Ar būna geriausias masalas upėtakiams? Vobleriai ir sukriukės

Jau sakiau, kad šioms žuvims pavasarį reikėtų siūlyti pakankamai didelius guminukus. Ir tai lemia tas faktas, kad tuomet upėse ir upeliuose būna aukštesnis vandens lygis, o vanduo drumstas. Todėl jokia išimtis nebus spiningaujant upėtakius ir kitais masalais.

Kita vertus, reikia atsižvelgti ir į upėtakiams tame vandens telkinyje dažniausiai pasitaikančius mitybinius objektus.

Stambūs upėtakiai ryja raines, mažus gružlius, smulkesnius savo gentainius, varles, tad reikėtų daugiau ar mažiau orientuotis į panašius masalų dydžius. Kita vertus, daug reikšmės turi ir upelio, upės gylis. Negiliai neriančius voblerius parinkti būna lengviau, bet gaudant giliai iškyla problemų. Kokios tos problemos, turbūt aiškinti nereikia, apie tai kalbama kiekviename panašiame rašinyje.

Kuo maitinasi, ant to ir kimba

Nors vobleris ir gali būti mažas bei giliai neriantis, vis dėlto ne visi modeliai yra vienodai kibūs, tad kitąsyk jau geriau imti didesnį, bet tikrai patikimą ir išbandytą šios rūšies masalą. Voblerių dydžių amplitudė upėtakiams gaudyti gana plati, ji svyruoja nuo 4 iki 7 cm.

Modeliai, kurių dydis yra 5–7 cm, daugiau naudojami pavasarį, kada pakyla upių vandens lygis. Vėlesniu laikotarpiu tenka atsižvelgti į upėtakių maistą, todėl didesnius voblerius pravartu naudoti tada, kai atbunda varlės, ir iki pat šių žuvų neršto. Tada netgi pasitaiko pagauti upėtakių su varlėmis gerklėse, vadinasi, upėtakiai mielai jas medžioja.

Faktiškai upėtakiai gali ryti viską, kas juda ir telpa į gerklę. Tarkim, vėžius, nors jų buveinės nelabai sutampa su šių žuvų buveinėmis. Tačiau pasitaiko ir taip – išsinėręs iš šarvo vėžys bus upėtakiui puikus užkandis. Tikriausiai matėte You Tube kanaluose ar per TV laidas, kuomet adaptuoti ir išaugę iki milžiniško savo rūšiai dydžio margieji upėtakiai Naujojoje Zelandijoje medžioja peles. Bet grįžkim prie mūsų vandens telkinių žuvų...

Sukriukės upėtakiams gali būti nuo paties mažiausio ir iki Nr. 3–4 dydžio. Reikėtų pridurti, kad vasarą naudojamos pačios smulkiausios sukriukės upėtakiams veikiau asocijuojasi su vabzdžiais, nei su žuvimis, tad pasirenkant blizgių modelių spalvas reikėtų į tai atsižvelgti.

Suprantama, tada ir vandens lygis upeliuose būna nukritęs, todėl su sunkesnėmis didesnėmis blizgėmis nepažvejosi. Gilesnėse upėse jomis įmanoma spiningauti, bet vobleriai vis dėlto vasarą būna pranašesni.

Tačiau gaudant sukriukėmis reikėtų atkreipti dėmesį į lapelių formas, nes jos nulemia žūklės taktiką. Pavyzdžiui, aglia tipo blizgutę stiprioje srovėje išlaikyti sunku, nes ją vanduo tuojau pat išstums į vandens paviršių, tačiau tokio tipo sukriukė yra gerai traukiant ją pasroviui. Long tipo lapelis pritaikytas vesti šio tipo masalą prieš srovę. Comet, kaip ir aglia, tinkamesnės ramiame vandenyje, silpnoje tėkmėje.

Deja, upėtakiai prie sukriukių įpratę arba labai greitai įpranta, o tai privalumų šiems masalams neprideda. Nors sukriukių konstrukcija yra gana konservatyvi, gamintojai bando daryti vis kažką naujo, neįprasto, kiek tai įmanoma tokio tipo viliokliams. Bent jau atsiranda pačių mažiausių pasunkintais kūneliais sukriukių ar kažkas panašaus.

