Gaudant srovėje prilaikant plūdę, svareliai ant valo gali būti išdėstomi pačiais įvairiausiais būdais, kurie yra maksimaliai patogūs. Kurį jų pasirinksime, priklausys nuo upės tėkmės, greičio, gylių skirtumo žūklės vietoje, vėjo stiprumo, gaudymo nuotolio ir dar keleto meškeriojimui mažesnę įtaką turinčių veiksnių. Suprantama, pagrindinis dėmesys bus sutelktas į gaudomų žuvų rūšį ir jų maitinimosi nuo dugno aukštį, tačiau šis straipsnis apie plakius, o jie, kaip supratote, dažniausiai kimba apatiniuose vandens sluoksniuose.
Todėl smarkiai neišsiplėsdamas nupiešiau keletą sistemėlių, kurios, mano manymu, efektyviausios anksčiau minėtose upėse. Galimas daiktas, jog jos ne visiškai atitinka plūdininkų profesionalų nustatytas taisykles, kai esant tam tikroms žūklės sąlygoms rekomenduojama būtent tokia, o ne kitokia sistemėlė. Tačiau kartais daug ką lemia konkretaus vandens telkinio specifika ar net žvejo įsitikinimas kurio nors žūklės būdo ar (mūsų atveju) pasirinktos sistemėlės pranašumu. Keista, bet dažnai nestandartinis požiūris ir kanonų laužymas pasirodo beesąs sėkmės laidas.
Nemanyčiau, kad aš labai „bėgioju po pievas“ – šis intarpas daugiau skirtas tiems, kurie, perskaitę vieną ar kitą straipsnį, šaukia, jog taip meškerioti negalima, kad pripažinti žūklės autoritetai tokią galimybę neigia, jog tai galų gale visiškas absurdas. Tolerancijos kitų nuomonei – dauguma gali būti ne visada teisi. Skeptikai, kaip pastebėjau, dažniausiai teoretikai, o kritika kitų atžvilgiu jiems yra tiesiog gyvenimo būdas.
Kita vertus, turbūt galėčiau piešti apskritai bet ką, nes kol nepabandysi praktiškai, tol neįsitikinsi, geros tos sistemėlės ar niekam tikusios. Deja, „bandytojai“ nyksta. Ir taip kalbu labai rimtai, nes jei lėtesnės tėkmės upėse meškeriojančių plūdine (veikiau palaidyne) dar yra nemažai, tai Nemune ir Neryje jų retai bepamatysi. Ypač pastarojoje upėje.
Spiningautojų bus daugiau nei reikia (kalbu atvirai – nepakenčiu, kuomet esu priverstas masalą svaidyti labai ribotu spinduliu), dugninkai irgi turi savo pastovias žūklavietes, tačiau plūdininkų, bent jau Kauno apylinkėse, minėtose upėse beveik nėra. Jei ir pasitaiko koks, tai dažniausiai tik vakar pradėjęs žuvauti mėgėjas arba emigrantas. Ir pirmasis, ir antrasis taip čia žvejos tik laikinai, galbūt tik tą vienintelę dieną, nes gaudymas plūdine greitoje tėkmėje reikalauja tikrai nemenkų įgūdžių.
Išimtis – pavasarinis šapalų gaudymas batonu. Nenuvertinant tokios žūklės mėgėjų, reikia pasakyti, jog tai labai elementarus žūklavimas ir jį nesunkiai perpranta bent kiek ir nesvarbu kokiu būdu mokantis žvejoti meškeriotojas. Žinau ne vieną spiningautoją, kuriems niekaip į rankas neįkištum plūdinės, tačiau balandį, tarkim, kur nors ties Turžėnais, net ir jie kartais keičia savo įpročius.
Bet nenukrypsiu nuo temos, grįžtam prie tikslinio plakių meškeriojimo. Nevėžyje, kur srovė palyginti lėta, tačiau žūklės gylis pakankamai didelis, sėkmingiausia man pasirodė sistemėlė, kai dauguma svarelių būna sukoncentruoti prie pat trumpo 10–20 cm pavadėlio su suktuku. Jų masė iš viršaus į apačią mažėja, tarp šratelių atstumas labai menkas arba jie suglausti (4 pav. a).
Svorio koncentracija leidžia greitai gramzdinti masalą į norimą gylį, o „girlianda“ nesunkiai pakeliama, kai plakiai, panašiai kaip karšiai, kelia masalą nuo dugno. Kadangi Nevėžio srovė dažniausiai vienalytė, paviršinių sūkurių beveik nėra, plūdės padėtį stabilizuojanti slyvutė (kuri tvirtinama nedideliu atstumu nuo plūdės) nereikalinga.
Sistemėlės čia gana lengvos ir, priklausomai nuo kibimo aktyvumo, varijuoja nuo 1,5 iki 4,0 g. Prilaikymo metu pavadėlis gali pakilti net ir lygiagrečiai dugnui, bet kadangi yra trumpas, o visa svarelių masė sukoncentruota beveik vienoje vietoje, masalas nedings iš akiračio prie pat grunto besimaitinančioms žuvims.
Žinant Nemuno plakių maitinimosi ypatybes, sėkmingesnė sistemėlė bus, jei tarp svarelių paliksime daug didesnius tarpus. Iš viršaus į apačią mažėja šratelių svoris ir trumpėja atstumai tarp gramzdų (4 pav. b).
Pavadėlis gali siekti ir 50–60 cm, o, atsižvelgus į srovės stiprumą, ant jo kartais verta kabinti patį smulkiausią papildomą svarelį. Kai tenka meškerioti itin dideliais atstumais, arti plūdės tvirtinu slyvutę, kuri sudaro didesnę dalį viso sistemėlės svorio (4 pav. c).
