Dugninė. Karklo šaka ar specialus stovelis? Antra dalis
Pirmoje rašinio dalyje, kalbėdamas apie laikiklius dugninėms, vis paminėdavau ir sriegius. Tai dariau ne be reikalo – žūklės prekių parduotuvėse galima rasti daug pakeičiamų laikiklių, kurie užsisuka, užsimauna arba kitaip tvirtinami prie atraminių kotų (stovelių). Paprastas pavyzdys – „Salmo“ parduotuvė, kur atskirai parduodami tiek laikikliai, tiek jiems skirti stovelių kotai. Vis dėlto verta žinoti, kad ne visi laikikliai yra keičiami – kai kurios atramos dugninėms gaminamos principu „du viename“, todėl išardyti ir pakeisti laikiklio neįmanoma.
Tęsiant temą apie laikiklių keitimą, reikia žinoti, kad jie tvirtinami prie stovelių skirtingais būdais. Dauguma šiuolaikinių laikiklių turi standartinį 3/8 colio sriegį, todėl gali būti atsukami ir pakeičiami kitu. Tokie laikikliai gaminami atskirai nuo stovelių, todėl vienas ir tas pats laikiklis gali būti naudojamas su įvairaus tipo kotais – įsmeigiamais, trikojais ar teleskopiniais.
Dažniausiai šį standartą turi U formos, V formos, atviri V su šoninėmis atramėlėmis, siauri V, taip pat kai kurie dvigubos atramos modeliai. Tokių laikiklių privalumas tas, kad, jei sulūžta ar nusidėvi tik laikiklio viršus, galima pakeisti tik jį, o kotą palikti tą patį.
Kiek kitokia situacija su laikikliais, pagamintais principu „du viename“ – tai konstrukcijos, kuriose laikiklis ir kotas sudaro vientisą detalę. Paprastai taip daroma pigesniuose modeliuose, kad sumažėtų jungčių ir gamybos kaina. Pastarieji laikikliai neatsisuka ir nėra keičiami. Juos galima atpažinti iš to, kad tarp laikiklio ir koto nėra jokios srieginės jungties, o viršutinė dalis vientisai pereina į vamzdelį arba strypą.
Be to, kai kurie modeliai turi užspaudžiamus ar užmaunamus laikiklius, kurie nusiima, tačiau neturi srieginės jungties – jie fiksuojami įvorėmis ar spaustukais. Tokie sprendimai reti, bet pasitaiko, ypač universaliuose arba senesniuose stoveliuose.
Trumpiau tariant, keičiami yra tie laikikliai, kurie turi standartinį sriegį arba aiškiai atskiriamą jungtį su kotu. Tie, kurie suformuoti kaip vientisa konstrukcija, nekeičiami ir, sugedus (sulūžus) laikikliui, juos tenka keisti kartu su visu stoveliu – kalbant elementariai, nusipirkti naują sukomplektuotą stovelį.
Laikiklių dugninėms meškerėms spalva dažnai laikoma tik estetiniu dalyku, tačiau (gal nustebsite) praktikoje ji turi tam tikrą reikšmę. Dažniausiai laikikliai gaminami juodi, pilki, tamsiai žali, melsvi ar panašūs, nes tokios spalvos mažiau matomos gamtoje ir neblizga saulėje.
Tai svarbu, kad kibimo metu žuvys nebūtų gąsdinamos šviesos atspindžiais, ypač kai vanduo skaidrus ir paviršius ramus. Tamsūs laikikliai taip pat ilgiau išlaiko estetinę išvaizdą – ant jų mažiau matosi purvas ar įbrėžimai. Tiesa, aš čia kalbu apie aukštesnės klasės laikiklius, nes pigūs kiniški kaip tik daromi iš ryškaus plastiko.
Bet yra ir rimtų firmų tokių spalvų laikiklių – ryškūs arba fluorescuojantys, taip pat oranžinės, salotinės ar geltonos spalvos skirti naktinei žūklei, gaudymui labai apniukusiomis dienomis, kai matomumas ribotas ir žvejys nori lengvai surasti viršūnėlės atramą, ypač kada naudojamos kelios meškerės. Fluorescuojantys laikikliai neatspindi šviesos į vandenį, o tik švyti nuo prožektoriaus ar žibintuvėlio šviesos, todėl nebaido žuvų.
Kai kurie žvejai tokius laikiklius renkasi ir dienai, nes juos lengviau pastebėti žolėje ar ant tankiai krūmais apaugusio kranto. Vis dėlto pernelyg ryškios spalvos, ypač blizgios arba kontrastingos, kaip ir sakiau, nėra pageidautinos žvejojant itin atsargias žuvis sekliuose vandens telkinių plotuose, užmetant masalus nedideliu atstumu. Todėl optimalu turėti du komplektus laikiklių – tamsius, mažai išsiskiriančių spalvų ir ryškius ar fluorescuojančius.
