Bendrai apie fluorokarboną ir išskirtinai apie Seaguar
Šiais laikais turbūt jau nėra nė vieno bent kiek labiau prakutusio meškeriotojo, kuris nežinotų, kas yra fluorokarboninis valas. Tačiau patyrusių žvejų nuomonės apie šį valą gali gerokai skirtis nuo naujoko, kuris paprastai vadovaujasi firmų gamintojų aprašais, suprantama, ir nuo firmų, kurios siūlo savo gaminius, nuomonių. O pastarosios savo produktus pristato šabloniškai: kaip stebuklingą išradimą, sujungiantį visus įmanomus privalumus – nematomą vandenyje, skęstantį, itin atsparų akmenims, dantims ir kriauklėms valą, kuris esą nepamainomas bet kokiomis sąlygomis.
Tačiau praktika rodo, kad realybėje viskas yra kitaip. Fluorokarboninis valas turi tiek stipriųjų, tiek silpnųjų pusių, o jo pranašumai atsiskleidžia tik ten, kur jis parinktas tinkamai – atsižvelgiant į žūklės būdą, masalo tipą ir žvejybines sąlygas.
Pradėkime iš eilės ir pirmiausiai pakalbėkime apie fluorokarboninio valo „nematomumą“. Kodėl jis toks yra ir ar iš tiesų šios gijos nemato žuvys.
Fluorokarboninio valo „nematomumas“ dažnai pateikiamas, kaip pagrindinis jo pranašumas prieš kitus valus. Šį efektą gamintojai aiškina tuo, kad fluorokarbono šviesos lūžio rodiklis (apie 1,42) labai artimas vandens lūžio rodikliui (apie 1,33). Dėl to šviesa, praeidama per fluorokarboną, mažiau laužiasi, o pats valas tampa tarsi „susiliejantis“ su vandeniu. Teoriškai tai tiesa, tačiau praktikoje žuvų regėjimo fiziologija ir vandens savybės viską gerokai pakoreguoja.
Jei vanduo drumstas, prisotintas dumblių ar tiesiog nestipriai srovenantis, šviesos sklaida tampa tokia didelė, kad šis pranašumas praktiškai išnyksta. Be to, net ir visiškai skaidriame vandenyje matomumas priklauso nuo žiūrėjimo kampo, apšvietimo, gylio ir paties valo diametro – storesnė gija, kad ir kokia būtų medžiaga, vis tiek meta šešėlį ir sukuria kontūrą, kurį žuvis gali pastebėti.
Tad kalbėti apie visišką „nematomumą“ būtų klaidinga. Fluorokarbonas išties mažiau matomas nei nailoninis monofilamentas, tačiau tai nėra stebuklinga savybė, leidžianti apgauti kiekvieną atsargesnę žuvį. Greičiau tai papildomas pranašumas tam tikrose situacijose – ypač kai vanduo skaidrus, o žuvys itin atsargios.
Tęsiant šią temą, reikėtų pasakyti, kad, kiek rodo mano praktika, tikrasis fluorokarboninio valo „nematomumas“ pasireiškia tuomet, kai gijos storis neviršija maždaug 0,20 milimetro. Plonesnės gijos šviesą laužia minimaliai, todėl vandenyje tampa beveik nematomos, ypač kai jis skaidrus ir nėra stipraus atspindžio nuo paviršiaus. Tačiau didėjant diametrui – 0,25, 0,30 milimetro ir daugiau – fluorokarbonas pradeda mesti aiškų kontūrą ir šešėlį. Tokiu atveju šviesos lūžio rodiklis nebeišgelbsti, nes gijos storis lemia, kiek šviesos ji praleidžia ir kaip stipriai iškraipo vaizdą.
Be to, storesnis fluorokarboninis valas dėl savo kietumo būna standesnis ir ne taip natūraliai skęsta vandenyje, prigula ant dugno, todėl kai kada net labiau pastebimas nei plonesnis, bet lankstesnis monofilamentas. Tad galima sakyti, kad „nematomumo“ efektas egzistuoja, tačiau tik iki tam tikros ribos, o toliau ima dominuoti fizinės, o ne optinės savybės.
