Ešerių migracija
Priklausomai nuo metų ir paros laiko kiekvienos žuvų rūšies aktyvumas kinta. Užsienio mokslininkai ilgai tyrė mums gerai žinomus ešerius laboratorinėmis sąlygomis, o taip pat ir natūralioje aplinkoje. Kai kurie jų tyrimų rezultatai visiškai sutapo su žvejų nuomone apie kibias ir nekibias valandas ar tam tikrus sezono tarpsnius.
Tačiau dalis išvadų skiriasi nuo mūsų susidaryto įvaizdžio apie šių plėšrūnų gyvenimą. Bet kokiu atveju visi tyrimai yra svarbūs ne tik ichtiologams, tačiau ir paprastiems meškeriotojams.
Visų pirma, ką nustatė mokslininkai, yra tai, kad ešeriai, kaip ir kitos žuvų rūšys, iš tiesų tam tikru paros metu būna aktyvūs, o kitomis valandomis praktiškai nejuda. Būtent aktyvumą jie ir siejo su plaukiojimu po vandens telkinį ar eksperimentinį akvariumą. Žinoma, priversti judriai plaukioti žuvį gali ir išoriniai veiksniai, tarkim, kokie nors gamtiniai kataklizmai arba paprasčiausias stambesnio plėšrūno pasirodymas žuvų jutiminėje zonoje.
Tačiau tokie veiksniai nebuvo imami akcentuojami. Mokslininkus labiau sudomino tai, kad ešerių aktyvumas sutapo ir su jų noru maitintis. Tad mūsų išsireiškimai, jog žuvis aktyvi ir todėl ji kimba yra dalinai teisinga. Bet tik dalinai, nes, kaip parodė bandymai, netgi būdamas aktyvus ešerys gali maitintis labai noriai, tačiau gali ir visiškai ignoruoti jam siūlomą maistą.
Kad įsitikintų savo išvadų teisingumu, mokslininkai atliko tūkstančius eksperimentų tokiomis pačiomis bei skirtingomis sąlygomis. Mūsų nuomonė apie žuvies aktyvumą, kas dažniausiai siejama su geru jos kibimu, neretai gali būti ir klaidinga, nes išvadas žvejai dažniausiai daro iš kelių nusisekusių ar nenusisekusių žūklių.
Ichtiologai jau savo tyrimų pradžioje nustatė du pagrindinius ešerių aktyvumo periodus: aktyvųjį ir pasyvųjį. Pirmasis prasidėdavo pradėjus kilti saulei ir tęsdavosi iki jos laidos. Antrasis periodas buvo tamsiuoju paros metu. Tačiau tai tik labai apibendrintas periodų apibūdinimas, kadangi priklausomai nuo metų laiko, šie laiko tarpsniai turėjo tam tikrų gana ryškių niuansų.
Sekantis etapas buvo nustatyti, kaip reaguoja į paros ritmą sotūs ir alkani ešeriai. Įdomu, kad šių žuvų aktyvumas visiškai nepriklausė nuo to, tušti jų pilvai ar ne – jei tai buvo šviesus paros metas ir tinkamos sąlygos, visi be išimties ešeriai judriai plaukiojo. Bet maitinosi tik tie, kurie iš tiesų išalkdavo.
Taip pat išsiaiškinta, jog ilgą laiką vienoje vietoje šeriant ešerius mažai judriu maistu (sliekais, uodo trūklio lervomis), šie plėšrūnai prie maitinimo ritmo įpranta ir tiksliai atskiria tas valandas, kada galės rasti ką užkąsti. Tai būdavo aišku pažiūrėjus į judresnį jų plaukiojimą – žuvys paprasčiausiai tapdavo aktyvesnės. Tačiau maitinant nevienodu laiku, ešeriai būdavo judresni nei įprastai tik šviesiuoju paros metu.
