Dugninė. Karklo šaka ar specialus stovelis? Pirma dalis
Kalbėdami arba rašydami apie dugninę žūklę paprastai koncentruojamės į meškerykočius, rites, valą, sistemėles, šėryklėles ir kitus dalykus, kurie sudaro tą vadinamąją dugninės meškerės sistemą. Tačiau vieną būtiną daiktą pamirštame – stovelius. Nors galbūt kai kas (ir taip tikrai yra) dar meškerioja kaip mūsų proseneliai – ateina prie vandens ir peiliu nupjauna dvišaką karklo šaką, kurią įsmeigia į pakrantės gruntą.
Išsyk pasakysiu, kad šitaip elgdamiesi galite prisidaryti bėdos – aplinkosaugininkai jus nubaus už medžių, krūmų žalojimą, šiukšlinimą ir panašiai. Jei to nenutiks – „apsišviesite“, nes apipjaustyti aplink žūklavietę medžiai ir krūmai (jau nekalbu apie styrančius prie vandens medinius „dvišakius“) kitiems meškeriotojams bus puiki nuoroda, kad čia žvejota, o jei jau žvejota, tada veikiausiai ir jaukinta.
Žodžiu, čia gera vieta, nes niekas šiaip sau pakrančių karklų, gluosnių nepjausto ar nelaužo. Todėl sekantį sykį atėję į žūklavietę labai nenustebkite, kad rasite čia kitą meškeriotoja, ir nereikškite pretenzijų – vandens telkiniai, jei jie, suprantama, neprivatizuoti, yra visų.
Beje, įsmeigta į drėgną žemę karklo arba gluosnio šaka ilgainiui gali išleisti šaknis ir sulapoti – tai teko matyti ne sykį. Tačiau specialiai tam pagaminti stoveliai nei lapos, nei šaknysis, nei žalos ar terš gamtą. Be to, jie bus gerokai patogesni, nes už medinio stovo neretai kliūva valas, todėl šie žvejybiniai aksesuarai, mano galva, irgi yra neatsiejama žūklės dugnine dalis. Taigi pakalbam dabar apie juos...
Veikiausiai reikėtų pradėti nuo pusiau reklaminių dalykų. Turiu omenyje, kad bent jau pavardyti firmas, kurios gamina šią įrangą. Išties ją daro kone visos bendrovės, jei tik prekiauja įranga dugnininkams ar plūdininkams, tačiau (atleiskit už ne visai vykusį palyginimą) tai tas pats kaip padėti dugninės meškerykotį ant išdžiovinto bei nužievinto tvirto dvišakio ir ant ką tik nupjautos lanksčios net nenugenėtos karklo šakos.
Taigi kaip ir sakiau, stovelius dugninėms gamina daugybė firmų, tačiau tarp žvejų labiausiai žinomos kelios, kurios išsiskiria patikimumu ir modelių įvairove. Europos rinkoje populiariausi yra Preston Innovations, Maver, Trabucco, Colmic, Guru, Daiwa ir Matrix – šios firmos specializuojasi feeder tipo įrangoje, todėl jų stovai ir laikikliai pritaikyti tiek mėgėjiškai, tiek sportinei žūklei.
Tarp universalesnių gamintojų galima paminėti Browning, Salmo, Cormoran, Mikado, Jaxon, Zebco, Okuma ir Prologic – jų gaminiai orientuoti į paprastą žvejį, todėl dažnai būna pigesni, bet pakankamai patikimi.
Karpinėje ir platesnėje (tarkim, jūrinėje ar gaudant kitas stambias žuvis) tokios rūšies žūklėje dominuoja Carp Spirit, Fox, Nash, NGT ir Sonik – šios firmos siūlo sudėtingesnius „rod pod“ tipo stovus kur naudojama ir daug priedų. Pigesnėje kategorijoje dažnai sutinkami „no name“ arba kinų gamybos stovai, žymimi bendriniais prekių ženklais, tokiais kaip Lineaeffe, CarpZoom ar EnergoTeam. Nors jų kokybė svyruoja, kai kurie modeliai gana neblogi kasdieniam naudojimui.
Dalis gamintojų stovelius gamina patys, bet nemaža dalis juos perka iš tų pačių Azijos tiekėjų ir žymi savo logotipais, todėl vizualiai panašūs stovai gali būti tos pačios kilmės. Jei siekiama kokybės, verta rinktis gamintojus, kurie specializuojasi feeder ar karpinės žvejybos srityje, nes jie paprastai naudoja tvirtesnius stovelių lydinius ir geresnius jų fiksatorius.
Bet apie tai vėliau – pradėkime nuo stovelio dugninei viršaus. Na, o tas „viršus“ bus laikiklis, ant kurio dedamas meškerykotis. Beje, jis gali turėti įvairias formas ir toji įvairovė – ne dizainas dėl dizaino, tačiau turi tam tikrą prasmę.
