Ešeriai veja mailių į „katilus“
Rudenį ties sėkliais, meldais apaugusiais pakraščiais ežerų vanduo primena sultinį, kuriame plaukioja šimtai tūkstančių šiųmetinių žuvyčių, kurias savisaugos instinktas suveja į dideles kaimenes, nes būryje esantį mailių ešeriams sunkiau pastverti, tačiau ir dryžuotašoniai nesnaudžia – jie ieško būdų, kaip išblaškyti mailiaus būrius ir taip pat susiburia į tuntus, kurie apsupa mailiaus būrį ir veja jį, o atsiskyrusias žuveles pastveria. Spiningautojams šiuo laikotarpiu reikia žinoti, kad gali grįžti be laimikio, jei masalinėje neturės kelių centimetrų mikromasalų, imituojančių mailių, o pastaruoju metu dažnai pasitaiko, kad ešeriai reaguoja tik į tuos masalus, kurie skleidžia kvapo šleifą.
Masalo paieška
Tykiomis rytais ir nevėjuotomis pavakarėmis palei meldų ragus Siesarties ežero vanduo lygus kaip stiklas. Kol kas dar vėsu ir žuvims nereikia slėptis pavėsyje. Todėl būriai šiųmečio kuojų, ešerių, aukšlių, raudžių mailiaus zuja palei meldų atvašynus. Staiga veidrodinį vandens paviršių perskrodžia aštriaspyglis ešerio pelekas, ir triukšmingai nuvilnija verpetas. Tą pat akimirką nerimo apimtos žuvytės puola nuo jo į visas puses. Tačiau, bėgdamos nuo vieno plačiažiobčio, pataiko kitiems tiesiai į nasrus, nes priešais sprunkančio mailiaus būrelį vienu metu nuvilnija dešimtys verpetų, kurių piltuvuose dingsta dešimtys žuvelių. Nesunku įsivaizduoti, kas vyksta po vandeniu, kai tuntas stambių ešerių, plačiai pražiodę nasrus, įsisuka į sprunkančio mailiaus gretas. Aštrianugariai turbūt vienu metu pastveria po kelias žuvytes.
Paprastai, išvydus kunkuliuojantį ešerių „katilą“, galima iškart užmesti penkių centimetrų voblerį, kuris atliks bandomojo triušio vaidmenį. Jei vobleris porą kartų pravinguriuos pro azartiškai medžiojančius ešerius nė nekrapštelėtas, eksperimento galima netęsti. Jokio rezultato jis neduos. Geriau iš karto atverti masalinę ir susirasti guminuką, kuris ešeriams bus panašus į vaikomą už keliolikos metrų nuo valties mailių. Žinoma, uždavinys – ne iš lengvųjų, nes tai reikia padaryti kiek galima greičiau, mat ešerių puota ilgai netrunka. Daugiausiai gerą pusvalandį, o po to vėl stoja štilis iki vakarinės ešerių medžioklės, kuri, tiesa, būna kiek ilgesnė – kol ima gesti saulėlydžio gaisai.
Periodinis reiškinys
Vadinamasis ešerių „katilas“ rudenį šiam meškeriojimo sezono metui – absoliučiai tipiška situacija, kuri kartojasi periodiškai. Rytą ir vakare. Vandenų gelmėje šiuo metu visu greičiu įsisuka natūraliosios atrankos mechanizmas, nes plėšriosios žuvys paprasčiausiai negali nepasinaudoti atsiradusiu sezoniniu maisto šaltiniu – įvairių žuvų mailius, po neršto išsiritęs iš ikrų ir sėkmingai ūgtelėjęs, tvindyte užtvindė ežerų plotus palei sėklius, meldų atvašynus, augalų prižėlusias įlankas, o upėse mailiaus tuntai okupavo visas užuolankas, kur tėkmė – silpna ir yra patogios slėptuvės. Jei visas šis mailius išaugtų, daugelyje vandens telkinių taptų striuka – pristigtų maisto. Todėl gamta įjungia reguliavimo mechanizmą, kuriame svarbiausią vaidmenį atlieka plėšriosios žuvys.
