Didžiųjų upių plakiai. Pirma dalis

Kas liečia tiesiog žuvų traukimą, tikrai nemanau, jog jos šioje pozicijoje kažkuo skiriasi, juolab, kad vargu ar žvejai tokius dalykus lygina, kai vieną po kitos su dugnine ar plūdine traukia delno dydžio žvynuotąsias. Jei vertinti iš kulinarinės pusės, irgi abejoju ar kas smulkius kaulus skaičiuoja, o stambaus plakio mėsa netgi geresnė (riebesnė) nei mažo karšio, kadangi pastarasis dar yra nesubrendęs.

Nors dabar ne pavasaris, bet vasaros pabaiga ar beveik ruduo, visgi šį straipsnį pradėsiu nuo atviro vandens sezono (jau imu pamiršti, kada normaliai mūsų telkiniai užšaldavo) pradžios. Kita vertus, dabar vandens lygis yra aukštesnis nei pavasarį, skiriasi tik vandens temperatūra, tad kai kuriuos sezono pradžios žvejybinius niuansus galima drąsiai taikyti ir šiuo metu – tarsi meškeriotum kovo pabaigoje ar balandį...

Didesnėse Lietuvos upėse pirmasis pavasarinis laimikis plūdine meškere, be jokios abejonės, būna kuoja. Tai viena populiariausių mūsų krašto žuvų. kurios žavesiui negali atsispirti ne tik pradedantieji, bet ir šilto bei šalto matę plūdininkai profesionalai. Tačiau ankstyvasis (bet užtai koks!) kuojų kibimas kai kuriose upėse ar jų ruožuose pavasarį gana trumpas ir sunkokai prognozuojamas.

Be to, niekam ne paslaptis rausvaakių „mitinės“ vietos, o šiais visuotinio automobilizavimo laikais tai tikra prapultis mažiau laisvo laiko turinčiam žvejui – pasitaiko upių ruožų, kur 1 m² pakrantės tenka apie 50 kg gyvo kuojų medžiotojų svorio. Atvykėliai čia, suprantama, nelaukiami.

Praūžus pirmajai meškeriotojų bangai, t. y. įpusėjus pavasariui, rausvapelekių būrius keičia plakių tuntai. Šios žuvys savo skaičiumi kai kuriuose vandens telkiniuose pranoksta kuojas, tačiau pavartęs žvejybinę literatūrą ar pažiūrėjęs google, you tube laidas to tikrai nepasakysi – sidabrašonėms dėmesio skiriama dešimt sykių daugiau negu sausašoniams, toks įspūdis, kad pastarieji pas mus yra labai retos žuvys. Bandysiu šiek tiek pakoreguoti šį santykį.

Taigi gegužį upių vanduo skaidrėja, senka, kuojos, apraminusios pačius nekantriausius, sprunka į aukštupius, o žvejai, ištrypę ir prišiukšlinę (čia tie, kurie žūklės taisyklių neskaito arba baudų nebijo) pakrantes, vėl dėmesį sutelkia į darbą arba toliau gano rausvaakių kaimenes ką tik iš ledo žabangų galutinai išsilaisvinusiuose arba tiesiog po žiemos miego atsibudusiuose ežeruose ir tvenkiniuose.

Žinoma, nemaža dalis meškeriotojų išlieka strategiškai svarbiose upių vietose. Nors kuojų kibimas ir smarkiai apsilpęs, bet kasdien vis dažniau tarp jų įsimaišo plakiai. Tai geras ženklas: vadinasi, vanduo pakankamai sušilęs ir, jei oro temperatūra staigiai nenukris, vėl galima laukti totalinio kibimo. Tačiau saušašoniai masalus čiups galbūt ne taip godžiai kaip rausvaakės, bet ilgesnį laiko tarpą.