Taip pat derėtų pasakyti, jog priekiniai laikikliai skiriasi ne vien forma, bet ir pločiu, todėl pagal konstrukciją jie gali būti viengubi arba daugiafunkciniai. Ant viengubų laikiklių telpa tik viena meškerė – tai klasikinis variantas, kurį ir renkasi dauguma žvejų, nes kiekvienam meškerykočiui skirtas atskiras stovelis, o jo pasukimo kampas gali būti tiksliai priderintas prie žūklės sąlygų.
Tačiau egzistuoja ir platūs laikikliai, vadinami skersiniais arba daugiataškiais, tokius dažniau naudoja profesionalesni meškeriotojai, žvejai sportininkai. Jie turi kelias įdubas ar griovelius – paprastai dvi arba tris, kas leidžia padėti kelias dugnines ant vieno stovelio. Šie priekiniai stoveliai dažniausiai būna T formos arba bangos (zig-zag) tipo. Jie ypač patogūs žvejojant stovinčiame vandenyje, kur nereikia didelės fiksacijos, nes vienas stovas užima mažiau vietos, o kotai gali būti išdėstyti arti vienas kito.
Visgi meškeriojant tėkmėje toks sprendimas turi minusų – kai kibimas staigus arba srovė stipri, vienos meškerės judesys gali perduoti vibraciją kitai. Todėl upėse geriau naudoti atskirus stovelius, o ežeruose, tvenkiniuose ar žuvaujant nuo lieptų, medinių platformų – platų laikiklį keliems kotams. Kai kurie tokio tipo laikikliai turi reguliuojamą kampą arba šoninius „auseles“, kad meškerės neišslystų į šonus, o kiti komplektuojami su guminiais grioveliais, saugančiais nuo slydimo.
Priekiniai laikikliai
U formos laikiklis – paprasčiausias ir veikiausiai universaliausias variantas, nors dėl žūklavimo stiprioje tėkmėje suabejočiau. Meškerės kotas įdedamas į U formos įdubą, o viršūnėlė lieka laisva. Ši forma tinka daugumai dugninių žūklės situacijų, kai nereikia didelio kampo tarp meškerės viršūnėlės ir vandens plokštumos (meškerykotis guldomas beveik horizontaliai).
Trumpiau tariant, tai puikus pasirinkimas gaudant stovinčio vandens telkiniuose arba ten, kur silpna srovė. Dažniausiai gaminamas iš plastiko arba aliuminio, o kontaktinė vieta su meškere padengta minkšta guma arba EVA medžiaga, kad nebraižytų meškerykočio.
V formos laikiklis labiau skirtas žūklei tėkmėje ar esant stipriam vėjui, kai reikia, kad kotas „atsigultų“ giliau ir nejudėtų nuo besikeičiančios nepastovios srovės ar vėjo gūsių. Tokie laikikliai dažnai turi guminį įdėklą arba griovelį kotui priglusti. Dažniausiai gaminamas iš plastiko, o apačioje turi įpresuotą metalinį sriegį, leidžiantį jį tvirtai prisukti prie stovelio, rečiau būna vientisas aliuminis.
Atviras V su šoninėmis atramėlėmis – tai modifikuota V forma, kurioje yra šoninės „auselės“, neleidžiančios kotui iššokti į šoną kibimo ir pakirtimo metu ar pučiant šoniniam vėjui. Ši forma labai populiari tarp feeder žūklės mėgėjų, ypač žvejojant srovėje. Gaminama iš plastiko su metaliniu sriegiu, kartais iš vientisos guminės masės.
Gilus U su aukštais šonais – laikiklis, kuris itin tvirtai „laiko“ meškerę. Naudojamas, kai dugninė statoma statesniu kampu (tarkim, žvejojant greitai tekančioje upėje). Toks laikiklis sumažina riziką, kad kotas išslys staigaus kibimo metu ar srovei stipriai veikiant valą. Gaminamas iš storos gumos arba plastiko su guminėmis sienelėmis.
Uždaras laikiklis su fiksatoriumi – yra sudėtingesnės konstrukcijos, nes čia meškerė įspraudžiama ir užsifiksuojama. Tokie modeliai rečiau naudojami paprastų žvejų, dažniau žvejų sportininkų. Nors būtent tokį laikiklį rekomenduočiau gaudantiems naktimis, nes žvejai ne visada laiku spėja sureaguoti į kibimą – pramiega, pražiopso. Labai tinka ir žuvaujant srovėje nuo aukšto kranto, molų ar tiltelių, kur meškerė laikoma statesniu kampu. Užraktas apsaugo nuo slydimo į priekį, ypač jei žuvis masalą čiumpa labai staigiai.
