Ešerius – blizge prie dugno

Tokiu metu ešeriai būna išsimėtę po telkinį ir laikosi dažniausiai ties stačiais skardžių nuolydžiais, duobių kraštais, povandeninės augmenijos languose. Tačiau bet kokiu atveju jie dažniausiai maitinasi giliau nei prieš mėnesį. Nenuostabu, nes būtent žiemos viduryje smulkus mailius taip pat pasirenka gilesnes ežero ar tvenkinio vietas ir nuo plėšrūnų slapstosi glausdamasis prie dugno.

Į aukštesnius vandens sluoksnius ešeriai kyla paskui įvairius vandens gyvius, kurių buvimą tam tikrame telkinio lygyje įtakoja deguonies kiekis, kurio gausą savo ruožtu lemia besikeičiantis slėgis. Veikiausiai dėl šios priežasties aukščiau pakilę ešeriai mieliau griebia avižėles, o esantys prie dugno plėšrūnai dažniau neatsisako blizgių.

Savadarbių blizgių trūkumai

Meškeriotojai žiemą viliodami ešerius naudoja pačių įvairiausių rūšių vertikaliąsias blizgutes. Tačiau, bent jau man, didžiausią pasisekimą gaudant dryžuotuosius plėšrūnus turėdavo lengvos arba vidutinio sunkumo maždaug 4–6 cm dydžio toli nuo vertikaliosios ašies nusklendžiančios blizgutės. Tokį žaidimą gali turėti ne tik plačios, tačiau ir palyginti siauros blizgutės, bet tik tuo atveju, kada jos yra smarkiau išlenktos arba, dėl svorio centro pasislinkimo į masalo vidurį, sugebančios po vandeniu toli nuplaniruoti.

Blizgių spalvos gali būti pačios įvairiausios, bet didžiausią susidomėjimą ešeriai paprastai rodydavo balto metalo arba variniams masalams, taip pat šių spalvų deriniams. Geltono metalo blizgutes jie kažkodėl atakuodavo rečiau, nors kai kuriais atvejais visai neblogai pasiteisindavo masalai, kurie būdavo papuošti raudona arba oranžine holograma. Suprantama, kad kalbu apie firmines blizgutes, nes patys žvejai tokių vilioklių su hologramomis negamina. Nors šiaip jau tos „namudinės“ blizgutės kitąsyk pasitaikydavo tikrai kibios.

Tačiau jos turi vieną esminį trūkumą – paprastai kiekviena tokia blizgutė (ar bent jau daugelis) žaidžia gana skirtingai. Kartais tie judesių niuansai mažai pastebimi, ypač kai meškeriotojas masalą pirmiausiai išbando vonioje, kur nėra tinkamo gylio. Visgi tokie žaidimo nelygumai ima ryškėti žūklės metu, kuomet vieną blizgę ešeriai atakuoja labai noriai, tačiau kitos tokios pat tarytum vengia. Tokiu atveju sunku ką nors ir patarti.

Manyčiau, jog derėtų rankų darbo blizges išbandyti esant skaidriam ledui, kada nedideliame gylyje (1,5–3,0 m gilumoje) galima matyti visą tų masalų žaidimo braižą. Tuomet pastebėsite, kad kai kurios iš įsigytų blizgių pernelyg mažai nukrypsta į šalį nuo vertikalios tiesiosios arba neplaniruoja, o keistai besivartydamos, tarsi besisukdamos nyra į šalį.

Pirmuoju atveju paprastai padeda didesnis masalo įlenkimas į vidinę pusę, ką galima padaryti čia pat stipriau spustelėjus pirštais. Antruoju atveju tenka padirbėti rimčiau, nes reikia nugrandyti arba dilde pašalinti dalį lydmetalio iš tos blizgės pusės, į kurią sukasi masalas. Kartais tai netgi akivaizdžiai matosi perkant blizgutę – lydmetalis būna užpiltas aiškiai netolygiai ir susikoncentravęs viename vilioklio šone.