Tiesą sakant, tai labai priklausys nuo orų – pasitaikė, kad jau kovo pabaigoje plakiai maitinosi aktyviai ir žvejus džiugino ne menkiau nei kuojos. Įtariu, jog kuo švelnesnė žiema, mažesnis polaidis ir ankstyvesnis pavasaris, tuo greičiau jie susiruošia neršti ir pradeda kibti. Jei pavasarį oro temperatūra nepastovi ir po staigesnio atšilimo naktimis vėl po kojomis gurgžda šalna, o dienomis saulė iš po debesų tik retsykiais kyšteli savo skaistų skruostą – plakiai dar ilgai nešios savo išpampusius pilvus.

Turbūt nevykęs palyginimas – argi gali išpampti beržo lapas? Taip kalbu todėl, kad plakius kai kur liaudiškai beržalapėmis vadina. Kad ir kaip ten būtų, tačiau šios žuvys kibs. Kibs per lietų ar per šaltį, per audrą ar pučiant šiaurės vėjui, bet be laimikio negrįšite. Žinoma, jei tik surasite, kur sausašoniai tuo metu „bazuojasi“ ir sugebėsite parinkti tinkamą masalą.

Nors pastaruoju atveju didelių gebėjimu neprireiks – uodo trūklio lervos kartu su musės lervomis ir sliekai tuo metu neabejotinai bus geriausias masalas. Kita vertus, užbėgsiu už akių, net ir per didžiausius vasaros karščius ar vėlų rudenį „matilių“ ir „dzikų“ sumuštinis bus tas vilioklis, kurio plakiai niekada neatsisako.

Yra tekę šias žuvis pavasarį gaudyti tokiu šunišku oru, kad tikriausiai tuo metu, išskyrus mane ir draugą, visoje Lietuvoje nežvejojo joks meškeriotojas. Plūdė srovėje per bangas, vėją ir lietų beveik nerodė jokio kibimo (nors buvo ne iš sunkiųjų kategorijos – 1,5 g, gal 2 g plūdrumo) ir jei ne bičiulio patarimai, garantuoju, jog visiems būčiau sakęs, kad tądien žuvys absoliučiai nesimaitino.

Tiesa, kol dar įgudau pamatyti vos juntamą antenos „pritūpimą“ ir įsigudrinau laiku pakirsti – gera valanda praėjo. Po pirmojo pagauto sausašonio toliau viskas ėjosi lyg iš natų, nors, kai dabar mąstau, dalį žuvų pagavau remdamasis šeštuoju jausmu. Prižvejojom beveik po kibirą (draugas, aišku, daugiau). Galėjom ir po du, bet aš ne čiukčius – rankas nušalau taip, kad tik į namus sugrįžęs sugebėjau kelnių užtrauktuką užsisegti. Be to, kur tas žuvis dėti – po kelis porai keptuvių pasilikome, o didesnę dalį atgal į upę paleidome.

Jei vertintume visų metų vidurkį (plakis kimba beveik ištisus metus be pertraukų), tai sausašonį galima būtų priskirti prie aktyviau masalus griebiančių žuvų. Nors aš turbūt negalėčiau garsiai šaukti, kad lynas kimba geriau nei ešerys, o karšis kaprizingesnis negu plakis. Viskas priklauso nuo metų laiko, oro, toje vietoje esančių žuvų skaičiaus, žvejo išmonės ir dar daugelio veiksnių. O tai, kad plakis įšilus vandeniui kimba kiaurą parą – labai pagirtinas bruožas. Tuo tikrai nepasižymi visos žuvys – kai kurios jų aktyviau maitinasi tik šviesoje, kitos – tik sutemus.

Ir dar – sausašonis be galo seksualus. Lydekų jis, aišku, neliečia, bet kuojos, raudės, karšiai ir net aukšlės kryžminasi su plakiais. Na, bet čia ichtiologų ir genetikų rūpesčiai. Šiaip jau jis turi visų minėtų žvynuotųjų bruožų ir pasakyti, jog tai grynai paviršinė ar dugninė žuvis, gilumų ar priekrančių mėgėja – negalima. Nesidrovi plakis draugijos ir dažnai sudaro mišrius būrius su išvardytomis žuvimis (išskyrus aukšles). Patys matote, prie ko priveda toks beribis komunikabilumas...

