Nemune dažniausiai pradedu žvejoti jau gerokai įšilus vandeniui. Tuo metu ir vėliau upėje plakių buveines galima suskirstyti į kelias grupes. Tai plotai šalia akmeninių dambų, lygaus dugno ruožai prieš rėvas ir žemiau jų, sunkiai nuo kranto pasiekiami, bet gana patikimi dreisenomis nukloti netoli vagos esantys žvyruoto grunto lopiniai.
Tačiau meškeriojant plūdine šias žuvis man bene geriausiai sekdavosi gaudyti nedidelėse (maždaug 100–200 m²) įdubose, kur būdavo jaučiamas 0,5–1,0 m gylio skirtumas. Čia vyraudavo lėta arba vidutinė srovė, o kur nors netoliese augdavo vandenžolių sąžalynai ar upės tėkmę pristabdydavo bei susukdavo akmenų prigrūstos dugno iškilumos. Veikiausiai tai sugriautų toli į upę įsirėžusių dambų liekanos, o gal šiaip vandens suneštų riedulių sangrūdos. Tolyn pasroviui akmenys smulkėdavo, kol pavirsdavo žvyru ir rupiu smėliu.
Jei šiose vietose pasisekdavo aptikti minėtą daubą, nepaprastai daug galimybių, jog ten gali rasti plakių būrelį. Kaip ir Nevėžyje, jie maitindavosi netoli dugno, bet kartais pakildavo ir maždaug per sprindį aukščiau jo. Beje, tokie pakilimai paprastai susiję su slėgio pokyčiais – staigiai besiniaukstantis dangus, tvankus oras pranašauja lietų, o tai reiškia, kad slėgis krenta. Jei žmogų tuomet traukia „prie žemės“, tai dauguma karpinių žuvų – kyla į aukštesnius vandens sluoksnius.
Nemuno sausašoniai judresni nei gyvenantys Nevėžyje ir, priklausomai nuo paros laiko bei vandens lygio, nevengdavo labiau nutolti nuo pamėgtos vietos. Tas „labiau“ – 10, 20 ar 30 metrų – nėra daug, bet nežinant tokio migravimo ypatumų galima visą dieną tuščiai pramojuoti meškere, nors žuvys plaukioja visai čia pat.
Ankstyvais rytais, iki 11 ar 12 valandos (jei labai karšta – iki 9 ryto), ir vakarais nuo 18 val. iki sutemų, kai giedras nusistovėjęs oras, sausašoniai gerai kibdavo ties įdubos artimesniuoju kraštu (2 pav.). Jie gana kompaktiškai susiglausdavo visai prie pat duobės šlaito. Dieną plakiai palaipsniui prarasdavo apetitą, kol galop visai nebeliesdavo masalo. Gali būti, jog jie apskritai išplaukdavo iš tos vietos. Galutinai sutemus sausašoniai kibdavo visai padoriai, o kartais net ir įkyriai.
Pasitaikydavo naktų, kad vos spėdavau užmetinėti masalą. Bet tokios „darbingos“ nakties kaltininkai – paprastai smulkūs plakiukai. Didesnieji, matyt, nespėdavo paskui alkanus neūžaugas, nes geri „delniniai“ plakiai užsikabindavo tik tuomet, kai kibimas būdavo poretis. Įdomu tai, kad tamsiu paros metu sausašoniai iškrikdavo po šalia duobės esančias lygaus kieto dugno seklumas, bet laikydavosi ne prie kranto, o netoli vagos.
Dažniausiai kuo toliau užmesdavau masalą, tuo stambesni plakiai jį čiupdavo. 300 g šios rūšies žuvis jau tikrai nemaža, atsižvelgiant dar į tai, kad toks „egzempliorius“ apžiodavo Nr. 1 kabliuką su unguriams skirtu naktiniu slieku.
Kalbu apie tuos atvejus, kai naktimis išsiruošdavau dugninėmis gaudyti visai kitos kategorijos žvynuotąsias. Tada tokie sausašonių išpuoliai kartais net priversdavo keisti žūklės vietą.