Kad blizgė būtų „gardesnė“

Kaip labai svarbų faktą derėtų paminėti ir ešerių puolimą nukreipiančią blizgės vietą. Kai kurios firminės blizgutės turi raudoną dėmelę prie to galo, kur yra kabliukas. Tačiau dažniausiai tos, kurių kabliukas yra įlituotas arba su laisvai pakabintu trišakiu kabliuku, bet ne ant grandinėlės, o ant žiedelio. Ant grandinėlių kabinami kabliukai dažniausiai turi irgi tikslinę ešerio atakai skirtą vietą – patį kabliuką, nes jis yra su vadinamąja „akele“.

Savadarbės blizgės paprastai papuošiamos raudonų siūlų šluotele, ant kabliukų maunami kembrikų gabalėliai arba keraminiai rutuliukai. Siūlus paprastai nuimu ilgai nelaukęs ir masalą padažau raudonu nagų laku arba jo kabliuką papuošiu tokios pat spalvos rutuliuku. Taip elgiuosi todėl, kad didesniame šaltyje ištraukta iš eketės siūlais padabinta blizgė apšąla, patys siūlai sustabarėja ir kuomet šį masalą vėl įleidi į vandenį, prireikia kažkiek laiko, kol sušalę siūlai suminkštėja. Tai reiškia, kad visą tą laiką blizgutė dirbo prastai arba apskritai po vandeniu netinkamai žaidė.

Kaip gerą pakaitalą keramikiniams rutuliukams, kadangi jie neretai trūkinėja, kai mauni ant storesnio arba didesne barzdele kabliuko, galiu pasiūlyti iš silikoninių masalų išpjautus rutuliukus. Tereikia iškirpti, kad ir kvadratėlio formos gabalėlį, jį užmauti ant adatos ir pakaitinti liepsna. Gabalėlis apsilydys ir taps beveik idealiai apvalus. Užmaukite jį ant blizgės kabliuko, o kad neslankiotu jo koteliu aukštyn žemyn, papildomai dar užnerkite ir nedidelę kembriko atraižėlę.

Netgi holografinių blizgių kabliukus puošiu įvairiaspalviais rutuliukais. Tarkim, raudona holografinę blizgę galima padabinti geltonu, baltu ar salotinės spalvos rutuliuku. Čia svarbu, kad būtų kontrastas, nes jau pats masalas yra raudonas. Visgi, kaip pagrindinę rutuliukų spalvą renkuosi raudoną arba oranžinę.

Labai neblogas dalykas yra ant kabliuko pakabinti dirbtiniai trūkliukai, kurie be labai natūralios spalvos ir formos turi dar ir uodo trūklio lervoms būdingą kvapą. Tačiau veriant ant blizgės kabliuko tokį papildą nereikia persistengti, nes labai ilga trūklio imitacija gali varžyti masalą arba visiškai jį išbalansuoti. Tad užteks ir nedidelio dirbtinio kirminėlio gabaliuko, kurį, kas kažkiek laiko, dar siūlyčiau ir keisti.

Vos nepamiršau pasakyti vieno labai svarbaus dalyko apie blizgių tvirtinimą. Pastaruoju metu vis dažniau matau žvejų, kurie palengvindami sau darbą, nesišaldydami labai pirštų blizgutes su gija jungia segdami masalus ant karabino. Segtukai yra patogus dalykas, visgi reikia atsižvelgti į tą faktą, jog kai kurie jų nepritaikyti smulkiems masalams ir todėl blizgutei verčiantis ar kitaip žaidžiant neretai stabdo jos darbą, nes užsiskersuoja. Todėl pasirinkdami segtukus į tai būtinai atsižvelkite.

O dar geriau riškite valą tiesiai prie blizgės skylutės. Tiesa, kai kurių savadarbių blizgučių kraštai ties skylute gali būti aštrūs ir pjauti giją. Tuomet įverkite plonavielį lengvutį žiedelį ir valą riškite prie jo.

