Dviejų uodegėlių fenomenas. Pirma dalis
Apie silikonines varles pakankamai išsamiai esu kalbėjęs prieš tris su puse metų, rašinį galite rasti Salmo internetinės parduotuvės svetainėje. Šis straipsnis skiriasi nuo ankstesniojo, kadangi omenyje turėsiu ne vien varles, tačiau ir bet kokius silikoninius masalus su dviem ar daugiau galūnių (dviuodegius tvisterius, vabzdžių lervų imitacijas, vėžius ir panašiai), kurios traukimo metu smarkiai vibruoja.
Silikoninės varlės – tik viena rūšis iš šios dabar gausios vilioklių grupės. Ir nors jos galbūt nėra patys populiariausi masalai, visgi bent jau pagal savo išvaizdą mums geriausiai pažįstamos. Kita vertus, tai buvo pirmieji tokio tipo guminukai, su kuriais kažkada pradėjau žvejoti.
Praktiškai tuo pat metu ėmiau spiningauti ir su dviuodegiais tvisteriais, kurių, kaip nekeista, dabar apskritai nematau žūklės prekių parduotuvėse. Spėju, kad taip yra dėl to, jog pagaminama kur kas įvairesnių savo forma, kaip mes įpratę sakyti, „egzotinių“ masalų su įvairiomis atsikišusiomis galinėmis „ataugomis“, ir iš principo tai yra tie patys kažkada buvę gerai žinomi klasikiniai tvisteriai su dviem uodegėlėm.
Kad aiškiau suprastumėte, ką turiu omenyje, žvilgtelėkite į Salmo internetinės parduotuvės asortimentą ir ten rasite tokio tipo ar panašius masalus.
Tai būtų Lucky John W–Worm, Lucky John Pro Hogy Strimp, Lucky John Pro Insector, neseniai pasirodę tos pačios firmos Lucky John Hogy Tail, Lucky John Curly Strimp, Lucky John Hogy Hog, Keitech Little Spider, Keitech Crazzy Flopper ir kiti.
Be abejo, būtina paminėti ir tas „tikrąsias“ silikonines varles, tarkim, Lucky John 3D Freddy Frog, Lucky John Frog, Balzer Shirasu Clone Frog, taip pat vėžius, pavyzdžiui, Lucky John Rock Craw, YUM Crawburg ir kitus labiau artimus savo išvaizda tikriems gyviams guminukus.
Aišku, aš čia jau kalbu gerokai praplėsdamas tokių vilioklių asortimentą, nes nebūtinai jų galūnės traukimo metu judės kaip tvisterių uodegėlės, tačiau skaitydami straipsnį atsirinksite tinkamiausius ar artimiausius mano aprašomiems. Bet kokiu atveju viską suvoksite tik perskaitę rašinį iki galo.
Tačiau pradžioje, kaip žadėjau, pasakoju tik apie varles, o paskui pereisiu ir prie kitų panašių masalų.
Kodėl varlės?
Taigi kažkada įsigijęs pirmuosius tokio tipo vilioklius, susimąsčiau: kodėl jie yra įvairiaspalviai, kartais netgi labai ryškūs, kada mūsiškės ar bent jau europinės varlės būna vien žalios, pilkos ar rudos? Ir kodėl jie turi tik dvi kojas, nes visos absoliučiai varlės yra keturkojės?
Ilgai galvoti nereikėjo, nes bet kokių žvejybai skirtų vilioklių esmė yra atkreipti į save plėšriųjų žuvų dėmesį, o jas sudominti galima tik dviem būdais – arba masalas turi kiek galima labiau imituoti plėšrūnių aukas, arba išsiskirti iš aplinkos savo judesiais bei spalvomis, suprantama, nesukeliant žuvims baimės, o veikiau suerzinant grobuones. Kaip vėliau parodė praktika, buvau teisus šimtu procentų. Aišku, yra ir labai ryškių tropiniuose kraštuose gyvenančių varlių, bet dabar kalbu ne apie tai...
