Balza, plastikas, abachi ir didelės lydekos. Pirma dalis
Lydeka – bene mažiausiai išranki vandenų grobuonė. Kone kiekvienas gyvas padaras, papuolęs į jos jutimo ar regėjimo lauką gali būti suėstas kaip pusryčiai, pietūs ar vakarienė, jei to reikalauja tuščias plėšrūnės skrandis. Stambi aštriadantė nesidrovi griebti smulkučio mailiuko, lygiai kaip piršto didumo lydekiukas gali pulti sau prilygstančią žuvelę. Joks stebuklas slieku pagauti kelių ar keliolikos kilogramų margašonę arba į krantą parsitempti į riebios kuojos šoną dantimis įsikibusią „sikutę“.
Tačiau mokslininkai paskaičiavo, kad augant lydekai santykis tarp jos ir aukos dydžio kasmet vis didėja. Vadinasi, dešimties kilogramų lydys kažin ar puls trijų kilogramų auką, nors praryti ją veikiausiai pajėgtų. Tai lemia keletas faktorių:
1. Menkavertės žuvys (kuojos, karosai, plakiai ir panašiai), kuriomis dažniausiai minta šios plėšrūnės, neužauga itin didelės.
2. Kuo stambesnė (senesnė) žuvis, tuo labiau išlavėjęs jos savisaugos instinktas, o žvynuotosios, išaugusios iki kelių kilogramų dydžio, yra jau nebe jaunikliai – jos pakankamai atsargios, greitos ir stiprios, kad išvengtų grobuonių nasrų.
3. Dėl visiems suprantamų priežasčių (intensyvios verslinės ir mėgėjiškos žūklės, brakonieriavimo) didžioji dalis tų žuvų, kurios gali būti potencialus lydekų maistas (tarkim, karšiai, šapalai, meknės ir panašiai) retai kada pasiekia maksimalų savo dydį, todėl net ir tuose vandens telkiniuose, kur jų dar yra pakankamai, aštriadantės vis tiek priverstos maitintis smulkesniais ar vidutinio dydžio individais.
Stambių lydekų mūsų vandenyse mažiau nei kadaise. Bet jų dar yra, o kai kuriuose ežeruose – pakankamai. Aišku, kas kaip vertina plėšrūnių skaičių, bet paprastai žvejams žuvų būna vis tiek per mažai. Panašiai yra ir su žuvų dydžiais – kas vienam meškeriotojui atrodo trofėjus, kitam – pakankamai įprastas laimikis.
Ichtiologų skaičiavimu, optimalus 5–10 kg šių plėšrūnių aukų dydis svyruoja maždaug nuo 15 iki 25 cm. Išimtis galbūt galėtų būti seliavinės lydekos, tačiau ir joms tokio dydžio aukos ne naujiena. Ypač minėto ilgio masalai perspektyvūs, kai vanduo šaltesnis – pavasarį ir rudenį, kai sulėtėjus medžiagų apykaitai ir taupydama jėgas, jei tik įmanoma, aštriadantė pasirenka didesnį ir riebesnį kąsnį. Gamta taip patvarkė, kad lydekoms tuo metu galima sočiau maitintis.
Anksti pavasarį ir antroje rudens pusėje jų aukos būriuojasi (yra iš ko pasirinkti) ir, be to, būna ne tokios judrios (lengviau pagaunamos). Aštriadantės pakankamai aktyvios net žiemą, o štai kai kurios taikiosios žuvys stipriai atvėsus beveik užmiega. Kita vertus, pavasarį vandeniui šylant pagrindinis lydekų grobis – ešeriai, kuojos, plakiai neršia, tad tai vėl puiki proga margašonei nutverti didesnę auką.
Turbūt supratot, kur link suku – vėlus ruduo, tad ir lydekos labiau linkusios atakuoti didesnius masalus. O pačiais didžiausiais paprastai žvejoja velkiautojai, jų vobleriai tokiu metų laiku būna įspūdingo dydžio. Tų žveju tarpe 20 cm ar didesni modeliai yra „norma“, nors kiti meškeriotojai šiuos vilioklius dažnai vadina tiesiog „malkomis“. Tad pakalbam apie velkiavimui gėluose vandenyse skirtus maksimalaus dydžio voblerius.
Mūsiškiai žvejai geriausiai žino Rapala gaminamus įspūdingo dydžio voblerius. Kažkada (o ir neretai dabar) bet koks labiau save gerbiantis velkiautojas būtinai turėjo masalinėje bent kelis šios firmos stambius modelius. Rapala ilgus metus buvo pagrindinis velkei skirtų didelių balzinių voblerių gamintojas, ir daugelis jų iki šiol sėkmingai naudojami tiek gėlame vandenyje, tiek jūroje.
Dabar – šiek tiek apie mūsų senus pažįstamus...
Original Floater serijoje verta paminėti 18 ir 22 centimetrų dydžio modelius. Tai plaukiantys minnow tipo masalai, velkiaujant paneriantys maždaug į 2,7–4,5 ir 3,3–5,5 metrų gylį. Kaip matote, jie neskirti ekstremaliems gyliams, tačiau tinkami naudoti ten, kur reikia stambesnio, plūdresnio masalo vilioti lydekas. Galiu pasakyti, kad Nemune šiuo metų laiku tai vieni „einamiausių“ velkiavimui masalų.