Prilaikomas masalas gali kilti pakankamai aukštai, o skęsdamas užtrunka ilgesnį laiko tarpą. Kuo toliau nuplaukia plūdė, tuo labiau mažėja jos greitis, nes ant vandens atsigulęs valas plūdę pristabdo. Jei žuvų koncentracija yra nedideliame plotelyje toli nuo kranto, sistemėlę supaprastinu ir prie pat suktuko kabinu vienintelę slyvutę (4 pav. d).
Toks pasirinkimas geras ir Neryje, kadangi čia sraunu, o gylis menkas. Šioje upėje reikia vengti didesnio svarelių skaičiaus (išskyrus, jei žvejosime „rožančiumi“, kai dalis šratelių velkami dugnu), nes jos tėkmė labai nevienalytė, sūkuriuota ir dažnai susuka valą. Tokio tipo srovė apsunkina žūklę prilaikant masalą ir riboja gaudymo plotą.
Sekliose akmenuotose bei šiekštuotose upėse (būtent tokia yra Neris) mes galime pamatyti, kad net ir nedidelio pločio juostoje vandens srauto greitis gali gerokai skirtis (5 pav.). Jei a ir c dalyse tėkmė vienalytė, o jos greitis kiek didesnis nei vidutinis, tai b sektoriuje srovė šiek tiek sūkuriuos ir tekės lėčiau.
Pati stipriausia tėkmė, nors gylis ten ir didžiausias, bus c dalyje. Akmuo prilaikys vandens srautą, todėl d plote srovė beveik sustos arba toliau nuo kliūties tekės palyginti ramiai. Riboje tarp c ir d vanduo sūkuriuos.
Esant nedideliam upės lygiui tokia vieta matoma iš tolo, tačiau pavasarį (arba dabar – tokią lietingą vasarą), kai vanduo gerokai pakilęs, visus šiuos dugno bei srovės nelygumus aptiksime tik pradėję žvejoti. Prie viso to, aišku, galima prisitaikyti (ne veltui į žūklę nešiojuosi visą plūdžių bei svarelių rinkinį), bet būna situacijų, kai gaudymas prilaikant tampa visiškai neįmanomas.
6 pav. nupieštas upės ruožas, kur besisukdama srovė teka stačiai į krantą gana plačia juosta. Tokiose vietose, beje, kartais neblogai kimba, tačiau medžiais ar krūmais apaugusi pakrantė suteikia sąlygas mesti masalą tik prieš grįžtamąją srovę. Tuomet plūdė iš tolimiausio taško artėja tiesiai į meškeriotoją ir reguliuoti jos greičio mes negalime. Vienintelė išeitis – leisti plūdei plaukti laisvąja eiga. Norint laiku pakirsti kimbančią žuvį reikia spėti susukti valo perteklių.
Tačiau tai išimtinai atvejai, šiek tiek būdingesni vidurupiui. Vėlgi norėčiau akcentuoti, kad nekontroliuojamas plūdės plaukimas pasroviui kartais gali būti sėkmingiausias pasirinkimas.
Na, o dabar apie jaukus. Į prievilą plakiai žiūri labai teigiamai. Tačiau specializuotų jaukų plakiams rasite retai, nors pasitaiko. Visgi šios žuvys kuo puikiausiai reaguoja į karšiams ar kuojoms skirtus prievilus, tai gali būti ir tiesiog universalūs jaukai, žodžiu, plakiai neišrankūs.
Netgi anksti pavasarį sausašoniai mėgsta, kai į žūklės vietą įmetame keletą jauko rutulių. Jei gilu, srovė greita, nepamirškite jų pasunkinti smulkiu sijotu žvyru, moliu ar, prispyrus bėdai, paprastu juodžemiu, kurio pasisemsite iš artimiausio kurmiarausio.
Į „užkimštas“ žuvų žiaunas žvelgiu su didele abejone. Čia aš apie tai, kad prieš porą dešimtmečių kažkas išreiškė „protingą“ mintį ir paskelbė, kad jauke esantis juodžemis ir molis neva gali užkišti žuvų žiaunas. Vėliau tą idėją nustvėrė ir kiti (kaip greitai „prilimpa“ ir kaip sunkiai „atlimpa“ panašūs dalykai teoretikams), paplatino ir tuo patikėjusių atsirado labai daug. Kokia kvailystė, įdomu, kiek kibirų molio reikia supilti į upės srovę, kad žuvims žiaunos užsikimštų?
Kadangi plakiai jaukui nekaprizingi, pavasarį ir rudens pirmoje pusėje taip pat tiks paprastas augalinis be gyvūninių priedų. Ar tai bus lenkiškas jaukas, ar firminis Sensas – didelio skirtumo nematau. Kita vertus, dabar prievilų kainos nelabai skiriasi, o Sensas ir Afrikoje Sensas, tad dėl viso pikto geriau apsidrausti.
Masalai plakiams geriau gyvūninės kilmės. Sausašoniai itin mėgsta įvairius sumuštinius, iš kurių pirmoje vietoje musės lervos ir trūkliukų derinys, apie tai jau minėjau. Tačiau stambiausieji griebia solidesnį kąsnį – slieką.
Kartais pavasarį Nevėžyje plakiai domisi tik manų kruopų ir kvietinių miltų tešla. Ji gana lipni, skystoka, tad ant kabliuko kabinama švirkštu. Šaltame vandenyje tešla sustandėja ir puikiai laikosi.
Vasarai įpusėjus Nemune sausašoniai mėgsta perlines kruopas ar konservuoto kukurūzo puselę kartu su slieku. Neblogų rezultatų esu pasiekęs žvejodamas plikytais avižiniais dribsniais. Tačiau vėlgi šalia tekdavo kabinti musės lervą ar slieko gabaliuką.
Romualdas Žilinskas
