Ešerių gaudymas poperiais
Žvejyba poperiais spiningautojams dažniausiai asocijuojasi su lydekų gaudymu vandenžolėmis smarkiai apaugusiuose sekliuose ežeruose bei tvenkiniuose. O kaip kitos žuvys? Tarkim, ešeriai, juk pastarieji plėšrūnai irgi mėgsta gainioti žuveles vandens paviršiuje. Beje, net gerokai dažniau nei aštriadantės plėšrūnės.
Veikiausiai nėra meškeriotojų, kurie tokių dryžuočių „puotų“ nebūtų matę, tai toks įprastas reiškinys, kad netgi turi specialų žvejybinį išsireiškimą – sakome, kad ešeriai sukilo. Ir „kyla“ jie dažniausiai šiltuoju metų laiku pagal tikslų grafiką – pirmomis ryto ir vėlyvos popietės valandomis. Žinoma, esant tykiam orui, nes kitu atveju vargu ar pamatysi, kaip išgąsdintos smulkios aukšlės, raudės ar kitos telkinių gyventojos išsigandusios sprunka į šalis, o kartais net iššoka iš vandens.
Minėti dryžuotų plėšikų išpuoliai galimi ir rudenį, kada ilgesniam laikui aprimsta stiprūs šiaurės ir rytų vėjai. Arba kur nors šalia statesnių krantų ar už didelių tankių medžių esančiuose ramiuose ežero arba lėtai tekančios upės plotuose. Specifinėse vandens telkinių vietose (beje, upėse – irgi), kur koncentruojasi daug mailiaus, tokias ešerių surengtas medžiokles esu matęs net lapkričio viduryje. Jei tuo metu rasi dryžuočiams tinkamą masalą ir pamėtėsi jį panosėn, gali būti garantuotas, jog ešeriai nedvejos – čiups ir giliai susigrūs sau į gerklę. Ir kodėl tas masalas negalėtų būti poperis?
Kibūs masalai ir tinkama įranga
Tokių minčių vedinas prieš gerą dešimtmetį nutariau susirasti poperių, kuriais norėjau išbandyti tikslinę ešerių žūklę. Tiesa, reikėtų įterpti, kad šių masalų paieškas paskubino ir neseniai buvęs mano gimtadienis, kuomet dovanų gavau įvairių spininginių vilioklių, jų tarpe radau ir nediduką poperį.
Nuodėmė naujo masalo neišbandyti. Jau pats pirmas bandymas pavyko, ešeriai į vilioklį reagavo tik teigiamai, todėl teko šiek tiek daugiau pasidomėti šiuo spiningavimo būdu. Manau, jog jei ir jūs susiruošite taip pergudrauti išverstaakius plėšikus, keletas patarimų ir pastebėjimų padės išvengti esminių klaidų.
Taigi, kaip ir sakiau, didžiausią galvos skausmą man sukėlė tinkamų masalų paieška. Atrodo, kaip tyčia – vos prieš mėnesį lyg kažkas panašaus žūklės parduotuvėse buvo, o šiandien prekystalis tuščias, pardavėjai tik skėsčioja rankomis. Didelių šios rūšies vilioklių yra, tačiau mažesnius arba išpirko, arba jų šiam sezonui parduotuvės neužsakė. Jokia bėda, jei domintų apskritai visi poperiai, tačiau tikslas šį kartą kitas – žvejosiu žuvis, kurios mėgsta nedidelių gabaritų aukas. Kita vertus, juk nesiūlysi delno dydžio plėšrūnui, kad ir kokius plačius žabtus jis turėtų, dešimties centimetrų ar didesnio masalo.
Be abejo, papuola tikrai gražių ešerių spiningaujant ir sprindiniais klasikiniais vobleriais, bet, kiek rodo praktika, daugiausiai laimikių padovanoja iki 5–6 cm dydžio viliokliai. O ir apskritai man dryžuočių žūklė susijusi su pakankamai dažnu kibimu, todėl nesinori visą dieną pramosikavus spiningu, tenkintis vos vienu kitu ešeriu arba likti visai be laimikio.