Bangos formos (banguotas arba „zig-zag“) laikiklis – išlenktas, turintis keletą įdubimų. Leidžia pasirinkti kelias kotų padėtis vienu metu, todėl tinka, kai žvejojama dviem meškerėmis ant vieno stovelio, tai laikikliai labiau tinkami žuvaujant stovinčiame vandenyje. Jie gaminami iš plastiko arba minkšto silikono, rečiau iš aliuminio.
T formos laikiklis – tai horizontali skersinė atrama, ant kurios dedasi keli kotai arba vienas, bet plačiau atremtas. Kartais turi du ar tris griovelius. Naudojamas stovinčiame vandenyje žvejojant ne pačias stambiausias žuvis, kada kibimo jėga būna minimali. Gaminamas iš aliuminio, plastiko arba mišrių medžiagų.
Dviejų taškų laikiklis („double rest“) turi dvi atskiras atramas, tarp kurių kotas atsigula tarsi lovelyje, t. y. šis laikiklis suteikia galimybę išlaikyti (paguldyti) meškerę reikiamu kampu. Labiau tinka ne tiek fiksacijai, kiek stabilumui, jį įvardyčiau kaip kompromisą tarp patogumo ir saugumo. Gaminamas iš plastiko arba metalo, dažnai su EVA danga.
Siauras V su giliu grioveliu specialiai skirtas jautriems mažo testo kotams, labiau tinkamas ramiems vandenims arba trumpiems užmetimams su lengvomis picker tipo meškerėmis. Toks laikiklis neapkrauna viršūnėlės, bet laiko meškerykotį pakankamai tvirtai. kad kibimo metu jis „nenušoktų“ nuo atramos. Gaminamas iš minkštos gumos, kartais būna su plastikiniais kraštais.
Galiniai laikikliai
Dauguma meškeriojančių dugninėmis (ne žvejų sportininkų) paprastai perka vieną stovelį vienai dugninei. Beje, taip dažnai, bet ne visada, darau ir aš, tad (būsiu atviras) nesu šioje plotmėje labai toli pažengęs šiuolaikinis žvejys-dugnininkas. Toks meškerykočio pastatymas turi tris esminius minusus. Visų pirma, dugninė būna padėta nelabai tvirtai, antra, jos kotas elementariai išsipurvina, o trečia, staigiai kimbanti stambi žuvis gali taip trūktelėti, kad dugninė persisvers per stovelį ir...
Todėl pagal visas taisykles derėtų meškerę dėti ant dviejų stovelių, kurių antrasis (galinis) prilaikytų meškerykočio kotą (rankeną). Beje, pastarasis stovelis jau atlieka šiek tiek kitokią funkciją, tad jis gali būti panašus į priekinį, bet gali būti ir kitoks.
U formos atviras – kotas tiesiog padedamas ir lengvai paimamas, tinka, kai reikia greitai, ilgai nesvarsčius čiupti meškerę. Tokie laikikliai dažniausiai būna guminiai su metaliniu sriegiu.
Uždaras „snap lock“ tipo – dugninės galinė dalis (rankena) įsistato ir fiksuojasi spyruokliniu mechanizmu. Apsaugo nuo slydimo į priekį, kai stipri srovė ar kimbanti žuvis gali įtraukti meškerę.
V formos su įspausta įduba – universali, pritaikyta įvairaus diametro rankenoms. Gaminama iš gumos arba minkšto silikono.
Dviguba atrama – du minkšti vamzdeliai, tarp kurių dedasi meškerės galinė dalis; naudojama, kai reikia stabilumo, pavyzdžiui, žvejojant dviem meškerėm paguldytomis arti viena kitos.
Kaip matote abiejų rūšių laikikliai arba atramos gaminamos iš įvairiausių medžiagų. Plastikas yra bene pigiausias ir lengviausias, tačiau trapus šaltyje ir ilgainiui paveikiamas ultravioletinių spindulių (plastikas išblunka, šiurkštėja, gali netgi pradėti trupėti). Guma ir silikonas labai gerai apsaugo kotą nuo įbrėžimų, kotas ant jų gula minkštai ir laikosi stabiliai, bet laikui bėgant šios medžiagos kietėja, o guma gali ir sutrūkinėti.
EVA medžiaga yra švelni, minkšta, patogi guldyti meškeres, atspari drėgmei, paprastai naudojama aukštesnės klasės laikikliuose, visgi nėra pati atspariausiai mechaniniam poveikiui, tepli.
Aliuminis ir nerūdijantis plienas – patvarūs, nesideformuoja, tačiau stoveliai su tokiais laikikliais bus sunkūs. Suprantama, kad šie metalai dažniausiai naudojami rėmams arba laikiklių sriegiams.
Bus tęsinys.
Romualdas Žilinskas
