę ištraukiau be kabliuko, be svarelio, valas buvo nutįsęs kažkur išilgai kranto ir suveltas į didžiulę „barzdą“.
Trečioji irgi stovėjo persikreipusi su visiškai atsilaisvinusia, nukarusia gija. Traukiant pirmiausiai pasirodė supinto valo gumulas, tad teko jau ne sukti ritę, o eiti tolyn krantu ir tempti. Tada pajutau, kad kažkas užkibę. Išsitraukiau gal pusantro kilogramo ungurį. Deja, daugiau tą dieną ungurių nesužvejojau, vakare išvykome namo.
Po to daug kartų žuvavau Skaisčio ežere, specialiai gaudydavau ungurius. Ir dažnai pagaudavau. Deja, vėliau jie iš ežero dingo.
Ten, kur dugnas labai žolėtas (turiu omenyje smulkią neaukštą augmeniją, samanas, įvairius dumblius), geriausia naudoti valo gale pririštą specialų svarelį su kojele (tai gali būti plastikinis šiaudelis, viela), kuris subalansuotas taip, kad stačias stovėtų dugne ir valą pakeltų virš augalų. Ungurys ras žuvelę ir pakilusią aukščiau dugno, nes jis pats ten maitinsis aukštesniuose dugno sluoksniuose, o ne šliaužios tarp augalų.
Ungurio žūklė ežeruose, jei pažvelgtume į įrangą, faktiškai niekuo nesiskiria nuo šios žuvies gaudymo upėse. Kalbų, suprantama, apie dugnines, valą, rites ir t. t. Aišku, jei masalas – žuvelės, tuomet reikėtų didesnių kabliukų, tačiau ungurio gerklė nėra plati ir tiek kabliukai neturėtų būti labai griozdiški, tiek ir žuvelės ne itin didelės, maždaug iki 10 cm., geriau dar mažesnės. Jau esu rašęs, kad unguriai nelabai bijo storo valo, bet nereikia jo tokio, kaip šamams, pakanka tvirtos 0,25 mm pagrindinės monofilamentinės gijos, pavadėlis bus vos plonesnis. Nors netgi čia yra tik savotiškas apsidraudimas, kadangi šios žuvys, kaip supratote, užkibusios stengsis lįsti į žolynus, šiekštynus. Ungurio kibimas labai išraiškingas, tad dugninių viršūnėlės nebūtinos tokios jautrios, kaip, tarkim, žvejojant karšius. Todėl ir patys meškerykočiai gali būti iš tos „sunkesniosios artilerijos“ arsenalo. Bet ilgi pageidautini, nes tokiais lengviau šią žuvį traukti. Užmesti masalą kitąsyk neprivalu labai toli, neretai pasitaiko, kad unguriai kimba sekliai ir netoli kranto. Tiek šį kartą būtų apie ungurį. Kai kuriuose mūsų ežeruose jų dar galima rasti, tikėtina pagauti ir upėse...
Romualdas Žilinskas
