Dviejų uodegėlių fenomenas. Trečia dalis

Ir vieni, ir kiti turi savo privalumų bei trūkumų. Todėl šiame straipsnyje aprašyti masalai (apie vieną jų dar rašysiu) gali būti be galo efektyvūs, jei juos panaudosime tinkamai. Tačiau nesistebėkite, jeigu spiningaudami jais nepagausite nieko – vadinasi, žvejojote ne taip, ne ten ar ne tuo metu.

Kadangi apie kokius nors mokslinius ar nemokslinių tyrimų žuvaujant tokio tipo viliokliais niekas neatliko ar bent jau man neteko girdėti, pabandysiu paaiškinti, kaip aš suprantu, kodėl plėšrūnams kartais patinka būtent šie masalai. Tiesa, kai ką jau minėjau rašinio pradžioje, nesikartosiu.

Ar tikrai dvi geriau nei viena?

Įprasto tvisterio uodegėlė įtaisyta taip, kad būna nulinkusi žemyn. Traukiant uodegėlė linguoja į šonus, todėl logiška manyti, jog pagrindinis jos sukeltų hidroakustinių virpesių srautas nukreiptas horizontaliai, jis sklinda į šalis.

Galbūt tai netgi paaiškina džigavimo efektyvumą, nes tokiu būdu šie virpesiai išsisklaido po įvairesnius vandens sluoksnius. Silikoninių varlių kojos, dviuodegių tvisterių ar panašaus „sukirpimo“ masalų uodegėlės didesne dalimi savo plokštumos yra lygiagrečios tam vandens sluoksniui, kuriame yra masalas, ir tik nukarę jų galai būna (arba ne) tokioje padėtyje kaip įprasto tvisterio.

Tiesa, reikia priminti, kad tvisterių modelių irgi rastume įvairių, kai kurių jų uodegos raitytos, ilgos minkštos, tarsi persuktos ir panašiai. Žodžiu, ankstesnis mano palyginimas skirtas tik klasikiniam „senoviniam“ tos rūšies guminukui.

Bet kokiu atveju ryžtuosi daryti išvadą, kad silikoninių dviuodegių ir daugiauodegių masalų sukeltas „bangavimas“ persiduoda ne tik į šonus, tačiau ir aukštyn bei žemyn. Turint omeny, kad uodegėlės yra bent jau dvi, šis virpesių srautas tampa ne tik įvairesnis, bet ir gerokai stipresnis, labiau akcentuotas.

Be abejo, skiriasi ir sklindančių bangų dažnis. Žemyn nukreipta viena tvisterio uodegėlė linguoja tankiai, daugiau ar mažiau plastiškai (čia vėl reikia atsižvelgti į pačios uodegėlės ilgį, plotį, formą, silikono minkštumą), o nagrinėjamų masalų galūnių mostai yra retesni.

Į visas puses sklindantys virpesiai gali sudominti toliau tūnančią plėšrūnę, o retesni ir labiau akcentuoti – patraukti dėmesį stambesnės aukos pasigviešusią grobuonę. Beje, ji tokiu metų laiku bus arčiau dugno, tačiau reaguos į gerokai aukščiau plaukiančius masalus.

Loginė išvada tokia: šie viliokliai labiau tinkami gaudyti šaltame vandenyje rudenį ir pavasarį, kai plėšrūnės nori didesnio „kąsnio“ ir nėra labai aktyvios. Juolab, tokių vilioklių kūno aptakumas (uodegos irgi kūno dalis) yra didesnis, vizualiai šis masalas atrodo stambesnis. Viskas lyg ir sutampa, nes varlės tokiu metu tik bando lipti į krantą arba lenda į vandens telkinius.

Vien tik plėšrūnių šoninės linijos jautrumu, kai jos reaguoja į šiuos virpesius, sunku būtų paaiškinti tai, kodėl silikoninėmis varlėmis arba dviuodegiais tvisteriais, lervų imitacijomis, vėžiais ir panašiais masalais domisi grobuonės. Juolab sunku patikėti, kad minėti masalai labai tiksliai primena tai, ką imituoja, nes vargu ar, tarkim, į salačių meniu įeina varlės, tačiau tokius masalus jie griebia.

Manding, kad net ir lydeka čiupdama gyvą varlę nežino, kad čia yra būtent ji – tiesiog atakuoja kažką natūraliai plaukiantį, natūraliai atrodantį ir, kaip vėliau paaiškėja, ėdamą padarą. Šiuo atveju ji vadovaujasi dar ir savo regėjimu, nors mato tik kažką aptakų ir judantį. Vargu ar Nemuno vagoje rasi varlių, bet aštriadantės ten griebia jų imitacijas.

Dviuodegis tvisteris, turinti daug galūnių „egzotinė lerva“ į nieką nepanašūs, tačiau jų judančios, besiplaikstančios uodegėlės, ką jau minėjau, sukuria gana stambaus grobio iliuziją ir, jei tąkart plėšrūnė nusiteikusi medžioti stambesnes aukas, tuos vilioklius čiumpa be išlygų.

Naktimis šapalai ir salačiai daug drąsesni, jei kam teko spiningauti tokiu paros metu, žino, kad šios žuvys prietemoje mieliau kimba ant didesnių nei įprasta voblerių, guminukų. Apie vieną jų papasakosiu ir dabar.