Plūdininkų ir dugnininkų šie faktai beveik netrikdo, nes, kaip žinia, jie fluorokarboninį valą naudoja pavadėliams, o tai reiškia, kad retai kada riša storesnes nei 0,20 milimetro šios gijos atkarpas. Tačiau spiningautojai, bent jau žvejojantys stambesnes žuvis, kurie irgi tikisi šio valo „nematomumo“, tokiomis išvadomis gali labai nuvilti, nes pastarieji žvejai irgi įprato naudoti fluorokarboninius pavadėlius.
Vis dėlto juos galiu nuraminti – spiningaujant masalas beveik visada juda, jis traukiamas, todėl plėšrūnės vargu ar spėja įsižiūrėti prie ko pririštas vobleris, guminukas ar blizgė, jei tas pavadėlis nebus degtuko storio. Tad bet kuriuo atveju fluorokarboninis pavadėlis geresnis už monofilamentinį ar tiesiog pagrindinio pinto valo tąsą. Ir tam yra kita priežastis, kurią jau minėjau – atsparumas žuvų dantims ir įvairiems dugne esantiems aštriems daiktams.
Jau matau, kaip mėgstantys tvičingauti purto galvas – jie juk savo voblerius neretai traukia su ilgomis pauzėmis ir dažnai žvejoja būtent skaidriame vandenyje. Kad ir šiuo metų laiku, kai vanduo atvėsęs, todėl įvairūs mikroorganizmai beveik nebesidaugina, o mineralinės kilmės drumzlės seniai nusėdusios ant dugno, plėšrūnės yra atsargesnės ir nori vangesnės masalo animacijos.
Juolab, turint omenyje, kad gaudant, tarkim, lydekas paprastai rišamas itin storas fluorokarboninis pavadėlis – kuo jo diametras didesnis, tuo mažesnė tikimybė, kad plėšrūnė nukąs masalą, o vilioklio kabliukai užsimes už pagrindinės gijos.
Kas skaito mano straipsnius, veikiausiai pastebėjo, kad aš gana dažnai balansuoju ant rizikingos ribos, kas šiuo atveju reiškia, jog naudoju kiek įmanoma plonesnius pavadėlius. Mano praktika rodo, kad lydekos iki poros kilogramų retai nukanda 0,35–0,40 milimetro storio fluorokarboninius pavadėlius. Stambesnėms plėšrūnėms rekomenduočiau jau 0,45 milimetro ar net storesnius.
Ir vėl teks „išrašyti raminamųjų“ – galimai koks nors akylas šapalas ar ešerys šiek tiek pagalvotų, prieš atakuodamas masalą ant storo fluorokarboninio pavadžio, tačiau lydekoms tai nė motais. Nelabai to baiminasi ir sterkai. Juk kažkada aštriadantes ir blausiaakius visai sėkmingai viliodavome rišdami metalinius pavadėlius. Beje, jų neatsisakau ir dabar.
Tad kodėl visgi fluorokarboninis pavadėlis spiningaujant tinkamesnis, juk galima ir toliau sėkmingai gaudyti su metaliniais? Viskas labai paprasta – fluorokarboninis pasaitėlis ne toks standus kaip metalinis (nors rastume išimčių, tarkim, ploni pinti iš volframo ar kitokio metalo) ir net didelio diametro menkiau įžiūrimas vandenyje.
Kitas svarbus aspektas – nors fluorokarbonas yra skęstantis, iš jo padarytas pavadėlis vis tiek bus lengvesnis už bet kokį metalinį. Be to, iš fluorokarbono galime čia pat žūklavietėje susirišti norimo ilgio pavadį, pritaikydami atitinkamus segtukus ir suktukus. Žinoma, yra pirkti ir jau paruoštų.
Kaina taip pat turi įtakos. Metaliniai pavadėliai yra gerokai brangesni, tad paskaičiuokite, kiek, tarkim, iš 30–50 m ritinėlyje suvyniotos fluorokarboninės gijos jūs galėsite pasigaminti norimo ilgio pavadėlių.