Kuomet dryžuočiams siūlydavo judrų maistą (pavyzdžiui, karpinių žuvų mailių) bet kuriuo paros laiku nesilaikant pastovumo, dryžuotieji aktyviai jį rydavo ne tik dieną, tačiau ir tamsiuoju paros metu. Visgi aktyvumo piką šios žuvys pasiekdavo kylant bei leidžiantis saulei, t. y. tada, kai natūraliomis sąlygomis jos ir šiaip jau būdavo aktyvesnės.
Kuomet laboratoriniuose akvariumuose mokslininkai sudarė sąlygas pastoviam apšvietimui visą parą, ešerių aktyvumas išaugo dvigubai. Du kartus taip pat padidėjo jų maitinimosi periodas. Tačiau nebuvo jokio pastovumo tarp aktyvumo protrūkių, tad aktyvumo vidurkį teko išvesti sudėjus keliolikos parų rezultatus. Visą parą laikant tamsoje šiuos plėšrūnus, jų aktyvumas smuko kelis kartus, o noras maitintis buvo prilygintas beveik nuliui, dėl ko galima daryti išvadą, kad dryžuočiai – ne naktinės žuvys.
Labai skyrėsi tyrimų rezultatai lyginant tik subrendusių ir stambių ešerių reakcijas. Jauni ešeriai naktimis būna net septynis kartus pasyvesni už didžiuosius, tiek pat kartų skiriasi ir laikas, per kurį jie maitinasi. Aktyvumo viršūnę smulkūs ešeriai pasiekia leidžiantis saulei, kai tuo tarpu didesni jų gentainiai vienodai aktyviai maitinasi ir tekant saulei, ir gerokai po pietų.
Didieji ešeriai rytais ir vakarais lyginant su diena buvo 2,5 karto aktyvesni. Mažųjų aktyvumas vakarais ne toks ryškus, tačiau jie gana aktyviai plaukiodavo net ir per patį vidurdienį, kai stambūs dryžuočiai tuo metu ilsėdavosi. Didieji ešeriai daugiau nei mažesnieji yra aktyvūs ir naktimis, o tai paneigia prieš tai išsakytą nuomonę, reiškia, jų visgi galima pagauti tamsiuoju paros metu.
Lyginant sezoninę aktyvumo kaitą tarp mažųjų ir didžiųjų ešerių, skirtumų beveik nepastebėta. Galbūt išimtis – birželis ir liepa, kuomet maži dryžuočiai vienodai suaktyvėdavo ir ryte, ir vakare, ir dieną. Didžiųjų ešerių aktyvumas tuo laikotarpiu irgi padidėdavo, aktyvesni kupriai buvo ir nuo sausio antrosios pusės iki balandžio. Taip pat didesnis jų noras maitintis buvo stebimas nuo rugpjūčio iki spalio imtinai, nors, kas keisčiausia, ne visuose vandens telkiniuose.
Beje, abiejų grupių ešerių aktyvumo laikotarpiai natūraliomis sąlygomis ir akvariumuose praktiškai niekuo nesiskyrė. Reikėtų dar išskirti vieną mėnesį – gegužį, kuomet didžiųjų ešerių aktyvumas naktį buvo toks pats, kaip dieną, o prieblandos valandomis jis gerokai sumažėdavo. Birželį viskas keitėsi iš esmės, kadangi tuo metu kupriai vėl judriai plaukiodavo rytais ir vakarais, tačiau dieną jie vėl tapdavo vangūs. Už tai naktį stambių ešerių aktyvumas nelabai kuo skyrėsi nuo to, kuris buvo gegužio mėnesį.
Mažųjų ešerių aktyvumas labai priklauso nuo paros ilgio, t. y. šviesių valandų trukmės ir gali kisti nuo 8 valandų gruodį-sausį iki 19–20 valandų birželį. Didieji ešeriai aktyviai plaukiodavo ir maitindavosi vienodai intensyviai rytais ir vakarais tol, kol dienos ilgumas neviršijo 16 valandų. Kai diena imdavo ilgėti, kupriai aktyvūs būdavo daugiau vakarais.