Šapalui, salačiui ir tik po to lydekai

Nuotraukoje, kuri yra apačioje, matote grynai paviršinį masalą. Kitaip nei anksčiau minėti, jis kur kas efektyvesnis spiningaujant tėkmėje. Jau vien todėl šis vilioklis universalesnis, kadangi gali sudominti įvairesnių plėšrūnų. Dabar lydekos tebus antraeilis laimikis, nes guminukas su tokia galvute labiau traukia šapalų (ir būtent stambių!) dėmesį. Jo nepraleidžia pro akis ir salačiai.

Beje, tai ne mano išmonė, nes kažką panašaus buvau atkapstęs senuose žvejybiniuose užsienio žurnaluose, nors apie tokio masalo gamybą nieko nebuvo parašyta. Tačiau pati idėja patiko, todėl kiek pavargus, paeksperimentavus, pavyko pasidaryti įdomų voblerio ir dviuodegio tvisterio hibridą.

Iš pradžių jo galvutę bandžiau drožti tik iš kamščio. Na, ne visai kamščio, tai šiek tiek kitokia medžiaga, kuri tinkama protezuojant žmonių galūnes (kadais dirbau tą darbą). Trumpiau tariant, toji medžiaga pasirodė pernelyg lengva, nes vilioklis sunkiai užsimesdavo, jo judesiai būdavo pernelyg padriki.

Užnertas ant kabliuko guminukas persisukdavo į šoną, o greičiau patraukus imdavo suktis apie savo ašį – nepadėjo net tai, kad turėjo dvi stabilizuojančias jo padėtį uodegėles, o kabliuko gylys buvo nukreiptas į apačią.

Kaip papildomą stabilizatorių pritaisiau dvišakį kabliuką, taip pat nukreiptais žemyn gyliais. Tai padėjo suderinti masalo judesius ir, kaip paaiškėjo vėliau, išvengti „tuščių“ kibimų. Tačiau reikėjo keisti svorį – galvutė privalėjo būti pakankamai sunki, kad toliau užmesčiau, tačiau kartu ir plūdri, jog išlaikytų vilioklį vandens paviršiuje.

Problema pasirodė gana lengvai įveikiama – tereikėjo kamštį perpjauti išilgai į dvi lygias dalis (sunkiausioji darbo dalis – teisingai padalinti) ir abi jo puseles išskaptuoti taip, kad jas sudėjus, galvutės viduje tilptų lazdelės arba slyvelės formos svarelis.

Suprantama, su skylute per visą ilgį, nes pro gramzdą teko verti vielinę ašelę. Paskui galvutė suklijuojama vandeniui atspariais klijais, padailinama švitriniu popieriumi ir nudažoma arba nulakuojama.

Gaminant tokią galvutę sudėtinga parinkti papildomą svarmenį. Bent taip pasirodė išsyk. Vėliau radau elementarią išeitį – prieš dedant svarelį į vidų, gramzdą prikabindavau prie kamščio, žiūrėdavau, koks svoris geriausiai tinka. Kaip ir minėjau, sunku teisingai atitaikyti ir teisingą svarelio padėtį centrinės ašies atžvilgiu, tekdavo pasikliauti nuojauta. Jei prašaudavau pro šalį, švitriniu popieriumi darbuodavausi jau gerokai daugiau...

Kaip minėjo šio masalo išradėjai, neblogų rezultatų galima pasiekti spiningaujant vėlyvais vasaros vakarais. Nieko nuostabaus, nes tokiu paros metu, ypač užsitęsus karščiams, dauguma žvynuotų plėšrūnių suaktyvėja tik temstant, dažniausiai medžioja nedideliame gylyje arba arti vandens paviršiaus.

Šapalai, salačiai, netgi lydekos tuomet išduoda savo maitinimosi vietas. Laimei tos vietos dažnai netoli krantų, nes masalas neturi gerų aerodinaminių savybių. Tačiau jis plūdrus, tad galima plukdyti.

Traukiant tokį vilioklį prieš srovę arba skersai tėkmės, tiesiog neįmanoma neatkreipti grobuonių dėmesio – galvutė savo plokščia „kakta“ smarkiai (o žuvims, reikia manyti, ir garsiai) rėžia vandens srautą, taip sukeldama ne tik didelį hidroakustinį, bet ir gerai matomą paviršinį bangavimą. Dvi plačios uodegėlės savo ruožtu dar intensyviau virpina vandenį, tad masalas atrodo itin agresyviai. Kada plėšrūnės irgi taip nusiteikusios, jos nedvejodamos puola vilioklį.

Žaidimas šiuo masalu turi tam tikrų niuansų. Paprasčiausia, suprantama, jį traukti tolygiai. Tačiau to nederėtų daryti labai greitai, nes toks agresyvus guminukas gali sukelti visiškai priešingą reakciją – jis tik išgąsdins žuvis. Galima improvizuoti: vesti greičiau ir lėčiau, daryti trumpas pauzes.

Labai įdomu gaudyti naudojant spiningavimo poperiais techniką. Beje, šio masalo galvutė mažai kuo skiriasi nuo „mini“ poperio, tad beveik visus būdingus šiam viliokliui judesius (įskaitant garsinį „bulkt“) mes galime pakartoti.

Kaip ir su prieš tai aprašytą masalą, kuriam radau atitikmenų su techas rig sistemėle, taip ir šitą pabandžiau sutapatinti su poperiu. Aišku, tai nėra tas pats, bet išties kažkiek panašu.

Ar tais viliokliais dabar žvejoju? Ne, tačiau kažkada jais žuvaudamas įgijau unikalios patirties, o ji niekur nedingo.

Romualdas Žilinskas