Tačiau realybėje idealių valų ar pavadėlių nebūna. Veikiausiai ir niekada ir nebus, nes tobulėjant žūklės įrangai, masalams, žvejybos technikai, žvejai kaskart tampa vis išrankesni. Paradoksalu, tačiau toks tobulėjimas tik vejasi žmonių lūkesčius ir didina poreikius, jie visada vienu žingsniu būna toliau už jau esamus dalykus.
Kalbant apie fluorokarbono savybes, verta paminėti ir tai, apie ką dažnai nutylima, arba pasakoma tik tarp eilučių. Ši medžiaga mažai tąsi ir silpnesnė už monofilamentą, o ką jau kalbėti apie pintą valą. Galbūt tąsumo čia nereikėtų akcentuoti, jei kalbame tik apie pavadėlius, tačiau ši savybė tam tikra prasme kompensuoja mažesnį išlaikymo svorį – tai gerai žino visi, kurie meškerioja su monofilamentiniais valais.
Jei menkas gijos tąsumas plūdininkui ar dugnininkui neretai yra minusas, tai spiningautojui ši savybė gali būti teigiamas aspektas. Ir dėl vienos elementarios priežasties – geriau juntamas kontaktas su masalu.
Kita vertus, aš čia užsiciklinau kalbėti tik apie pavadėlius. O juk fluorokarboninį valą spiningaujant (suprantama, gaudant plūdine ar dugnine – irgi) galima naudoti vietoje pinto. Ir kai kuriais atvejais tai netgi labai prasminga. Tarkim, tokiu metų laiku gaudant ešerius. Tai juk ne pačios stambiausios žuvys, kilogramą sveriantis dryžuotasis – jau itin didelis laimikis. Tad žvejojant ešerius mažais guminukais su ultralight ar dar subtilesne įranga, aš ploną pintuką kitąsyk keisdavau monofilamentiniu valu.
Tačiau tai buvo anksčiau, kol mes dar nežinojome fluorokarbono. Jam atsiradus, toks valas puikiai tiko mano minėtiems spiningavimo būdams – netąsus, todėl kontaktas nesumenko net lyginant su pintuku, nematomas, tik gal kiek silpnesnis už monofilamentinį valą.
Kita vertus, kalbu gana atsargiai, kas liečia valo jautrumą, nes visgi pinta gija šioje vietoje kol kas nepralenkiama. Nors galimos ir išimtys. Pavyzdžiui, kai masalas metamas netoli, nedideliu atstumu. Tuomet fluorokarbonas būna tiesiog idealus – tarkim, gaudant iš valties, jei nėra didelio gylio, arba gaudant neseniai mano aprašytame Nevėžyje nuo stataus kranto, kai ešeriai laikosi netoli, nenutolę į upės vagą.
Vėlgi reikia pasakyti, kad fluorokarboninis valas gali skirtis – yra kietesnis, standesnis (hard) ir minkštesnis, lankstesnis (soft). Tarp šių dviejų rūšių skirtumas akivaizdus, jei tik paimsite valą į rankas. Kietesnis fluorokarbonas mažiau lankstus, bet tvirtesnis ir atsparesnis dilimui, o minkštesnis – elastingesnis, lengviau rišasi, tačiau šiek tiek silpnesnis.
Tad renkantis verta atkreipti dėmesį, kam jis bus naudojamas: pavadėliams ar pagrindiniam valui. Standi fluorokarboninė gija prasčiau laiko mazgus, o minkšta – greičiau trūksta mazgų surišimo vietoje. Todėl įvertinkime ne tik diametrą, bet ir medžiagos tipą, kad valas atitiktų žūklės sąlygas ir rišimo būdą.
Reikėtų akcentuoti ir dar vieną faktą – nesvarbu, ar fluorokarboninis valas minkštas, ar standus, jo išlaikymo svoris gali labai smarkiai skirtis. Nenoriu vardyti pačių silpniausių tokio tipo gijų, nes ne mano stiliuje daryti kažkam antireklamą, tačiau pačius tvirčiausius ir turinčius didžiausią pritaikymo spektrą šios rūšies valus tikrai verta paminėti.