Kadangi vobleris gali imituoti bet kokį vandenyje esantį gyvį, tai ir šių masalų spalvų spektras upėtakiams yra labai platus. Pasirenkant jų spalvas labai praverčia viena sena spiningautojų taisyklė – tamsiam dugnui naudojamas tamsus vobleris, o šviesiam – šviesus. Jokiu būdu negalima nurašyti ryškių, iššaukiančiai dažytų voblerių, kai kada tik jie būna kibūs, nes upėtakiai, tokių spalvų išerzinti, atakuoja masalus gindami savo teritoriją.

Visgi natūraliais tonais dažyti vobleriai yra universalesni. Juk žuvys maitinasi kasdien, o „supyksta“ tik kai kada.

Bet šita taisyklė nelabai tinka, jei kalbėsime apie voblerių animaciją. Mano nuomone, perspektyvesni dažniau būna agresyviai judantys modeliai.

Reikia turėti omenyje, kad skirtingose upėse patys kibiausi bus vis kitokie vobleriai arba kibūs keliose upėse nebūtinai vilios upėtakius kokioje nors vienoje upėje. Čia yra begalė variantų, todėl naujus masalus reikia bandyti praktiškai. Juk ne be reikalo kalbėjau apie vandens telkinių mitybinę bazę. Upėtakiai gali išgyventi maitindamiesi skirtingu maistu, be to, tarp jų yra toks reiškinys, kaip kanibalizmas.

Įdomų nutikimą man yra pasakoję profesionalūs upėtakių gaudytojai apie Grūdos upę. Kažkada jos vandenys susisiekdavo su žuvininkystės ūkio kanalais. Kada ūkis pavasarį tvarkydavo tvenkinius, tais kanalais nuleisdavo vandenį ir į Grūdą nuolat papuldavo pūgžlių. Įpratę prie gero gyvenimo tvenkiniuose pūgžliai upėje nespėdavo prisitaikyti ir tapdavo lengvu upėtakių grobiu.

Spiningautojai, gaudydami Grūdoje, iš karto niekaip negalėjo suprasti, kodėl čia geriausias vobleris, kuris savo spalvomis, dydžiu, forma primena pūgžlį. Bet kuomet patikrino upėtakių skrandžių turinius, praktiškai visi stambesni plėšrūnai buvo prisiriję pūgžlių.

Kai kuriose nedidelėse upėse neprastai upėtakius vilioja imituojantys ešeriukus vobleriai. Sunku pasakyti, iš kur tas potraukis, galbūt, kad šaltavandenėse upėse ir upeliuose ešerių visgi pasitaiko. Teko skaityti, kad ešerys upėtakiniame upelyje gali pridaryti daug bėdos, nes naikins upėtakių mailių. Bet, kaip matote, ir ešeriai tampa stambių upėtakių grobiu.

Vobleriai, kurie panašūs, tarkim, į aukšles, retai kada domina upėtakius. Normalu, nes tos žuvys šalto vandens nemėgsta. O štai upėtakiuko imitacijos yra vienos iš populiariausių ir kibiausių upėtakių masalų, netgi voblerių gamintojai daug nesuka galvos ir tuos spalvinius variantus vardija „Troutׅ“, „Forel“, „Fario“ ir panašiai.

Viena vertus, upėtakiai neprošal ryti savus. Kita vertus, rainės irgi panašios į dar nesubrendusius upėtakius. Bet net šie, regis, universalūs spalvine prasme modeliai gali būti ignoruojami – pasikartosiu, kad atskiruose vandens telkiniuose gali būti savi favoritai.

Nedideliuose upeliuose viena iš pagrindinių žuvų ir upėtakių aukų yra dyglė. Nemažai jų plaukioja ir didesnėse upėse, nors tuose vandenyse upėtakiai gali rasti įvairesnį maisto racioną. Visgi vobleriai, kurie panašūs į dygles, visada turės pasisekimą žvejojant upėtakius. Kaip ir kūjagalvių imitacijos.