Retsykiais, kai nusibosdavo laukti lemtingo dugninės viršūnėlės virptelėjimo, neiškęsdavau ir prie tolimojo užmetimo meškerės plūdės pritaisęs žiburėlį pasigaudavau dešimtį kitą plakiukų. Bet čia veikiau dėl sportinio intereso, kad naktį laikas greičiau prabėgtų. Jiems negaliodavo „tuščios“ vidurnakčio valandos – kibdavo be jokių pertraukų. Visgi patys didžiausi purtydavo dugninės viršūnę gana išraiškingai.
Vandens lygio svyravimai, kurie Nemune prie Kauno itin juntami, taip pat smarkiai paveikdavo sausašonių elgesį. Upė kildavo staiga, tėkmė ryškiai greitėdavo, o grįžtamųjų srovių „ratai“ smarkiai išsiplėsdavo. Plakiai iš duobės maudavo ten, kur prieš keliasdešimt minučių dar plytėjo ramaus vandens seklumos ar tekėjo vos juntama vienalytė srovė. Pakilus upei toje vietoje atsidurdavo grįžtamosios ir tiesioginės srovės riba (2 pav.).
Neris yra mažiausiai prognozuojama upė, bet ir čia galima rasti šiokių tokių dėsningumų. Pavasarį, maždaug balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje, galima tikėtis užtikti nerštui besiruošiančių sausašonių sambūrį. Tuo metu Neryje srovė dažniausiai dar labai greita, todėl visas veiksmas vyksta netoli kranto.
Vieta klasikinė – apsemtas žolėmis apaugęs šlaitelis, žemiau kurio smėliuko ar žvyro lyguma (3 pav.). Tėkmė vidutinė, tolygi, su vos matomais sūkuriukais. Tai beveik niekuo ypač neišsiskiriantis priekrantės ruoželis, kurį surandame atsitiktinai – leisdami plūdę pasroviui. Šiandieną čia dar kimba, o rytoj – kaip dievas duos. Jaukas Neryje, palyginti su Nevėžiu ar Nemunu, mažai veiksmingas.
Upei „atsistojus į savo vėžes“ reikalai pasikeičia iš esmės – plakiai tampa kur kas labiau nuspėjami. Jei nekreipsime dėmesio į laikinas medines Kauno miestui ir jo apylinkėms būdingas dambas, sausašonių verta paieškoti netoli vagos arba lygiagrečiai jai išsidėsčiusiuose siauruose dugno pagilėjimuose.
Vidurdienį plakiai praleidžia beveik pačioje vagoje ar giliau duobėje, o sutemus išsisklaido po visą upės plotą. Atkreipkite dėmesį – naktį Neryje sausašoniai ypač mėgsta lankytis ramiuose užutekiuose arba ten, kur srovė mažesnė nei vidutinė. Nenustebkite vasaros dieną pagavę šių žuvų pačioje rėvoje.
Meškeriodamas srovines aukšles gausiai vandenžolėmis apaugusiame sekliame srauniame akmenyne nemažai ištraukdavau ir plakių. Masalus jie griebdavo vandens paviršiuje. Po smarkių liūčių staiga ištvinus Neriai sausašoniai plakasi prie krantų ir į masalus reaguoja gana vangiai. Vertėtų pakalbėti apie tolimojo užmetimo (puikiai tiks ir boloninė) meškerei skirtas sistemėles ir žūklę srovėje. Bet pirmiau – apie įrangą.
Tai veikiausiai bus paprastos nedidelio testo tolimo užmetimo match, kuriomis pas mus plūdininkai be problemų žuvauja srovėje, arba lengvos ir ne pačios ilgiausios boloninės meškerės, arba netgi paprasti „teleskopai“ su žiedeliais. Boloniniams meškerykočiams, jei žvejosite įsibridę, kuomet tėkmėje prilaikoma plūdė, ypač tiks paprastos inercinės ritės. Jos gerokai patogesnės atleidinėti pasroviui nutolstantį masalą.
