Avižėlė be masalo. Kabliuko „priedai“

Apie tai, kad avižėlės gali būti apskritai nuogais kabliukais kalbama mažiausiai. O gal pernelyg didelis dėmesys minėtiems priedams yra tartum lazda su dviem galais? Noriu pasakyti, kad kitąsyk jie nėra būtini arba dar blogiau – tik trukdo tinkamai žaisti avižėle.

Pervertinta nauda?

Skaitant įvairius straipsnius apie žieminę žūklę, galima daug kur rasti patarimų, kaip reikia derinti tų rutuliukų arba plastikinių atraižėlių spalvas, kad pagautume vienos arba kitos rūšies žuvis. Įsigaliojo maždaug toks stereotipas: ešeriai labiausiai mėgsta raudonus ir geltonus priedus, kuojoms geriausiai tinka baltų bei geltonų spalvų deriniai, karšiai tiesiog patys kabinasi ant kabliuko, jei jis padabintas baltais rutuliukais, rudi ir juodi geriausi bus tada, kai kibimas yra prastas (suprask, universalūs...), o žali – ten, kur dugne yra daug augalijos.

Žinoma, aš gal ne visai tiksliai apibūdinau spalvų „pritaikymą“, kadangi šįsyk rašau su tam tikru skepticizmu. Gal tame tiesos ir yra, tačiau pamirštamas pagrindinis dalykas – telkinys nelygus telkiniui ir tai, kas tinka viename, gali būti visiškai ignoruojama kitame. Bet pažiūrėkime dar plačiau.

Esu ne kartą matęs, kaip žvejys iš po ledo traukia vieną žuvį po kitos avižėle visiškai nuogu kabliuku, o tie, kurie meškerioja su tokiomis pačiomis avižėlėmis, tačiau ant jų kabliukų kadaruoja įvairūs „pagražinimai“ – tik be reikalo šaldo pirštus. Kur šuo pakastas?

Galima viską paaiškinti labai elementariai: laimingasis meškeriotojas geriau įvaldęs avižėlės virpinimo techniką ir todėl jam taip sekasi. Juk tikrai niekas nepaneigs, kad šio masalo virpinimo stilius gali būti esminė kibimo arba nekibos priežastis, čia svarbi kiekviena smulkmenėlė, tarkim, pauzės ilgis, judesių staigumas, dažnis ir panašiai.

Tačiau tokį variantą dabar atmeskime, nes jei jau nagrinėjame mano pateiktą pavyzdį, kitų meškeriotojų (taip, taip, tų, kuriems žuvauti nesisekė) žūklavimo patirtis avižėlėmis be masalo turėtų būti ne ką menkesnė. Todėl ir techniniai dalykai šiuo atveju nevaidintų pagrindinės reikšmės – pasižiūrėjęs į kolegą patyręs žvejys gali kaipmat pakeisti savo masalo žaidimo braižą.

Yra dar toks dalykas, kaip „laiminga“ eketė – tai ta vieta, kur susikoncentravusios žuvys. Tačiau ir šią prielaidą „anuliuojame“, nes visiems nosį nušluostantis žvejys nesėdi prie vienos skylės, meškerioja gana aktyviai ir visur jam vienodai gerai sekasi.

Tuomet belieka vienintelė priežastis – kažkas gaudo avižėlėmis su nuogais kabliukais, o kažkas užsispyrusiai nenori to daryti ir tiki, kad įvairūs „pakabukai“ anksčiau arba vėliau suvilios žvynuotąsias.

Reikėtų konstatuoti dar ir faktą, kad žūklaudami be natūralaus masalo meškeriotojai itin dažnai užsiciklina gaudyti viena „laiminga“ avižėle, kuria, neneigsiu, paprastai jie ir ištraukia didžiąją dalį savo laimikio. Ką tai turi bendro su mano išvedžiojimais? Tik tiek, kad žuvauja vienu masalu, bet keičia jo „apipavidalinimą“.

Kaip supratote, būtent minėtieji priedai šįsyk pasirodė niekam tikę. Netgi daugiau – esant prastam žuvų aktyvumui, jie gali nubaidyti žvynuotąsias. Bent jau prielaida, kad šiuo atveju būtent taip ir nutiko, manding, yra arčiausiai tiesos.