Taigi ką tuomet radau ir pasirinkau ešerių žvejybai. Negaliu teigti, jog toliau išvardintus poperių modelius ir dabar pas mus gausite nusipirkti, arba kad jie vieninteliai nepakeičiami, tačiau būtent šitie masalai buvo tie pirmieji kibūs ir padovanojo puikių žūklės akimirkų. Kalbu apie 5 cm dydžio Rapala Skitter Pop, 3,5 cm ir 5 cm River2Sea Bubble Pop bei 5 cm Yo-Zuri Arms Micro Poper. Nuo to laiko praėjo nemažai sezonų mojuojant spiningu, įsigijau dar ir kitų neprastesnių poperių, tačiau kibių masalų atradimo džiaugsmas yra geros žvejybos sudedamoji dalis, todėl ją palieku jums.
Kiek pastebiu, jeigu spiningautojas savo krepšelyje ir turi vieną kitą paviršinį vilioklį, pastarasis dažniausiai būna „rėkiančių“ spalvų. Sutinku, tokie masalai puikiai tinka, kada „taikinys“ yra lydekos, tada kartais „šoko terapija“ tikrai veiksminga.
Kiek kitaip sekasi su ešeriais. Pastarieji plėšrūnai, bent jau mano žvejybos sąlygomis, kur kas noriau graibstydavo ir tebegraibsto sidabru tviskančius nei išmargintus Salsos šokėjų drabužių atspalviais masalus. Žinoma, ne vien pilkų ar metalinių tonų poperiai efektyvūs, reikia atrasti kiekvienam vandens telkiniui kibiausius modelius. Bet atsiminkite, kad tai, kas natūralu – garantuotai tinka praktiškai visur ir visada.
Keletą žodžių reikėtų tarti ir apie įrankius. Savaime suprantama, pirkti naują spiningą vienos rūšies masalui – ne visada protinga ir racionalu. Juolab, kad ir anksčiau įsigytų kotų arsenale galima rasti visai padorų variantą. Kuo ypatingas „poperiauti“ skirtas spiningas? Visų pirma, tinkamiausias bus trumpas įrankis (iki 2,4 m). Kam tokio reikia, suprasite tik atvykę prie telkinio: pravedimai daromi spiningo viršūnėlę nuleidus prie pat vandens paviršiaus. Jei tai bandysite atlikti su trimetriniu spiningu – vargu ar bus patogu.
Kitas aspektas – įrankio akcija. Manau neapsiriksite pasirinkę greitos arba labai greitos akcijos kotą, juk mūsų tikslas „aštriu“ judesiu suteikti viliokliui gundantį judesį. Kas iš to, jei su parabolinio ar pusiau parabolinio linkio spiningu perduosime masalui pavėluotus ir kur kas labiau prigesintus trūktelėjimus.
Jeigu ritei didesnių reikalavimų nekeliu (svarbu tik geras valo klojimas ir nepriekaištinga stabdžių sistema), tai į valą siūlyčiau atkreipti didesnį dėmesį. Reikalingiausia savybė – minimalus tamprumas. O tokį turi praktiškai tik pinti valai. Kadaise išbandžiau standų, net ir specializuotą spiningavimui skirtą monofilamentą – tik vargo apturėjau painiodamas mazgus, nes toks valas mėgsta susisukti kilpomis. Pintuką, savaime suprantama, patariu naudoti ploną (0,06–0,10 mm), kadangi masalai ne iš sunkiųjų.
Ir paskutinis, bet tikrai svarbus aksesuaras šioje žūklėje – pavadėliai. Sakysite, jog ešeriai neturi dantų. Tas tiesa, bet esmė slypi visai kitur: po eilinio trūktelėjimo, poperis liežuvėlio pagalba sukelia purslus, ir dažnai pasisuka šonu. Štai tą akimirką, daug galimybių, kad valas užsikabins už priekinio trišakio. To išvengiu labai paprastai: iš plonos vielos pasigaminu 4–7 cm pavadėlį su užsegama spynele. Pastarasis naudingas ir ten, kur karaliauja daug silkės dydžio lydekaičių – brangius vilioklius pavyksta išsaugoti be didesnių problemų.