Dera kažkiek paminėti ir meškerėles, kurias naudoju blizgiavimui vertikaliosiomis blizgėmis. Labai ilgas strypeliais įrankiai veikiau tinkami gaudyti švytuoklėmis, nei šiais masalais. Tačiau itin trumpos irgi nelabai tinka, kadangi strypelis bent kažkiek amortizuoja užkibusios žuvies smūgius, jei, žinoma, jis yra ne „kuolinis“. Kita vertus, labai minkšti meškerių galiukai neleidžia tinkamai valdyti blizgių.

Todėl nepagailėkite sumokėti keliolika arba keliasdešimt eurų ir įsigykite firmines specialiai blizgiavimui skirtas meškerėles.

Akcentas – pauzė

Taip pat norėčiau akcentuoti, jog mažos ir lengvos blizgutės žaidimo pobūdį (guli ji dugne, liečia gruntą ar yra viduriniuose vandens sluoksniuose) vargu ar jausite tik ranka, tad tokiu atveju prisireiks naudoti sargelį. Sargeliai gali būti patys įvairiausi, svarbu, kad netrukdytų žaisti blizgei bei tinkamai rodytų jos darbą. Kai kurie spyruokliuojantys sargeliai, patraukus blizgutę iš inercijos daro papildomus valo patraukimus, kas vienaip ar kitaip atsiliepia lengvo masalo darbui, todėl tokių verčiau atsisakyti.

Labiausiai, kas domina skaitytojus, tai be abejonės meškeriotojo darbas blizgutėmis. Kiekvienas žvejys, kuris gaudo šiais masalais pastoviai ilgą laiką, turi savo pamėgtą judesių ritmą, kažkokią blizgės traukimo-nuleidimo seką.

Prieš pradedant kalbėti apie kokius nors blizgės žaidimo būdus, reikėtų atsiminti, jog gaudant padugnėje labai svarbų vaidmenį vaidina pauzės masalo darbo metu. Pastebėjau, kad jei masalo žaidimas būna padrikas, tai ešeriai retai kada griebia blizgę. Specialiai nevartoju žodžio susidomi, kadangi šie smalsūs plėšrūnai dažniausiai atplaukia pažiūrėti, kokia čia „žuvis“, kuri taip viliojančiai spurda palei dugną, tačiau masalo nečiumpa. Tik tuomet, kada viso žaidimo ciklo metu pauzės ir judesiai būna suderinti, kada jie kartojasi vienodu ritmiškumu vienodą laiko tarpą, tada ešerių nervai neišlaiko ir kažkuris iš jų ryžtasi atakai. Atkreipkite dėmesį, kaip blizgiauja patyrę žvejai – jų rankos, regis, juda nepriklausomai nuo to, ką žvejys veikia, visada vienodai, meškeriotojų judesiai nugludinti iki smulkmenų.

Ešerys dažniausiai atakuoja blizgę tuo momentu, kuomet ji nusklendžia į galutinę padėtį ir sustoja. Tačiau įvairios blizgės skirtingu laiku pasiekia tą ramybės būseną, kadangi tai lemia jų kūno forma bei kabliukai, kurie yra pritaisyti prie masalų. Į šiuos dalykus derėtų atsižvelgti.

Kalbu apytiksliai, bet greičiausiai nurimsta pailgos ištęstos blizgės, kurios yra mažai išlenktos, o jų svorio centras pasislinkęs į apačią. Tokio tipo masalai sustingsta jau po 1–2 sekundžių. Tačiau jei jos turi ant grandinėlės prikabintus kabliukus, pastarieji gali dar kurį laiką iš inercijos judėti, tad teks palaukti ilgiau – iki 2–3 s. Platesnių formų blizgutės, ypač jei daromi dažni ir trumpi patraukimai, visiškai nustoja judėjusios po 3-4 sekundžių. Dar ilgiau virpa blizgės, kurios turi ne vienšakius, bet ant žiedelio pakabintus trišakius kabliukus. „Nusiraminimui“ joms prireiks net 4–5 sekundžių. Apie blizgių masę nekalbu, nes juk visiems aišku, kad sunkesni tokio tipo masalai bus ne tokie judrūs.