Bet aš jau čia kalbu pernelyg optimistiškai, nes vargu ar inercines rites kas naudos. O ir nelabai pas mus gausi nusipirkti tinkamų tokio tipo ričių. Galiausiai – pamatę šia įranga žuvaujant, dauguma žvejų veikiausiai nuspręs, kad čia gaudo kažkoks niekaip negalintis pamiršti praeito amžiaus „atsilikėlis“. Tokio požiūrio nekomentuosiu.
Valas, suprantama, bus monofilamentinis, nedidelio diametro, nes pavadėliai ploni – apie 0,10–0,14 mm. Gal labai jau nuploninau mažiausią ribą, nes gaudant plakius neretas laimikis gali būti ir karšis. Juo smagiau...
Leisiu sau nukrypti, nes tai gana svarbus niuansas gaudant plūdine ne vien plakius. Monofilamentinis valas iš esmės yra lėtai skęstantis, nes dauguma paprastų nailono (PA) valų turi tankį apie 1,14 g/cm³ (vandens – 1,0 g/cm³). Tačiau išties jis dėl vandens paviršiaus tempimo jėgų, taip pat ant susidariusių nešvarumų (riebi paviršinė plėvelė) laikosi ant vandens, na, galbūt labai lėtai skęsta, kas srauniame vandenyje iš principo nejuntama, nes čia veiksmas (turiu omenyje plukdomą plūdę) vyksta labai greitai.
Tačiau yra skęstančių monofilamentinių valų, kurie dengti specialiomis medžiagomis ir pritaikyti žvejybai dugnine. Tad jeigu ant valo ritinėlio neparašyta, kad šita mono gija skirta gaudymui feeder, ji mums tiks. Gali būti specialūs plaukiantys šios rūšies valai, kada pažymėta, jog tai „floating“ tipo monofilamentinė gija, apdorota specialiu dengiamuoju palaikančiu plūdrumą sluoksniu. Tokia gija bus dar geresnė.
Dar vienas niuansas, veikiau dvi valo savybės, kurias žvejai dažnai painioja. Tai valo minkštumas ir tamprumas (dabar kalbu tik apie mono giją). Jei valas minkštas, jis nebūtinai yra tamprus. Mūsų atveju plūdinei pagrindinę giją geriausiai naudoti minkštą, bet netamprią. Minkštas valas geriau gula ritės būgnelyje, o mažas tamprumas leidžia staigiau reaguoti į kibimą ir rezultatyviau pakirsti.
Tačiau pavadėliams primygtinai rekomenduočiau ir minkštą, ir tamprią monofilamentinę giją. Minkštas valas mažiau juntamas, kuomet atsargi žuvis ragauja masalą, jis paslankesnis, jei taip galima išsireikšti. Kadangi pavadėlis yra labai riboto ilgio, plonesnis (ir, suprantama, silpnesnis) nei pagrindinė gija, tamprumas bus nemažas pliusas, kuomet teks varginti žuvį. Aišku, plakiai nėra gigantai ar labai stiprūs, bet jau sakiau – juos bežvejodamas gali sulaukti ir malonių siurprizų. Kita vertus, upėse pilna kliuvinių. Nors jie ir nenutrauks pavadėlio, bet jį vis tąsysite, kad atkabintumėt įstrigusį kabliuką. Ir kas tada įvyks?
O tada pavadėlis nusilps, praras savo tamprumą, tą „spyruokliavimo“ savybę, nes polimere dalis jungčių persitvarkys (plastinis deformavimasis), kas, kalbant paprastai, reikš, jog pavadėlis praras savo elastingumą ir, be abejonės, tvirtumą.
Tad esant intensyviam kibimui arba kada kabliukas vis kabinasi už kliuvinių ir tenka jį „išlupti“, patarčiau po kelių valandų pakeisti pavadėlį. Vizualiai ir net perbraukus pirštais jūs nepajausite, kad nutiko kas nors blogo, valas lyg ir toks, koks buvo, tačiau iš tiesų jis jau nebe tas. Ypač ties mazgų surišimo vieta. Ir kada užkibs „siurprizinis“ laimikis, neapsidraudę smarkiai gailėsis...
Bus tęsinys
Romualdas Žilinskas