Regis, gana plačiai (nors nežinau ar tiksliai) papasakojau apie atramėlių dugninėms viršutinę dalį – laikiklius. Tačiau šie įrenginiai, arba kaip aš sakiau, ne pagalbinė, tačiau būtina dugninei žvejybai įranga turi ir antrą ne ką svarbesnę apatinę dalį – kotą arba stovelį. Nors tarp šių dviejų reikšmių yra šioks toks skirtumas.
Stovelių tipai
Stovelių bei kotų, ant kurių tvirtinami laikikliai meškerėms, konstrukcija turi didelę reikšmę, nes nuo jų priklauso meškerių stabilumas, aukštis, kampas ir net žvejybos vietos pasirinkimo galimybės. Pagal konstrukciją galima išskirti kelis pagrindinius stovelių tipus.
Įsmeigiami stovai – paprasčiausi ir populiariausi, juos iš tiesų galima vadinti tiesiog atramėlių meškerėms kotais. Jie turi smailų galą, leidžiantį įsmeigti stovelį į žemę, smėlį ar molį. Tokie modeliai yra lengvi, užima mažai vietos, greitai pastatomi. Jų trūkumas – netinka kietam pagrindui, tarkim, betoninei krantinei, taip pat gali išslysti ir iš puraus smėlio. Kai kuriuos jų sunku įsmeigti netgi į žvyruotą krantą, net nesvarbu, kad kai kurie tokių atramėlių kotai savotiškai įsriegiami į gruntą – turi sriegio pavidalo užaštrintą smailųjį galą.
Dažniausiai gaminami iš aliuminio, nerūdijančio plieno arba tvirto plastiko. Kai kurie turi sriegį (dabar kalbu apie koto „viršų“), į kurį įsukamas laikiklis, kiti – gaminami su fiksuota atrama.
Trikojai – tai trijų kojų stoveliai, užtikrinantys gerą stabilumą bet kokiame paviršiuje. Jie pritaikyti žuvaujant tiek nuo upės skardžio ar aukštos krantinės, tiek ir meškeriojant nuo nuolaidaus ežero kranto. Jų „kojos“ dažnai reguliuojamos, todėl galima tiksliai nustatyti meškerės kampą ir aukštį. Tokie stovai kiek sunkesni, bet labai patogūs, ypač kai žvejojama keliomis meškerėmis. Kai kurie trikojai stovai turi tvirtinimo taškus signalizatoriams ar papildomoms atramoms.
Dvikojai yra supaprastinta trikojų stovų versija, lengvesnė ir kompaktiškesnė. Ji tinkama lygiems krantams arba kai reikia meškerės viršūnę laikyti žemai nuleistą. Dvikojai stabilumo turi mažiau nei trikojai, todėl vėjuotomis sąlygomis gali būti ne tokie patikimi.
Padedami stovai – tai konstrukcijos, kurios nestatomos į žemę, o dedamos ant kieto paviršiaus – betono, tilto, molo. Jie dažnai turi guminį pagrindą arba sulankstomas kojeles. Tokie stovai patogūs žvejojant nuo tiltelių ar prieplaukų, kur neįmanoma įsmeigti stovų.
„Rod pod“ tipo stovai – tai sudėtingesnės konstrukcijos rėmai, ant kurių galima sumontuoti kelis laikiklius ir reguliuoti tiek aukštį, tiek kampą. Jie naudojami karpinėje ir pažangioje dugninėje žūklėje, bet paprastesni modeliai tinka ir žvejams mėgėjams, norintiems stabilumo savo naudojamoms dugninėms.
Visų minėtų stovelių kotai gali būti apvalūs arba kvadratiniai, su teleskopiniu ilgio reguliavimu. Patogiausi – teleskopiniai aliumininiai, nes galima greitai pritaikyti aukštį atsižvelgiant į žūklavietės specifiką. Kai kurie jų turi papildomas įvores.
Specialiose „feederinėse“ platformose, kurias naudoja dugnininkai, tvirtinami specialūs stovelių kotai, pritaikyti būtent tokioms sistemoms. Paprastai tai apvalūs aliumininiai arba plieniniai kotai su varžtiniais ar svirtiniais fiksatoriais, įstatomais į platformos rėmo lizdus.
Šių lizdų diametrai dažniausiai būna 25, 30 arba 36 milimetrai – tai atitinka skirtingų gamintojų sistemas, pavyzdžiui, Preston, Matrix, Colmic ar Trabucco. Kai kurie kotai turi greito jungimo apkabas, leidžiančias juos pritvirtinti prie platformos kojos bet kurioje vietoje, nepriklausomai nuo lizdų išdėstymo.