Tačiau tai dar nereiškia, jog būtent praėjus tiek sekundžių, blizgę sugriebs ešerys. Labai galimas dalykas, kad prisitaikyti pulti ir apsispręsti atakuoti jam reikės daugiau laiko. Įdomu tai, kad kažkuriuo paros metu ar esant kokioms nors būdingoms konkrečiai dienai sąlygoms, plėšrūnai puola blizgutes tik tam tikru, paprastai vienodu momentu. Todėl tenka kiekvienąkart eksperimentuoti vis iš naujo.

Kad nereikėtų be reikalo gaišinti laiką, galima naudoti paprastą, bet efektyvų būdą patikrinti tai dienai būdingą ešerių kantrybę.

Visą blizgiavimo vienoje eketėje ciklą suskirstome į vienodą judesių skaičių. Tarkim, pasirenkame dešimt. Tada bandome vienodais judesiais šokdinti blizgutę dešimt kartų, tarp kiekvieno trūktelėjimo sustabdydami masalą 1–2 s. Jei tai yra blizgės, kurioms reikia ilgesnio laiko pasiekti ramybės būseną, tada iš karto pradedame nuo joms būdingo minimalaus laiko. Jei per tas pauzes ešeriai negrybštelėjo blizgės, sekančius dešimt kartų darome jau ilgesnes – 3-4 s. pauzes. Po to bandome 5–6 s. Jei ir vėl nieko, pereiname prie ilgesnio 7–8 s pauzių laikotarpio.

Paprastai tiek pakanka, ir jei žuvis nesusigundė masalu, reiškia reikia ieškoti kitos eketės arba keisti patį masalą. Žinoma, galbūt tą dieną išbandysite visą savo turimų blizgių arsenalą ir visus įmanomus gaudymo metodus, tačiau nieko nepagavote. Na, bet čia jau kita kalba...

Kaip pastebėjote, dažniausiai firminių blizgučių kabliukai yra pakabinti ant plonų tvirtų grandinėlių. Tai turi dvigubą naudą. Tokie kabliukai „pagardinti“ spalvotais rutuliukais ne tik labiau traukia žuvų (ne tik ešerių, bet ir kuojų, plakių ir net karšių) dėmesį tuomet, kai jos būna pasyvios, tačiau šitaip sukonstruotais masalais, kai matysite vėliau, galima įvairiau žvejoti prie dugno. Tai tiesiogiai susiję su kai kuriais mano aprašytais būdais.

Septyni būdai privilioti ešerį

Faktas, kad įvairių blizgės animavimo būdų gali būti ir gerokai daugiau. Bet, kaip ir minėjau, kiekvienas meškeriotojas gaudo savaip, sau būdingu stiliumi, suprantama, atsižvelgdamas į blizges ir niekada negali spręsti, kuris siūlomas masalo žaidimo būdas yra geresnis. Nors... viskas paaiškėja žūklės metu.

1. Nureguliuojame rankos padėtį ir valo ilgį taip, kad esant rankai žemiausioje padėtyje, blizgutė ne visiškai atsigultų ant dugno, tačiau išliktų pusiau gulinčioje padėtyje, t. y. ji tik liestų dugną ir būtų pasvirusi. Gaudant su sargeliu tokią masalo padėtį galima pastebėti nesunkiai, kadangi tuo metu sargelis bus tarpinėje padėtyje tarp visiškai sulinkusio ir tiesaus.

