Dviejų uodegėlių fenomenas. Antra dalis
Įpusėjus vasarai guminukai atsiduria antrame plane, nors būtent jie mažiau kliūva už vandens augalų nei, pavyzdžiui, vobleriai ar sukriukės. Ir net nebūtinai užkabinti ant ofsetinių kabliukų. Taip nutinka todėl, jog silikoninis masalas pamautas ant galvakablio daugiau pritaikytas žvejoti gilumoje, geriausios jo savybės atsiskleidžia džigaujant, o ne traukiant paviršiumi. Lengva galvutė neleidžia toliau užmesti, tolygus vedimas pernelyg mažai gundo plėšrūnes – menka vibracijos amplitudė.
Kita vertus, yra dar ir žvejybiniai įsitikinimai, kurie būdingi tam tikrų šalių meškeriotojams. Vadinkim tai įpročiais. Nors jie pastaruoju metu akivaizdžiai kinta ir tai, ką parašiau šiame skirsnyje, galimai yra tik mano pasenęs supratimas apie šiuolaikinį spiningavimą.
Silikoninės varlės, dviuodegiai tvisteriai, įvairių vabzdžių lervų imitacijos ir į juos panašūs guminukai tikrai ne ką menkiau skleidžia hidroakustines bangas nei, tarkim, vartiklės ar dauguma voblerių. Galbūt tai nėra esminis dalykas, bet žiūrint į varlių kolonijas taip ir kyla noras ką nors panašaus pasiūlyti vandenų grobuonėms. Beje, jei atkreipėte dėmesį, būtent žalios spalvos tonai spiningaujant vasarą prie žolių ir būna sėkmingiausi.
Texas rig? Ne visai...
Jei neskaičiuosime specialiai žvejybai vandens paviršiuje sukurtų silikonių varlių (tarkim, Lucky John Frog) ir kitų panašių masalų, jie yra plaukiantys, todėl pagrindinė problema gaudant silikoniniais viliokliais arti vandens paviršiaus ar pačiame paviršiuje yra galvakabliai. Dėl to reikėtų kaltinti mūsų pomėgį spiningauti šrato formos galvutėms, kurios akmeniu traukia masalą į dugną.
O juk galima naudoti pakankamai sunkų, bet plokštesnį arba kitaip išsidėsčiusiu svorio centru galvakablį. Kai kurie jų lėtai sklendžia laiptuota trajektorija, tad būna veiksmingi žuvaujant sėkliuose net ir nekontroliuojamai grimzdami. Esu išbandęs nemažai įvairių formų ir galiu tvirtinti, kad šratai kai kuriais atvejais ir kai kuriems silikoniniams masalams (vėžiams, varlėms, dėlėms, sliekams) gali visiškai netikti.
Dar didesnė problema iškyla norint įsigyti plaukiančiųjų arba lėtai skęstančių galvakablių arba ofsetinių galvučių. Gal nežinojau, kur ir kaip ieškoti, bet pastarųjų, kurios tiktų minėtai žūklei, apskritai nė karto nesu aptikęs.
Tačiau plaukiančiųjų galvakablių kadaise buvau nusipirkęs, tačiau kokybe smarkiai nusivyliau: jei neskaičiuočiau bukų ir iš lengvai atsilenkiančios vielos padarytų kabliukų, jų svoris buvo toks menkas, kad tiko tik labai lengvam masalui vandens paviršiuje išlaikyti.
Arba tiems guminukams, kurie yra plaukiantys. Apie bet kokį tolimesnį ir taiklesnį užmetimą žuvaujant su tokiais galvakabliais ir naudojant „rimtesnį“ spiningą bei atitinkamo diametro valą, negalėjo būti nė kalbos. Žodžiu, lydekoms skirtai įrangai netiko.
Tokie galvakabliai privalo ne tik išlaikyti masalus, bet ir suteikti papildomo svorio, norint juos užmesti. Kuomet nerandu ko reikia, belieka viena išeitis – pasidaryti pačiam. Jau matau, kaip kažkas baigė skaityti straipsnį ir puolė ieškoti minėtų galvakablių internete. Tie, kurie to nepadarė, veikiausiai šį rašinį skaitys ir toliau.
Gamybos procesas nėra labai sudėtingas, nors laiko ir atima. Pirmiausiai reikia pasidaryti kamščio dulkių. Tas dulkes maišome su epoksidine derva, mišinį pilame į norimos formos ertmę, prieš tai įstatę į ją specialų galvakabliams skirtą arba paprastą ilgakotį kabliuką. Kaip supratote, reikalingos specialios arba irgi pačių pasidarytos formelės, be šitų dalykų, deja, nieko neišeis.
Jų ruošinius galima pasigaminti iš gipso, nebūtinai turi būti metaliniai. Ir netgi tai nebūtina – galima dar ne visai sustingusį mišinį lyg plastiliną minkyti pirštais, iki gausime norimos formos galvakablį. Paskui teks gerokai padirbėti dilde arba švitriniu popieriumi (beje, susitingusi derva tampa kieta kaip akmuo ir labai sunkiai pasiduoda tokiai procedūrai). Bet kokiu atveju be šios darbo dalies neapsieisite.
Kokiu santykiu maišysite derva ir kamščio dulkes, priklausys, kokio plūdrumo galvutę norite gauti. Aš truputį patobulinau šį receptą – į mišinį pridėdavau dar ir švino dulkių. Na, taip – nuodas, jei remsimės medikais, bet apsaugai yra respiratoriai. Ar juos tada naudojau? Istorija nutyli...