Šie kotai ypač patogūs, kai reikia laikiklį iškelti virš vandens arba pastatyti šone. Yra ir srieginiai adapteriai, leidžiantys prie platformos pritvirtinti paprastus įsmeigiamus stovelius, kurie šiaip skirti minkštam gruntui. Tai patogu žvejojant nuo kieto pagrindo – molo, prieplaukos ar betoninio kranto.
Apibendrinant, prie platformų tvirtinami apvalūs, dažniausiai teleskopiniai aliumininiai kotai su specialiomis apkabomis ar įvorėmis, o įsmeigiami stovai tam netinka, nes platformos konstrukcijos turi savas tvirtinimo sistemas.
Daugumos šiuolaikinių stovelių aukštis yra reguliuojamas, o kai kurių – keičiamas dar ir pasvirimo kampas. Paprastai tai yra metalinė ar plastikinė jungtis su sriegiu ir veržle, leidžianti pakreipti laikiklį pirmyn arba atgal. Todėl meškerės padėtį galima tiksliai priderinti prie žvejybos sąlygų. Aukštis reguliuojamas teleskopiniu principu – vienas vamzdelis įstumiamas į kitą, o norimoje vietoje fiksuojamas specialiu užraktu. Šie užraktai būna kelių tipų.
Stovelių fiksatoriai
Sraigtiniai fiksatoriai yra klasikinis sprendimas, kuomet aukštis nustatomas priveržiant varžtą ar rankenėlę. Jie patikimi, bet reikalauja, kad detalės būtų švarios – purvas ar smėlis gali trukdyti sandariam prispaudimui.
Svirtiniai fiksatoriai, vadinamieji „quick lock“ tipo užraktai, leidžia labai greitai reguliuoti stovelio aukštį – pakanka atlenkti svirtelę, pastumti vamzdelį ir vėl užfiksuoti. Tai patogu, kuomet dažnai keičiama meškerės padėtis ar žūklavietė, tačiau plastikiniai tokio tipo fiksatoriai laikui bėgant praranda tvirtumą. Plastikas nuo nuolatinės įtampos ir spaudimo deformuojasi, o vidinis spaustukas ar ašis atsilaisvina. Po daugybės užspaudimų svirtelė ima klibėti arba nulūžta ties ašimi, o kartais net sutrūksta visas fiksatoriaus korpusas.
Dėl to geresni laikomi tie stovai, kuriuose bent svirtelė arba spaudžiamoji apkaba pagaminta iš metalo. Metaliniai fiksatoriai išlaiko savo formą, laiko tvirtai ir tarnauja kelis kartus ilgiau, todėl juos verta rinktis net jei toks stovelis kainuoja brangiau.
Spyruokliniai fiksatoriai mažiau paplitę, tačiau patogūs lengviems stovams. Jie veikia kaip mygtukas, kuris įstringa į vieną iš išgręžtų skylučių vamzdyje. Tokia sistema labai greita, bet mažiau tiksli, nes aukštis keičiasi nustatytais intervalais.
Papildomi niuansai, į kuriuos siūlyčiau atkreipti dėmesį. Stovo medžiaga tiesiogiai lemia jo ilgaamžiškumą – pigesni plieniniai modeliai be antikorozinės dangos greitai rūdija, ypač jei dažnai kontaktuoja su drėgna žeme, vandeniu. Aliumininiai ir nerūdijančio plieno stovai ilgaamžiškesni, tačiau aliuminis gali deformuotis, jei įsmeigiamas per jėgą.
Kai kurie stovai, kaip jau minėjau, turi dantytus arba spiralinius smaigalius, leidžiančius juos įsukti į kietą gruntą, tai praverčia sausros metu ar žvejojant nuo žvyruoto, akmenuoto kranto. Ne mažiau svarbus transportavimo patogumas – sulankstomi ar teleskopiniai stovai užima mažiau vietos, juos lengva nešioti.
Tačiau lazda turi du galus – lengvesni stovai dažnai turi plonesnį, lengviau linkstantį metalą ir prastesnės kokybės sujungimus, kurie ilgainiui pradeda klibėti. Kai kurie stovų modeliai turi papildomus sriegius, leidžiančius pritvirtinti elektroninį signalizatorių, papildomą laikiklį ar net mažą prožektorių.
Dar sykį priminsiu, kad stovų pastatymo (palinkimo) kampas taip pat turi reikšmę: jei stovas pastatytas ne visai statmenai, bet šiek tiek pasviręs, meškerės kotas geriau amortizuoja kibimo jėgą, o viršūnėlė mažiau virpa nuo vėjo. Žvejojant upėje verta naudoti sunkesnį stovelį.
Pabaigai tai, nuo ko ir pradėjau – daugumai žvejų pakanka vieno stovo dugninei meškerei. Paskaitęs šį straipsnį galimai koks nors meškeriotojas (man visada būdingas optimizmas) įsigis po du stovus kiekvienai meškerei – priekinį ir galinį. Kokius – tegul sprendžia patys.
Romualdas Žilinskas