Truktelėkime blizgutę aukštyn maždaug 10–15 cm ir darykite pauzę. Kokio ilgio ji bus, reikia apsispręsti jau pirmomis žūklės minutėmis, panaudojant mano anksčiau siūlytą „žvalgybinį“ principą.

Šio judesių ciklo ilgis yra apie 7–10 truktelėjimų, Aš rašau „apie“, bet iš tiesų tas skaičius truktelėjimų turi būti vienodas ir ne kitoks! Paprastai ešeriai, jei jau kimba, tai blizgę griebia maždaug trečios-šeštos pauzės metu.

2. Viską darome, kaip anksčiau minėtu būdu, tačiau blizgę guldome ant dugno. Jos nelaikome, o staigiu judesiu pakeliame į pusiau gulinčią padėtį. Nukritęs masalas sudrumsčia dugno nuosėdas ir tarytum išnyra iš dumblo debesėlio, po to sustingsta. Visas judesių ciklas yra 10 trūktelėjimų, plėšrūnai masalą atakuoja irgi padarius maždaug 3–6 s pauzę.

3. Nuskandiname blizgę į dugną ir trumpu staigiu judesiu pakeliame ją maždaug 1–2 cm virš dugno. Reikia atsiminti, kad jei masalas turi ant grandinėlės pakabintą kabliuką, blizgutę pakeliame tiek, kad kabliukas nesiektų dugno. Tada rodomuoju pirštu stuktelime per meškerės strypelį ir jį palenkiame vos žemyn. Blizgė įsminga į dugną. Po pauzės kilstelime blizgutę 10–15 cm aukštyn ir vėl viską kartojame iš naujo. Visas judesių ciklas tęsiasi 10 kartų, ešeriai masalą griebia neprognozuojamai, o tai reiškia, kad kibimo galite tikėtis jau per pačią pirmą pauzę.

4. Blizgę nuskandiname ant dugno ir staigiu judesiu pakeliame į maždaug 5–10 cm aukštį virš dugno. Po to be jokios pauzės du kartus kilstelime masalą kokius 10 cm aukštyn ir leidžiame laisvai kristi į pradinę padėtį. Turiu omenyje tuos 5–10 cm virš dugno. Blizgei sustojus (valas įsitempia), ją lengvai pajudiname, tai trunka 3–5 sekundes. Vėl kartojame minėtus judesius, įskaitant ir nuskandinimą iki pat dugno. Ešeriai masalą dažniausiai griebia, kuomet jį judiname.

5. Viskas kas buvo aprašyta anksčiau, išskyrus tai, kad blizgę ne judiname, bet pastatome dugne į pusiau gulinčią padėtį – tarytum įsmeigiame į gruntą. Judinti masalo nereikia. Pauzės ilgis gali būti įvairus. Dažniausiai žuvys blizgę atakuos, kai ji bus ramybės būsenoje.

6. Darome labai staigų, stiprų judesį aukštai iškeldami ranką ir blizgei leidžiame nukrypti toli nuo vertikalės bei atsigulti ant dugno. Tam visos blizgės netinka, reikia atsižvelgti į jų judesių pobūdį, nes kai kurios net ir smarkiai patrauktos juda tik mažai nenutoldamos nuo vertikalės. Tada vis patraukiame blizgę dugnu 1–3 cm darydami tam tikro ilgio pauzes. Ešeriai griebia tiek traukimo, tiek ir pauzių metu.

7. Kuomet būna labai vangus kibimas galima bandyti blizgę kelti net į 30–40 cm aukštį. Tačiau tai irgi priskirčiau prie gaudymo padugnėje, kadangi pirmiausia masalą nuskandiname ant dugno, o po to trumpais 3–5 cm patraukimais su atitinkamo ilgio pauzėmis pakeliame iki nurodyto galutinio aukščio. Kai ešeriai visiškai neaktyvūs galima naudoti ir visus kitus aukščiau išvardytus būdus, bet reikia trumpinti pakėlimo aukštį bei ilginti pauzes.

Romualdas Žilinskas