Kas liečia kojas, reikėtų pirmiausiai žvilgtelėti (ar pažiūrėti kokį filmą apie gamtą per TV), kaip plaukia varlės. Joms keturios galūnės reikalingos sausumoje, o vandenyje beveik nebūtinos. Na, taip, kuomet lėtai iriasi vandens paviršiuje, varlės šiek tiek pasispiria ir priekinėmis letenėlėmis, tačiau kada plaukia po vandeniu greičiau, faktiškai judina tik užpakalines kojas, o priekines priglaudžia prie kūno.
Jei norite tikslių varlių imitacijų, tuomet reikia išmanyti kaip išties atrodo varlės. Kvailai gal pasakiau, nes tai, regis, žino visi, net dviejų metų vaikas pažintų varlę. Nors gal ir ne visai kvailai, nes net ir pas mus yra skirtingų varlių, jau minėjau, kad jos gali būti kelių spalvų. Ir įvairaus dydžio priklausomai nuo rūšies.
Iš tiesų mūsų krašte gyvena viso labo tik penkios varlės. Daug nevargęs padarysiu past/copy iš Visuotinės lietuvių enciklopedijos, kur labai tiksliai jos apibūdinamos: „...ežerinė varlė (Rana ridibunda), mažoji kūdrinė varlė (Rana lessonae), didžioji kūdrinė varlė (Rana esculenta, arba Pelophylax esculentus), pievinė varlė (Rana temporaria) ir smailiasnukė varlė (Rana arvalis).
Dėl spalvos ežerinė varlė, mažoji kūdrinė varlė, didžioji kūdrinė varlė dar vadinamos žaliosiomis, pievinė varlė ir smailiasnukė varlė – rudosiomis varlėmis. Žaliosios varlės nuo vandens telkinių dažniausiai toli nenuklysta ir kilus pavojui slepiasi vandenyje, rudosios – daugiau sausamėgės, veisiasi vandenyje, bet gyvena sausumoje“. Iš jų stambiausia yra 10 cm dydžio ežerinė varlė. Pievinė ir didžioji kūdrinė užauga iki 9 cm dydžio, o mažoji kūdrinė – iki 8 cm. Smailiasnukė bus pati smulkiausia – tik iki 7 cm.
Beje, čia kalbama apie tikrąsias varles. Į jas labai panašios gana retos kūmutės (Bombinatoridae) ir česnakės (Pelobatidae). Kadangi lydekos, šamai ir kitos žuvys enciklopedijų neskaito, o jų skrandžiui skirtumo nėra, tai ryja ir pastarąsias. Dėl rupūžių negarantuočiau, nes jos šiek tiek nuodingos, o plius dar ir karčios. Paragaukit, jei netikit...
Kuo mažesnė varlė, tuo didesnė galimybė, kad ją praris kokia nors žuvis. Apie buožgalvius apskritai nė šnekėti neverta – juos suėsti gali net stambesnės taikiosios žvynuotosios.
Žvejybinėje literatūroje paprastai rašoma, jog varlės kaip masalas tinka unguriams, šapalams, meknėms, ešeriams, vėgėlėms, sterkams, lydekoms, šamams, žodžiu, visoms vandenų plėšrūnėms. Netgi ūsoriai, kuriuos žvejai prie grobuonių dažniausiai nepriskiria, varlieną mėgsta. Tiesa, jie, kaip ir ešeriai, meknės, šapalai į stambiausias nesikėsina, tačiau iki kokių 5 cm dydžio aukas praryja. Bent iš dalies visa tai galiu pavirtinti, nes daug ką esu išbandęs praktiškai.
Reikėtų pažymėti, kad gyvos stambesnės varlės kaip masalas labiausiai akcentuojamos lydekų ir vėgėlių žūklėje, o smulkesnės – gaudant šapalus bei ūsorius.