Susumavus bendrą paros aktyvumo rodiklį, paskaičiuota, jog didžiųjų ešerių jis ilgiausias (net 17 valandų) būna gegužės pradžioje ir liepos pabaigoje, o trumpiausias (tik 9 valandos) – gruodį ir nuo birželio pradžios iki liepos pabaigos. Tačiau bet kokiu atveju stambių ešerių metinis aktyvumas būna menkesnis mažųjų.
Labai įdomias išvadas mokslininkai padarė stebėdami vertikalią ešerių migraciją. Vasarą, ankstyvais rytais, kuomet visiškas štilis, ešeriai gali pakilti taip aukštai į viršutinius vandens sluoksnius, kad šių žuvų net nefiksuoja echoloto rodmenys. Jei ešerių būna itin daug, jie plaukioja labai gausiais būriais, dalis dryžuotųjų nusileidžia į viduriniuosius vandens sluoksnius. Vidurdienį ešeriai laikosi giliau ir, jei leidžia gelmė, nuneria net iki 8 m gylio. Tačiau imant apibendrintai, ešeriai dienos metu dažniausiai plauko 2–4 m gylyje.
Tyrimai parodė, kad aukštesniuosiuose vandens sluoksniuose labiau mėgsta laikytis smulkesni dryžuočiai, o gylyje galima rasti daugiau stambiųjų, arčiau paviršiaus atplaukia tik vienas kitas didesnis kuprius. Leidžiantis saulei jau būna kitaip – tuo metu jau daugiau didesniųjų ešerių kyla į paviršių, kur laikosi iki visiškai sutemstant.
Tamsoje jie neria į gilumą, dažnai net į pačias giliausias telkinio vietas. Tuo metu plėšrūnai iš didelio būrio pasiskirsto nedidelėmis grupelėmis. Visgi kai kuriuose ežeruose ir tvenkiniuose viršutiniuose vandens sluoksniuose per naktį išlieka apie trečdalis visų ten gyvenančių ešerių.
Žiemą daugelis ešerių laikosi priedugnio zonoje arba netgi pačiame dugne. Kai kuriuose vandens telkiniuose jie net ir per patį viduržiemį išlieka pakankamai aktyvūs ir gana godžiai maitinasi, taip pat šie ešeriai laikosi vertikaliosios migracijos taip pat, kaip ir vasarą. Visgi tai labai priklauso nuo bendro telkinio apšvietimo ir, jei ledas būna storas bei smarkiai apsnigtas, ešerių aktyvumas ženkliai krenta.
Žiemą, kaip ir vasarą galioja tas pats principas – kuo giliau, tuo daugiau stambių ešerių. Stambūs ešeriai, jei jie nusiteikę maitintis, per parą atlieka dvi vertikalias migracijas – ryte ir vakare iš duobių kyla į aukštesnius vandens sluoksnius.
Pavasario pradžioje, kuomet nutirpsta ledas, ešeriai neria į didesnį gylį, nes negali pakęsti stiprios saulės šviesos. Tokiu metų laiku jie noriai maitinasi žemesniuose vandens sluoksniuose.
Deja, šie stebėjimai apsiribojo tik ešerių aktyvumo ir vertikaliosios migracijos aiškinimais. Bandyti daryti išvadas, kaip dryžuotieji migruoja vandens telkiniuose horizontaliai nebuvo galimybių.
Tačiau tokių bandymų būta jau anksčiau. Įdomiausia, jog gautos išvados prieštarauja vienos kitoms. Kai kurie mokslininkai tvirtina, kad ešeriai yra stebėtinai konservatyvios žuvys ir labai prisiriša prie tam tikrų vietų konkrečiuose vandens telkiniuose ir jų nekeičia metų metais. Kiti ichtiologai tam prieštarauja ir linkę manyti, kad dryžuočiai gana aktyviai juda po ežerus ir tvenkinius, ypač ieškodami nerštui tinkamų plotų.
Romualdas Žilinskas