Na, o meškeriotojai paprasčiausiai negali ignoruoti šios situacijos. Kita vertus, ji labai palanki, nes mailiaus imitacijomis dabar galima sumeškerioti visas plėšriąsias žuvis, kurios aptinkamos mūsų krašto vandenyse. Todėl nespėliokime – iškart įvardiju tinkamiausią tokios situacijoms mailiaus imitacijų versiją – minkštieji spiningo masalai arba guminukai. Nei voblerių, nei sukrių, nei blizgių, kurių dydis neviršytų 3 cm, ypač veiksmingai panaudoti neįmanoma, nes tokio kalibro masalus paprasčiausiai labai sunku užmesti reikiamą atstumą, o panaudoti papildomus svarelius nėra prasmės – masalų žaismas taps nenatūralus, tačiau svarbiausia, kad masalų išvaizda taip pat pakis, o tai irgi atbaido plėšrūnus. Tiesa, guminukai „Lucky John Pro Series“, kuriuos naudoju jau trečią sezoną , taip pat nulieti iš praktiškai besvorio silikono, tačiau tai vieninteliai spiningo masalai, kuriuos galima užmesti ir sėkmingai plukdyti, naudojant papildomus svarelius.
Mailiaus tunto imitacija
Guminukų plukdymas, naudojant papildomus svarelius, vadinamas „drop-shot“. Klasikiniuose šio spiningavimo būdo kinkiniuose dažniausiai naudojamas vienas masalas. Beje, tik šį sezoną vokiečiai atsikratė stereotipo ir ėmė naudoti du guminukus. Na, o mes jau seniai turime savo lietuvišką versiją - kinkinį, kuriame prie pagrindinio valo pritvirtinti trys pavadėliai su kabliukais. Toks guminukų kinkinys gana tikroviškai imituoja mailiaus būrelį. Kartais šio tipo drop-shot kinkinys susideda iš 2-4 specialios formos kabliukų, pritvirtintų specialiu mazgu arba jungtimi tiesiai prie 1-1,5 m valo atkarpos, kurios galuose – kilputės, skirtos tvirtinti svareliui ir jungti kinkinį prie pagrindinio valo. Vieni spiningautojai naudoja lygiakočius kabliukus, o kiti – su užkarpėlėmis ant kabliukų, kurios užtikrina, kad masalas užmetimo ir ešerio kibimo metu nenusmuktų nuo kabliuko, nes grobį ešerys stveria energingai ir gana greitai trapų masalą sudrasko. Tada masalą tenka keisti ir gaišti brangias minutes. Meškeriojimo „drop-shot“ kinkiniais taktika skiriasi nuo tos, kuri naudojama plukdant voblerius, blizges ar sukres. Šie masalai vandenyje juda horizontalioje padėtyje, o „drop-shot“ kinkinį būtina plukdyti taip, kad jis visą laiką būtų kiek įmanoma vertikalesnėje padėtyje. Tada geriausiai pasireiškia mikromasalų žaismas ir jie primena mailiaus būrelį, kuris jei ne visada, tai kas kelintu metimu patraukia ešerių dėmesį, jei tie „ganosi“ netoliese. Tinkamiausia taktika Kai spiningininkas atsiduria šalia ešerių užvirto „katilo“, kuriuo vadinama vieta, kur ešeriai apsupa mailiaus tuntą ir ima medžioti atsiskyrusias nuo jo žuveles, guminukų kinkinį, kurį paprastai sukomponuoju iš Lucky John Pro Series Tioga guminukų, turinčių hibridinę konstrukciją – verpstės formos masalo su gana masyvia uodegos mente rantuotas kaip kirmėlaitės (twister) tipo guminuko. Matyt, tas hibridiškumas suteikia šiam guminukui savybių, kurios kelia ešerių susidomėjimą. Beje, didesnėmis šio guminuko versijomis neblogai domisi ir lydekos, tačiau grįžkime prie ešerių. Guminukų kinkinį reikia užmesti taip, kad tas nugrimztų į vandenį 5-6 m perskridęs „katilą“. Valas iškart įtempiamas ir vidutiniu tempu imama sukti ritės rankenėlė. Tada kinkinys plaukia maždaug 1-1,5 m gylyje, t.y. tame horizonte, kuriame medžioja ešeriai. Kai kinkinys priartėja prie „katilo“ tiek, kiek paprastai nuo gentainių nutolsta besiblaškančios žuvytės, guminukai, imituojantys ešerių grobį, atsiduria dryžuotašonių dėmesio centre. Jei guminukai pakankamai tikroviškai atrodo ir ešeriams primena tuo metu medžiojamą mailių, jie čiumpa masalą nedvejodami. Tačiau reikia nepamiršti, kad žuvelių tunto panika traukia ne tik ešerių, bet ir lydekų dėmesį. Labai dažnai jos atakuoja kinkinius, padarytus iš palyginti plono 0,14-0,16 mm skersmens valo, ir nukanda masalą. Vaistų nuo šio dalyko nėra, nes kinkinius iš storo valo ešeriai aplenkia šonu, todėl reikia turėti kelis atsarginius kinkinius.