Nustebsite, tačiau visų jų gamintojas bus vienas – Seaguar. Tai firma pradininkė, kuri pirmoji sukūrė tokį valą ir iki šiol laikoma fluorokarboninių gijų gamybos standartu.
Seaguar FXR – viena universaliausių ir viena iš naujausių fluorokarboninių gijų, skirta tiek pavadėliams, tiek pagrindiniam valui. Ji pasižymi itin mažu šviesos lūžio rodikliu, kuris yra bene geriausias lyginant su bet kuria kita fluorokarbonine gija, kas reikštų, kad yra pati „nematomiausia iš nematomiausių“. Dėl optimalaus standumo ir tamprumo santykio šis valas užtikrina tikslų kontaktą su masalu ir kartu sugeria staigius žuvies trūktelėjimus. Jo atsparumas dilimui – vienas geriausių Seaguar gamoje, todėl puikiai tinka tiek gėlavandenei, tiek jūrinei žūklei. Ritinėliuose suvyniota po 50 metrų.
Seaguar Grand Max FX – aukščiausios klasės fluorokarboninis pavadėlinis valas, išsiskiriantis dideliu stiprumu ir itin mažu skersmeniu. Jo paviršius padengtas specialia apsaugine danga, todėl gija atspari ne tik mechaniniams pažeidimams, bet ir ultravioletiniams spinduliams. Grand Max FX pasižymi puikiu mazgų laikymu, išlaiko lankstumą net šaltame vandenyje, todėl puikiausiai pritaikoma poledinėje žūklėje. Idealiai tinka spiningautojams ir plūdininkams, siekiantiems maksimalaus subtilumo. Ritinėliuose suvyniota po 30 jardų, tai yra apie 27,43 metro.
Vienas mano mėgstamiausių fluorokarboninių valų, išbandytas visapusiškai įvairiose žūklės situacijose, nes pradėtas gaminti kažkur apie 2015 m, tačiau puikiai atitinka net ir dabartinius reikalavimus, yra Seaguar Grand Max Soft Plus. Jis pasižymi švelniu, lankstesniu charakteriu, todėl puikiai tinka subtiliems pavadėliams, kai svarbiausia – natūralus masalo pateikimas ir itin jautrus kontaktas su žuvimi.
Nepaisant minkštumo, šis valas išlaiko labai aukštą stiprumo lygį ir pasižymi patikimu mazgų laikymu. Be to, praktiškai nematomas vandenyje, todėl ypač tinka žvejojant atsargias žuvis, gaudant jas skaidriuose vandens telkiniuose. Ritinėliuose suvyniota po 50 metrų.
Seaguar Soft – dar viena fluorokarboninė „klasika“ – gija išsiskirianti ypatingu lankstumu ir švelnumu. Ji lengvai rišasi, puikiai laiko mazgus ir tinka tiek pavadėliams, tiek pagrindiniam valui, kai reikia natūralaus masalo pateikimo. Dėl švelnios struktūros šis valas ypač tinkamas žvejojant atsargias žuvis ramiame, skaidriame vandenyje. Nors minkštesnis už daugelį kitų Seaguar fluorokarboninių valų, tačiau turi aukštą stiprumo lygį ir gerą atsparumą dilimui. Ritinėliuose suvyniota po 50 metrų.
Fluorokarboniniai valai šiandien tapo neatsiejama modernios žūklės dalimi. Jie užpildo tarpinę nišą tarp pinto ir monofilamentinio valo, suteikdami stiprumo, jautrumo ir „nematomumo“ balansą. Seaguar, kaip šios technologijos pradininkė, išlaikė kokybės kartelę iki šiol – nuo kietų ir tvirtų FXR iki švelnesnių Soft ir Grand Max serijų, kuriomis pasitiki tiek sportininkai, tiek paprasti žvejai.
Romualdas Žilinskas