Kada ir kur geriausia spiningauti poperiais
Masalus turime, įranga suruošta, pats metas patraukti prie vandens telkinio. O jį pasirinkti – kiekvieno žvejo reikalas. Norėčiau tik akcentuoti, jog spiningavimas poperiais efektyviausias esant ramiam, geriau vos apniukusiam orui arba kai saulė šviečia pro debesis. Kiek esu bandęs laimę labai vėjuotomis dienomis – likdavau it musę kandęs, tuomet geriau taikyti kitokį spiningavimo stilių.
Mano nuomone, yra du atvejai, kada labiausiai apsimoka užsiimti tokiu žūklavimo būdu. Visų pirma gaudymas vandenžolių sąžalynuose, kuriuose kitais masalais spiningauti praktiškai neįmanoma. Kalbu apie nedidelius ežerus pelkėtais krantais, kuriuose be valties nėra ką veikti. Žinoma, galbūt tokie vandens telkiniai ir ne itin dosnūs solidžiais laimikiais, tačiau nustebins kibimo aktyvumu ir neleis abejoti poperių galia. Nepasakyčiau, kad kai kurių žvejų rekomenduojamas gaudymas žolėse (ta prasme, kad esant nedideliam vandens sluoksniui virš augalijos) man atnešė laukiamus rezultatus.
Dažniausiai tik suradęs didesnę „akį“ tarp žolių suerzindavau aktyvesnių ešerių būrelį. Tiesa, reikia pripažinti, kad kibimas būna išskirtinai palei vandenžolių juostą. Veikiausiai ešeriai tūno po lūgnių, lelijų ar kitų augalų lapais ir tyko užsižioplinusio mailiaus.
Labai geros vietos yra ties tolyn į ežerą nutįsusiais lieptais, nuo jų labai patogu užmesti ir vesti poperius. Tai gali būti valtims prisišvartuoti įrengti tilteliai. Paprastai karštą vasaros dieną, jei yra bent truputį giliau, po tokiais statiniais praktiškai visada tūno ešerių būrys, kuris, sulaukęs vakarienės, o kartais ir pietų, ima siautėti aplinkui. Net rudenį panašiose vietose rastume dryžuotųjų.
Kalbant apie pačią viliojimo techniką, galiu pasakyti, jog ji mažai skiriasi nuo šiuo metu apogėjų pasiekusio tvičingo. Visas skirtumas gaudomame gylyje, nes mūsų atveju tai bus tik pats vandens paviršius. Galbūt dar ir pauzes stengiuosi išlaikyti kiek ilgesnes – pasitaiko atvejų, kada žuvis atakuoja kokias penkias ar daugiau sekundžių ramiai plūduriuojantį vilioklį. Iš tikrųjų pakankamai sunku išreikšti žodžiais manipuliacijas, kurias kartais atlieki spiningu. Tai dar ir priklauso nuo konkrečių poperių modelių, todėl vargu ar įmanoma apibūdinti kokią nors pačią veiksmingiausią „poperiavimo“ techniką.
Antroji situacija, kurioje paviršiniai vobleriai stipriai lenkia kitus masalus, – tai jau minėta vadinamoji rytinė ar vakarinė ešerių puota. Tokiu metu kur pažvelgsi – visur mailiaus spiečių vandens paviršiuje puldinėja kuprą užsiauginę grobuonys. Kaip nekeista, bet pakankamai dažnai pasitaiko, jog dryžuočiai tuo metu į įprastus vilioklius absoliučiai nereaguoja – nors nerkis iš kailio.
Tuomet dažnai gelbsti nedidelis poperis. Jį užmetęs, traukiu vidutiniu greičiu. Tuo pat metu, maždaug kas metrą, nestipriai vis patraukiu vilioklį meškerykočiu. Toks įspūdis, kad vandens paviršiumi slystantis masalas sukelia panašias bangeles, kaip ir sprunkanti auka. O kur dar poperio vikstelėjimas į šoną – ešerį toks judesys dar labiau provokuoja.
Jeigu sugalvosite išbandyti ešerių viliojimą poperiais, nenustebkite, kad juo susižavėsite ilgam. Ko jau ko, bet emocijų tikrai bus su kaupu. Vien ko vertas vaizdas, kada vandens paviršiuje atsiranda bangelė, tiesiu taikymu plaukianti link jūsų vedamo vilioklio...
Nerijus Rimkūnas