Visą šį „Pasidaryk pats“ aprašymą pateikiu ne šiaip sau, nes vasarą tokie galvakabliai ar galvutės labai praverčia žvejojant nedideliame gylyje, kur būna daug vandens augalų. Pavyzdyje matote masalą su lėtai skęstančia galvute. Šiuo atveju guminukas užnertas ne ant galvakablio kabliuko, nes, kaip parodė bandymai, efektyvesni masalo judesiai išgaunami spiningaujant dviuodegiu tvisteriu, kurio kūnas gali dar ir linguoti į šonus.
Gaudant tarp žolių tai yra privalumas, nes taip guminukas mažiau kabinasi už augalų. Tokia galvutės forma pasirinkta irgi neatsitiktinai, nes jos svorio centras labiau pasislinkęs masalo link, kas leidžia jam ilgiau išlaikyti horizontalią padėtį beskęstant.
Toksai vilioklis pakankamai efektyvus traukiant jį tiesiai trajektorija, ta prasme, kad išlaikant tą patį horizontą. Kai kuriuose vandens telkiniuose, kur yra daug augmenijos ir tik virš jos būna keliolikos centimetrų vandens sluoksnis, kitaip netgi nepažvejosi.
Visgi geriausi rezultatai pasiekiami, kai bandome pažaisti lėtai džigaudami. Beje, nuotraukoje matomas masalas yra irgi rankų darbo kūrinys, nes jo kūnelis – nuo vieno guminuko, o uodegos priklijuotos jas nukarpius nuo kitų tvisterių. Gal atrodo grubokai, bet nuotrauka daryta iš labai arti, o be to, čia yra tik estetinės detalės, kibimui jos įtakos praktiškai neturi. Tiesa, galvutė dar ir nudažyta, bet tai nebūtina.
Tokio tipo masalas, su identiškos formos vos sunkesne galvute neblogai užsirekomendavo spiningaujant ir rudenį. Beje, ir ir lengvesnis jo prototipas, tai vilioklis, kurį ypač vertina lydekos. Kaip ir vasarą aštriadantės sudaro apie 75 proc. laimikio, kartais užkimba stambesni ešeriai. Gaudant rudenį priedugnio zonoje, renkuosi tamsesnius, natūralesnius atspalvius arba, jei vanduo drumstas, ant kabliuko maunu visai baltą guminuką. Vasarą labiau pasiteisina žalios, geltonos, raudonos spalvos arba jų kombinacijos.
Iš principo tai yra ta pati techas rig sistemėlė, galvutė irgi gali būti tradicinės kulkos formos, o kabliukas – ofsetinis. Jungtis nebūtinai tokia, galima valą perverti kiaurai galvutę. Esminis skirtumas yra galvutės svoryje, juk ne veltui aprašinėjau tas epoksidinės dervos maišymo, liejimo ar lipdymo procedūras. Visgi toks sujungimas leidžia masalui (guminukui kartu su galvute) beskęstant geriau išlaikyti horizontalią padėtį, o tvisteriui judėti į šonus tolygiai traukiant vilioklį, netrukdo.
Jei sugalvosite kažką panašaus sukonstruoti iš specialiai techas rig sistemėlei skirtų kulkų, svarbu nepersistengti su jų svoriu. Staigus, agresyvus animavimas su dviuodegiais guminukais pasiteisina retai, nes dauguma grobuonių juos dažniausiai atakuoja nepasiekus dugno – kylant, krentant, pravedimo tiesiojoje. Tad visai natūralu, kad tokia konstrukcija akcentuota į masalo judėjimą, ilgesnį išsilaikymą vandens storymėje.
Spiningaujant srovėje net patyrusiam spiningautojui ne visada pavyksta neprarasti kontakto su masalu. Gaudant su lengva galvute tai dar sudėtingiau. Tad nieko nuostabaus, jei ištrauki masalą, o jis apdraskytas lydekos dantų, nors kibimo nejutome. Menu, kadaise, kai tik pradėjau spiningauti su silikoniniais viliokliais, iš pradžių vis trūkčiojau pečiais niekaip nesuprasdamas, kas ir kada spėjo nukąsti tvisteriui uodegą...
Kad ir kokiuose vandens telkiniuose gaudytume su dviuodegiais ar daugiauodegiais viliokliais, geriausių rezultatų pasieksime gundydami plėšrūnes nedideliame gylyje (iki 1,0–1,5 m) arba aukštesniuose vandens sluoksniuose.
Tačiau tai jokiu būdu ne geležinė taisyklė, nes ne kartą teko sužvejoti lydekų silikoninėmis varlėmis beveik 3 m gelmėje nuo dugno pačioje Nemuno vagoje, užmovus tuos masalus ant sunkių „šratinių“ galvakablių ir naudojant ką tik iškritikuotą „grubiąׅ“ džigavimo techniką. Tiesą sakant, aš vis kalbu ne apie mažus masalus, o bent jau nuo 5–7 cm dydžio.
Šitoks žuvų elgesys duoda peno šiokiems tokiems pamąstymams (apie tai vėliau), nes aštriadantės kibdavo dažniausiai tik tuomet, kai įprastiniai riperiai ar tvisteriai jų negundydavo.
Bus tęsinys
Romualdas Žilinskas