Jeigu imtume gilintis į ant kabliuko užmautų ir laisvai slankiojančių rutuliukų bei atraižėlių paskirtį, tai bent jau teoriškai (kaip visa tai pamatuoti – nežinau) jie turi ne tik vizualinę, tačiau ir kitokią paskirtį.

Kalbu apie tai, kad pati avižėlė gundo žuvis ne tik savo forma, spalva, tačiau ir žaidimo metu sukeltais virpesiais. Tie vadinamieji „priedai“ irgi juda, slankioja kabliuku, tad taip pat iš principo turėtų sukelti papildomus virpesius. Veikiausiai taip ir yra.

Tačiau (vėl grįžkime prie pavyzdžio), kai kada papildomi virpesiai gali būti nereikalingi arba jie avižėlės-priedo visumą daro ne tokia patrauklią žuviai, kokia būtų tik vien „nuoga“ avižėlė.

Dar daugiau – neteisingai parinkti karoliukai tiesiog nespėja reikiamai slankioti kabliuku, ypač tada, kai reikalinga itin tanki virpesių amplitudė, ir masalą tiesiog išmuša iš ritmo. Nutinka dar blogiau – jie savo svoriu išcentruoja avižėlę ir iš esmės keičia pagrindinio masalo darbą. Tai labiausiai liečia pačias smulkiausias ir lengviausias avižėles, kurios būna pailgų formų. Įvairūs „šratukai“ dėl to mažiau nukenčia.

Galima sakyti, kad „perkrauta“ avižėlė bus patraukli žuvims tik tuo atveju, jei ant jos kabliuko mausime dar ir uodo trūklio lervas ar kokį kitą natūralų masalą.

Yra tekę matyti avižėlių, ant kurių kabliuko pakabinti beveik jų dydžio keraminiai „riestainiai“. Kada avižėlė yra didelė ir sunki, gal toks papildomas daiktas ir neišderina masalo animacijos. Bet mano nagrinėjamam žūklės būdui dažnai imamos labai mažos avižėlės, kartais net ne volframinės, o lengvesnės – švininės ar alavinės. Kas nutiks, jei ant jų kabliukų primausime eilę karoliukų, jau sakiau.

Beje, reikėtų atkreipti dėmesį ir į dar vieną faktą – tokie smulkūs masalai kaip taisyklė turi nedidelius palyginti trumpais koteliais kabliukus ir rezultatyviai pakirsti žuvį visi šie priedai trukdo. Todėl prieš garsiai sakydami, kad šiandien žvynuotosios kažkodėl kimba tik „lūpų kraštais“, nes dauguma jų nusipurto nuo kabliuko, pagalvokite. Gal priežastis yra visai kitur?..

Arčiau tiesos

O dabar pabandysiu pažvelgti į visa tai kitu rakursu, tarsi ankstesnės mintys buvo visai ne mano. Spalvoti rutuliukai, kembrikai, netgi metaliniai skrituliukai iš tiesų savo spalvomis vilioja žuvis. Tuo galima įsitikinti tuomet, kai žvynuotosios prastai kimba.

Pasitaiko, kad žvejoji, tarkim, vario spalvos avižėle su ant kabliuko užnertu raudonu rutuliuku. Anei kepšt. Pakeiti raudoną keraminį rutuliuką į geltoną. Tas pats velnias. Uždedi baltą – op, yra. Ir pasipila... Na, gal ne kaip iš gausybės rago, tačiau juntamas neabejotinas žuvų suaktyvėjimas.

Tiesą sakant, ne visi meškeriotojai palieka ant kabliuko karoliukus ir panašius priedus laisvai slankiojančius – juos nejudomai prispaudžia kembriko atraižėlėmis arba net priklijuoja.

Aišku, tuos papildomus „daikčiukus“ derėtų kažkokiu būdu apsaugoti, kad bevirpinant avižėlę nepasimestų. Turiu omenyje, jei norite, kad jie kabliuku slankiotų, bet nenukristų.