Taigi apkalbėję vargšą plakį mėginkime „prisikasti“ prie esmės. Senu įpročiu paimsiu tris didžiausias mūsų krašto upes ir bandysiu viską pavaizduoti piešiniais. Šį sykį tai bus ne sugalvoti tuos vandens telkinius akcentuojantys pavyzdžiai, bet tikri, iš savo patirties ir atminties piešti vaizdeliai.

Deja, turiu nuvilti – be tikslaus adreso, nes ir aš noriu turėti savų paslapčių. Kaip svarbu susirasti tinkamą žūklės vietą, žino kiekvienas. Pavasarį tai ypač aktualu, kadangi ištvinusi upė, galimas daiktas, smarkiai pakeitė krantų bei dugno reljefą. Netgi žinomuose vandens telkinio ruožuose po galingo potvynio gal jau nebėra kelerius metus iš eilės „užpatentuotų“ vietų. Todėl tik atėjus prie vandens nerekomenduočiau tuojau pat prisirišti prie apibrėžto upės ploto. Neverta pulti mesti jauko, smeigti meškerės atramėlių ir sėstis ant kėdutės.

Pusvalandis ar valanda vienoje vietoje ir nesulaukus aktyvaus kibimo (pavienė smulkmė nesiskaito) geriau eiti laimės ieškoti kitur. Nereikia bijoti prarasti geriausių žūklės minučių, nes pavasaris, kaip, beje, ir ruduo, yra toks metų laikas (išskyrus antrąją gegužės pusę), kai vidurdienis mažai kuo skiriasi nuo ryto ar vakaro. Ne visada, bet tokio ryškaus kontrasto kaip vasarą tikrai nėra.

Tačiau vandens lygio svyravimai, būdingi upėms dėl hidroelektrinių įtakos, gali gerokai suklaidinti. Sakysim, Nevėžyje, kuriame plakis dažniausiai pradedu žvejoti anksčiausiai, šios žvynuotosios laikosi netoli kranto tuomet, kai upės lygis kyla arba yra pakilęs (1 pav.).

Tuomet jie pasislenka arčiau sausumos, bet iš savo „numylėtos“ duobės neplaukia, o tik priartėja prie artimesnio jos krašto. Plakiai visą laiką kimba prie pat dugno ir kylant vandeniui sustoja ties kažkuria šlaito riba, todėl vėliau kaskart tenka vis didinti atstumą tarp plūdės ir kabliuko.

Dažniausiai „nuolatinis potvynis“ vyksta rytais, kartais vakare. Kai vanduo pradeda „sėsti“, pajunti iš karto – nekeisdami maitinimosi gylio sausašoniai ima tolti nuo kranto. Pradžioje net nepastebi, jog Nevėžis seklėja, tiesiog žuvys kimba vis toliau ir toliau. Tik po to pagreitėja srovė ir tenka mažinti sistemėlės gylį. Suprantama, kalbu apie Nevėžio žemupį, kur vyksta neįtikėtini dalykai – kada vanduo kyla, tuomet upė ima stabdyti tėkmę. Taip yra todėl, kad vandens Nevėžyje gausėja ne natūraliai, jis liejasi iš Nemuno, tad ir plūsta prieš srovę – ją stabdo.

Kylant vandeniui viskas vyksta atvirkštine tvarka. Svarbiausia, tuomet plakiai suaktyvėja – masalą čiumpa dažniau ir agresyviau. Jei sausašonių būrys, esant aukštam upės lygiui, maitinasi palyginti toli nuo kranto, senkant vandeniui jie gali nuplaukti ir prie vagos krašto.

Labai tendencingos Nevėžio plakių vietos ties grįžtamosios ir pagrindinės srovės riba, jei ties ja yra duobės kraštas. Absoliučios ramumos sausašoniai vengia – ten pavasarį greičiau surasi kuojų, o vasarą, rudeniop – lynų ar karosų. Nemėgsta plakiai ir seklumų – Nevėžyje šios žuvys verčiau rinksis gylį. Visgi optimalus atstumas nuo plūdės iki kabliuko bus apie 3,2–4,0 m.

Laukite tęsinio.

Romualdas Žilinskas