Atkreipkite dėmesį, kad kūjagalviai ir rainės turi skirtingą atspalvį skirtinguose vandens telkiniuose. Todėl kai kurios firmos gamintojos išleidžia seriją voblerių, kurių piešinys atitinka rainės ar kūjagalvio „raibumą“, bet galima išsirinkti kelis skirtingų atspalvių modelius.

Masalus renkamės pagal aplinkybes

Kurio tipo vobleriais – plaukiančiaisiais, skęstančiaisiais ar neutralaus plūdrumo geriau gaudyti, vienareikšmiško atsakymo niekada nebuvo ir nebus. Čia juk nepasirinksi – taikai tokius, kurie viename ar kitame vandens telkinyje efektyviausiai panaudojami.

Pavyzdžiui, pasitaiko upėtakinių upelių, kurie gana gilūs, tačiau juose yra daug vandenžolių. Regis, labiausiai tiktų čia žuvauti, tarkim, 1,2 m ar net 1,5 m pasiekiančiais vobleriais. Tačiau žūklės sąlygos priverčia spiningauti paviršiniais ar iki kelių centimetrų nyrančiais modeliais. Beje, tada tokie masalai būna geriau net nei sukriukės, kadangi net ir visai lengva besisukanti blizgė neišsilaiko vandens paviršiuje, jos darbą tenka nuolatos kontroliuoti.

Kitąsyk pasitaiko gaudyti siauruose upeliuose, kurie taip pat labai apaugę žolėmis – likę vos 20–30 cm pločio švaraus dugno tarpai. Tenka naudoti plaukiantįjį voblerį, kuris labai greitai pasiekia reikiamą gylį, t. y. staigiai neria.

Skęstantieji modeliai naudojami dažniausiai tada, kai reikia toli ir tiksliai užmesti arba (ir), toli numetus, išlaviruoti masalu tarp kliuvinių, taip pat kitose įvairiose situacijose, kur plaukiantieji modeliai netiks. Neutralaus plūdrumo vobleriai tinkamiausi tvičinguoti, toks šių masalų žaidimas kartais labai veikia upėtakių nervus.

Dabar gaminama tiek spalvų ir atspalvių sukriukių, kad galima pasiklysti renkantis. Bet esmė yra jų lapelio fonas, geriausias, kuomet būna tradicinis „upėtakinis“: sidabro, vario, ar juodos spalvos.

Nors kartais ir visokie taškučiai, juostelės, taip pat turi prasmę gaudant upėtakius. Ir veikiausiai ne todėl, kad šios žuvies rega labai gera, ji galbūt sugebėtų atskirti smulkiausias masalo detales. Tačiau sukriukės lapeliui sukantis, taškai, brūkšniai susilieja į juostą, tad skirtingai margintos blizgės atrodo visiškai kitaip.

Kai kuriems upėtakininkams net minėtos spalvų ir marginimų gausos nepakanka, todėl užkietėję sukriukių gerbėjai jas dažosi patys, daug kas didelį dėmesį skiria trišakiukui papuošti. Racijos tame yra ne tik vizualizuojant šiuos masalus, tačiau dar ir dėl to, kad sukriukės su muselėmis ilgiau išsilaiko horizontalioje padėtyje.

Sukriukių spalvų pasirinkimas, jei atsižvelgtume į žūklės sąlygas, labai panašus kaip ir voblerių, faktiškai laikomės to paties principo.

Drumstame vandenyje, kur nors durpynuose, bebrynuose geriau imti blizgę variniu lapeliu. Dyglių, rainių neršto metu taip pat gerai pasiteisina varinis atspalvis, kadangi šių žuvų patinėliai turi rausvų akcentų. Geltono metalo lapeliai tinka skaidriame vandenyje saulėtą dieną, esant smėlėtam dugnui. Kai išneršia karpinės žuvys ir ima augti jų mailius, tada vis geriau upėtakiai kimba ant sukriukių su balto metalo lapeliais. Beje, tuomet geriausios būna nedidukės long tipo sukriukės.

Įdomiausia, jog tais laikais, kuomet dar nebuvo sukriukių (kaip ir didžiosios dalies šiandieninių upėtakiautojų), žvejai upėtakius žvejodavo savadarbėmis vos 2,5–3,0 cm dydžio vartiklėmis. Dabar vėl grįžtama prie to paties...

Romualdas Žilinskas