Prieš rašydamas šį straipsnį specialiai pasiteiravau ichtiologų, kokią maisto dalį varlės sudaro lydekų racione. Pasirodo, kad labai menką. Kai kuriuose vandens telkiniuose (Kuršmarėse) lydekos varlių visai nesivargina medžioti. Priežastis? Kam to reikia, jei aplink pakanka kitų žuvų. Išeitų, jog pastarojo maisto reikšmę mes pervertiname.
Bet viskas ne taip paprasta. Ten, kur aštriadantėms trūksta smulkesnių žvynuotųjų, jos nespjauna į bet kokį kąsnį. Tai gali būti dusia, dėlė, smulkesnė jų sesė arba varlė. Ir kuo didesnė (atitinkamose ribose, suprantama) – tuo geriau.
Kita priežastis gali būti vandens telkinio plotas. Didžiuliame giliame ežere plėšrūnės kažin ar ryšis tikslingai ieškoti tokios užkandos, juolab, kad tų pačių varlių čia esama mažai. Sąlygos ne tos – visos varlės mėgsta gausiai augalais apaugusius seklius ir greitai įšylančius vandenis. Upės šiuo atžvilgiu žymiai dėkingesnės jų buveinės, ypač kai jose pakyla vandens lygis.
Vėlgi, visi autoriai lyg susitarę pažymi, jog daugiausiai varles plėšrūnės medžioja rudenį po šalnų, kuomet pastarosios lenda į vandenį žiemoti. Tiesos čia yra tik dalis. Mat daugiau varlių būna telkinyje šiltuoju metų laiku, jau vien todėl, kad ne visos rūšys žiemą praleidžia vandenyje.
Tiesa ta, kad tuo metu kai kurios varlės masiškai lenda į telkinį, būna ne tokios judrios, tad ir sugauti jas lengviau. Kartais minimas dar ankstyvas pavasaris – varlės „žiovaudamos“ lipa į sausumą pasišildyti ir maitintis. Atvirai kalbant, varlėmis pavasarį esu netgi sėkmingiau žvejojęs nei rudenį.
Visgi mažiausiai atsargios varlės tampa tuoktuvių metu, o šio akcento aš kažkodėl žvejybinėje literatūroje vis pasigendu. Juk tuomet oras jau būna gerokai įšilęs. Arba karštą vasarą, kai vandenys nedideliuose ežeriukuose ar tvenkiniuose smarkiai nusenka, suveša telkinių augalija, o pakrančių plotai nuo sausros perdžiūsta – kur dingsta varlės? Suprantama, jog kiurkso tarp vandenžolių ir nuo sutemos iki aušros laido gerkles ir būna be galo lengvas grobis bet kuriai žvynuotai plėšrūnei.
Įpusėjus vasarai gerokai prasiplečia spininginių masalų arsenalas. Viena priežastis – vangios, kaprizingos plėšrūnės, kita – daugelis grobuonių iš esmės keičia savo maitinimosi taktiką ir neretai plėšikauja nuo vandens paviršiaus arba iš už vandenžolių priedangų.
Dauguma mažesnių stovinčio vandens telkinių apaugę vandenžolėmis, nusekę, o tai irgi koreguoja vilioklių pasirinkimą. Gaudant lydekas į darbą paleidžiami džerkai, tvičinginiai, sekliai neriantys vobleriai, sukriukės, „neužsikabinančios“ vartiklės, poperiai ir panašūs viliokliai.
Beje, kai kurie paviršiniai masalai man savo darbu primena daugiau varles nei žuvis. Pamanysit, kad nusifantazavau, bet tie jų skleidžiami garsai ir judesiai labiau būdingi lig tol ramiai tupėjusiai ir staiga išgąsdintai varlei, o ne sprunkančiai žvynuotajai. Tarkim, poperiai...
Bus tęsinys.
Romualdas Žilinskas