Plaukiantys Rapala Magnum modeliai – dar didesni. Mažiausias iš „malkų“, nors gal jam ir nelabai tinka tas apibūdinimas, yra 14 centimetrų modelis, jis dirba maždaug 2,7–4,5 metrų gylyje, o didžiausias, t. y. 26 cm tos serijos vobleris, pasiekia 7.5 m gelmę. Tai klasikiniai ištęsto minnow korpuso masalai, skirti vidutinio gylio ežerams, itin patinka tvenkinių grobuonėms.
CountDown Magnum – skęstančių voblerių serija. Mažiausias šioje grupėje (kalbu tik apie didžiuosius) siekia 14 centimetrų, velkiaujant paneria maždaug 3,6–5,4 metrus, o pats didžiausias yra 30 cm modelis, kuris leidžiasi žemiau devynių metrų ribos ir puikiai tinka tais atvejais, kai reikia greitai pasiekti gelmę be papildomos užgilinimo įrangos.
Iš shad tipo masalų (shad, crank paprastai tokie stambūs, kaip minnow nebūna) galima paminėti tik Super Shad Rap – 14 centimetrų modelį, neriantį iki maždaug 5,0 metrų gylio. Dar vienas seniai žinomas stambesnis modelis – Tail Dancer. Didžiausias yra „vos“ 13 cm, turi tik jam būdingą lenktą korpusą, velkiaujant nusileidžia į maždaug 4.5–6.5 metrų gylį. Tai irgi balzinis masalas, pasižymintis gyvesne, agresyvesne animacija ir tinkantis gilesniems plotams.
Iš seniai gaminamu plastikinių modelių vertas dėmesio Husky Jerk 16 centimetrų variantas – santūresnės eigos minnow tipo masalas, velkiaujant dirbantis 2,4–4,0 metrų gylyje.
Tikriausiai skaitėte ir stebėjotės, kad tik viena „malka“ mano rašinyje yra plastikinė, o Rapala pavadinau didžiausia balzinių voblerių gamintoja. Čia jokia klaida, nes taip buvo iki maždaug 2015 m., nors tų senųjų jos voblerių tebeturiu iki dabar.
Po 2015 metų Rapala palaipsniui pradėjo keisti dalį savo stambiųjų modelių gamybos technologijas – jei iki tol dauguma didesnių voblerių buvo daromi iš balzos, tai tuo metu gamintojas vis dažniau rinkosi plastiką, siekdamas didesnio tvirtumo ir masalų atsparumo plėšrūnių dantims bei sūriam vandeniui.
Tačiau Magnum ir CountDown Magnum serijos ir toliau gaminamos iš balzos, nors jų funkcijas giliavandenėje velkiavimo žūklėje iš esmės perėmė X-Rap Magnum – plastikinis masalas, atlaikantis žymiai didesnį slėgį ir suteikiantis stabilesnį panėrimą dideliu greičiu.
Tail Dancer serijoje klasikinis 13 centimetrų modelis irgi tebėra balzinis, bet didesni, vėlesni variantai, skirti ypač giliam velkiavimui, gaminami iš plastiko. Super Shad Rap išliko „medinis“, tačiau kiti naujesni shad tipo masalai, ypač skirti didesniam gyliui, jau pereina į plastikinę konstrukciją.
Original Floater – irgi beveik nepakitęs – net ir didžiausių dydžių jis gaminamas iš balzos, nes būtent ši medžiaga suteikia jam tą lėtą, švelnią eigą, kurią sunku atkurti keičiant konstrukciją į sintetinę.
Iš esmės po 2015 metų velkiautojų „darbiniais arkliais“ tapo plastikiniai Rapala modeliai, kuriuos gamintojas dabar dažniausiai įtraukia į saltwater kategoriją, kas gali šiek tiek trikdyti pradedančiuosius velkiautojus. O senieji balzos gaminiai liko kaip klasikiniai švelnesnės eigos masalai, naudojami tada, kai reikia ne tik gylio, bet ir natūralesnio voblerių žaidimo.
Jei kalbėčiau bendrąja prasme neminėdamas firmų gamintojų, sakyčiau, jog jūriniam trolingui skirti vobleriai puikiausiai tiks gaudyti velke mūsų ežeruose, tvenkiniuose ar Nemune. Ir priešingai – modeliai, kurie pritaikyti gėlam vandeniui, gali būti neblogais masalais sūriame vandenyje. Nors yra nedidelių skirtumų.
Jūriniai vobleriai visada turės nerūdijančius nuo druskų žiedelius ir kabliukus, tad „gėlavandeniuose“ modeliuose juos derėtų pasikeisti, jei jau sumanysite žvejoti jūroje. Jei konkrečiai apie Rapala, tai ši firma kone nuo pat pradžių „malkas“ aprūpino tvirtesne furnitūra: kabliai gaminami iš stipriau grūdinto, storesnio nerūdijančio plieno, žiedeliai taip pat atsparūs dideliems krūviams ir korozijai.
Dėl šių priežasčių ši firma ir pradėjo didžiąją dalį savo stambių voblerių klasifikuoti kaip „saltwater“, nors konstrukciniu požiūriu tai tie patys masalai, puikiai tinkantys lydekoms, sterkams, šamams ar kitoms didelėms gėlavandenėms plėšrūnėms.
Bus tęsinys.
Romualdas Žilinskas