Kai kada pavyksta užmauti ant kabliuko taip, jog pakanka užkarpėlės pasipriešinimo – atgal niekaip nenumausi. Jei nusiima, reikalinga smulki, vos platesnė už karoliuko, kubelio ar skrituliuko skylutės ertmę plastikinio vamzdelio atraiža, kuri jau vėliau užmaunama ant kabliuko. Kuomet ji yra arti kabliuko užkarpėlės arba būna pakankamai plati, kad pati slankiotų kabliuku, minėti priedai kabliuko koteliu judės laisvai.

Jei kembriko atraiža smarkiai spaudžia kabliuko vielą ir pristumiama prie pat karoliuko – faktas, kad pastarasis nejudės. Tada toks priedas veiks žuvis tik vizualiai.

Kas liečia papildomus virpesius, kuriuos sukelia kabliuko koteliu slankiojantys karoliukai ir kiti panašūs priedai, teoriškai tai yra tikrai įmanoma. Šaltame vandenyje net menkiausi virpesiai sklinda geriau nei šiltame, be to žiemą po ledu žuvų neblaško bangavimas, krante esančių medžių ošimas ir panašūs garsai. Nors gal vandens temperatūra ir nėra itin reikšminga, juk panašus efektas gaunamas nuo įtaisytų voblerių viduje „barškučių“.

Tačiau rutuliukai rutuliukams nelygu. Nes jei jie bus iš minkšto plastiko, bet ne keraminiai, ne metaliniai, vargu ar liesdamiesi tarpusavyje arba su avižėlės kūneliu skleis bent menkiausius virpesius. Tada jie žuvis vilios tik savo spalvomis.

Na, o kaip pačios avižėlės spalva? Yra nuomonių, kad „profui“ ji neturi jokios reikšmės, svarbiausia – gerai mokėti avižėlę virpinti. Aš veikiausiai dar nepasiekiau tokio lygio, todėl paprieštarausiu – turi ir labai svarbią. Kaip ir forma, nes nuo jos dar ir priklauso avižėlės žaidimas.

Žodžiu, meškeriotojas pririša prie valo kažkokios spalvos ir formos avižėlę, ją įvairiai judina ir bando imituoti vandens gyvį ar mailių. Ant kabliuko kabinami priedai irgi privalo kažkaip prie tos imitacijos „įsipaišyti“. Ar jie tinkami žuvims pagal savo spalvą nesunku nustatyti, jau kalbėjau apie tai. Kartais rutuliukai, kubeliai ir kiti panašūs daikčiukai spalviškai sutampa su avižėle, nors paprastai labiau žuvis gundo kontrastuojantys.

Bet ar niekada nekliudo žaisti avižėlei, čia bus bene pagrindinis klausimas, dėl kurio ir rašiau šį straipsnį.

Galiausiai pasikonsultavau su Gintaru Nauckūnu, nes vien savo išvadomis nepasitikiu. Kaip šis žvejys žuvauja bemasalinėmis avižėlėmis, turbūt Kauno apylinkių meškeriotojams pasakoti nereikia, tad jo nuomonė bus svari.

Pasak Gintaro, jis praktiškai visada kabina ant bemasalinių avižėlių keraminius rutuliukus, turi prisipirkęs aibę, visokių dydžių ir spalvų, neretai juos keičia ir žūklės metu. Bet tais „papuošalais“ nepiktnaudžiauja. Jo nuomone, reikia vos vieno, arba dviejų, jei visiškai smulkūs, karoliukų, kurie bus juntamai mažesni už avižėlę. Tada animuoti masalui tikrai netrukdys. Kad būtų aiškiau, net pavyzdžių atsiuntė, leido publikuoti. Dėkui, Gintarai.

Dėl vizualinio efekto neabejoja, o dėl papildomų „virpesių“... Veikiau taip, nei ne, juk karoliukai pavyzdžiuose daugiausiai slankiojantys.

Tiesa, sakė, kad kartais neblogą efektą duoda ne vien keraminiai apvalūs, o ir kvadratiniai spalvoti „priedai“. Metalinių skrituliukų nemėgsta. Pamiršau paklausti, kodėl...

Romualdas Žilinskas