Atidus stebėjimas
Nors vietos, kur dažniausiai atsiranda ešerių „katilai“ patyrusiems spiningininkams gerai žinomos, tačiau vien patirtimi pasitikėti neapdairu. Išplaukus į ežero plotį tuo laiku, kai yra didžiausia tikimybė susidurti su medžiojančių ešerių tuntu, pirmiausia patartina įdėmiai apsižvalgyti. Tam reikalui ne pro šalį į valtį pasimti žiūronus. Dažnai pasitaiko, kad ešeriai mailių išgena į atvirus plotus. Jei oras ramus ir ežeras plyti kaip veidrodis, tokį ešerių vejamą mailiaus būrį galima aptikti pagal raibulius – tūkstančiai žuvelių sprukdami nuo dryžuotašonių plaukia pačiu paviršiumi, todėl kyla raibuliuojančios bangelės.
Dažnai medžiojančių ešerių pozicijas išduoda pabaidytos žuvelės – mailius po eilinės aštrianugarių atakos lyg sidabrinis lietus pažyra, šokinėdamas iš vandens, kad išvengtų ešerių žabtų. Beveik visada ešerių „katilą“ galima aptikti stebinti žuvėdras ir kirus – žuvialesiai paukščiai kaip mat suseka panikos apimtą mailiaus tuntą ir atakuoja jį iš viršaus. Virš tokio „katilo“ paprastai sukasi dešimtys žuvėdrų ir kirų. Pastebėti paukščių sujudimą galima iš labai toli, tad reikia negaišti laiko ir iškart irtis į tą vietą.
Viksinti uodegėlė
Ešerius ežere gaudantys spiningautojai dažnai griebiasi vienos gudrybės – vietoj svarelio kinkinio gale prisega ant galvakablio užvertą guminuką, imituojantį kiek stambesnę žuvelę. Dažnai parenkamas toks masalas, kuris primena ešeriuką. Gali būti, kad iš šono tikram ešeriui atrodo, kad konkurentas vejasi kinkinį ir iš panosės pačiups grobį, todėl jis strimgalviais stengiasi aplenkti jį ir apžioja imitaciją, o kartais stveria patį konkurentą. Toks spiningavimo būdas ypač tinka meškeriojant skaidriame vandenyje, tačiau ir Nemuno žemupyje ar Kuršmarėse juo dažnai naudojamasi.
„Drop-shot“ kinkiniams komponuoti naudojami 3-5,5 cm mikro guminukai – tačiau ne tik žuvytės formos, bet ir primenantys kirmėlaitę su laiba uodegėle. Tokiu man labai sėkmingu ir, manau, vienu iš geriausių iš mūsų krašte prieinamų minkštųjų spiningo masalų yra trumpauodegis guminukas Lucky John Pro Series Ballist. Nors daugelis spiningininkų naudoja tiek vienus, tiek kitus guminukus, tačiau žuvelės formos masalai, kurie, beje, visada labiau tinka gundyti pasaloje tūnančius ešerius, kartais kažkodėl ešeriams pasirodo ne ypač apetitiški. Kai pasireiškia šis jų įnoris, aiškiai matyti, kad ešeriai aktyviai medžioja. Tada reikia drąsiai „mailių“ keisti į kirmėlaitės. Manau, kad, plukdant tokius masalus, jų uodegėlės taip tankiai viksi, kad ešeriams akyse mirga, o toks vaizdas, matyt, primena galvotrūkčiais sprunkantį mailių, todėl jie puola kinkinį vytis. Praktika rodo, kad patraukliausi šiuo metų laiku ešeriams – natūraliai atrodantys ir spalvomis, susiliejančiomis su aplinka, nudažyti masalai.
Salmo.lt info
