Apie spininginį fluorokarboninį pavadėlį

Neseniai publikavau straipsnį apie valus, kuriame lyginau monofilamentines, pintas ir fluorokarbonines gijas. Gali būti, kad kai kurie teiginiai kartosis. Tačiau šįsyk jau kitame kontekste, nes kalbėsiu apie konkretaus valo panaudojimą konkrečiais atvejais. Kadangi pavadėlis yra tarpinė grandis tarp pagrindinės gijos ir masalo, reiškia, jog turi du sujungimo taškus. Todėl teks pasakoti ir apie jungiamąsias detales arba pavadėlio furnitūrą.

Mano ir veikiausiai didžiausios daugumos žvejų supratimu, fluorokarbonas yra geriausia medžiaga pavadėliams, kokią šiuo metu turime. Be abejo, ji nėra ideali. Tačiau fluorokarbono neigiamas savybes, jei pavadėlius pasidarysime teisingai, galima labai smarkiai kompensuoti arba net visai panaikinti.

Tas pats galioja ir jau pagamintiems „firminiams“ pavadėliams, jų galima įsigyti žūklės prekių parduotuvėse. Nors, derėtų pripažinti, pastarieji didelės paklausos neturi, nes gerokai pigiau pavadėlius susirišti patiems. Ar patikimiau – tai dar klausimas, į jį šįsyk neatsakysiu, nes, jei būti atviram iki galo, aš esu tos daugumos atstovas, kuris pavadėlius susiriša pats.

Kodėl geras (negeras) fluorokarboninis pavadėlis

Spiningautojo pavadėlis atlieka kelias svarbias funkcijas. Viena jų – neleisti trūkti pagrindinei gijai, kur pakliuvo, t. y. užsikabinus masalui už šiekštų ar varginant itin stambų laimikį, išsaugoti visą valo kiekį, kuris suvyniotas ant ritės būgnelio. Todėl, logiškai galvojant, pasaitėlis turėtų būti silpnesnis už pagrindinį valą. Kita pavadėlio užduotis – apsaugoti masalą nuo plėšrūnių dantų, aštrių kliuvinių, moliuskų kiaukutų ir panašiai. Žodžiu, pavadėlis turi dar ir apsauginę reikšmę. Plūdininkams ir dugnininkams ji daug mažiau aktuali, nesiplėsiu.

Tačiau šiuolaikinis spiningautojas supanašėja su meškeriojančiais plūdine ir dugnine kitu aspektu – gaudantys žuvis dirbtiniais masalais irgi pageidauja, kad jo naudojamas pasaitėlis būtų nematomas atsargioms plėšrūnėms. Ir toks noras pilnai pateisinamas, kadangi visada atsargios karpinės plėšrūnės, ešeriai, lašišažuvės, o kartais net ir tos pačios lydekos ar sterkai, baimindavosi kažkada naudojamų metalinių pavadėlių. Žinoma, ne visada taip nutikdavo, bet tokių atvejų negalima atmesti.

Apie monofilamentinius apskritai pavadėlius nekalbu, nes pastaruosius labai greitai nukąsdavo net ir kelių šimtų gramų lydekaitės. Kai kurie žvejai bandydavo pinti iš paprasto storo valo pasaitėlius. Bet jie, mano nuomone, mažai pagelbėdavo, taip pat tokie pavadėliai vis tiek tapdavo matomi, o pagal stiprumą ir lankstumą mažai kuo nusileisdavo kokybiškiems metaliniams.

Derindami visas tris pavadėlio funkcijas susiduriame su tam tikrais nesklandumais arba veikiau prieštaravimais, nes pirmasis reikalavimas pavadėliui kertasi su antruoju ir dalinai su trečiuoju.

Bėda ta, jog fluorokarboninio valo ir pintos gijos, o juk pintuku dabar žuvauja 99 proc. spiningautojų, yra labai nevienodas tvirtumas. Beje, netgi avižadrėbio fanai dažnai renkasi pintas gijas, nors ir susiduria su opia problema – kur gauti itin plono (pradedant nuo 0,06 mm iki mažiau), bet kokybiško, patvaraus pinto valo.

Palyginimui: 0,18 mm diametro (soft ir hard kategorijose) fluorokarboninis valas, priklausomai nuo firmos gamintojos, išlaiko nuo 2,2 kg iki 3,8 kg svorį. Tokios paties storio šiuo metu populiari aštuoniagyslė pinta gija (keturgyslė yra apie 20–30 proc. silpnesnė) nutrūksta keliant nuo 9,5 kg iki 15 kg svorį. Paėmę mažiausiai ir daugiausiai išlaikančius abiejų rūšių valus, pamatysime, kad jų tvirtumas skiriasi apytikriai 4,5 karto.

Iš pirmo žvilgsnio čia viskas yra lyg ir tvarkoje, nes juk sakiau, kad pavadėlis turi būti silpnesnis už pagrindinę giją. Tačiau ne tiek. Pagal paskaičiavimus, tas skirtumas turėtų sudaryti apie 10 procentų, tai reiškia, kad tik vos, vos...

Iš to seka, jog norint pasigaminti pavadėlį pagal visus reikalavimus, 0,18 mm pintukui reikalingas maždaug 0,35–0,45 mm storio fluorokarboninis valas. Ir taip ne vien teoriškai, bet ir praktiškai – paprastai spiningautojai derina daugmaž tokias abiejų rūšių gijas. Beje, šiuo metu būtent šitokio diametro valų žūklės prekių parduotuvėse yra stygius, nes ką tik baigėsi lašišų gaudymo sezonas ir įpusėjo stambių lydekų gaudymo vajus.

Lydekas paminėjau ne šiaip sau. Kiek rodo praktika, nėra neįkandamos šioms plėšrūnėms fluorokarboninės gijos. Visgi daugiau nei 90 proc. stambesnių nei 5 kg lydekų aš išsitraukdavau su 0,45 mm diametro fluorokarboniniais pavadėliais. 2–3 kg plėšrūnės retai kada nurėžia ir 0,35 mm pasaitėliu. Bent jau man kažkaip neužsifiksavo panašūs atvejai, nors esu girdėjęs iš žvejų kitokių nuomonių.

Todėl vienareikšmiškai šių teiginių vertinti nereikėtų, nes dar daug kas priklauso nuo naudojamos įrangos, žūklės būdo (tvičingavimas, džigavimas ir panašiai) bei plėšrūnių varginimo specifikos ar fluorokarboninių pavadėlių tipo.

Tarkim, aš mėgstu ne itin kietus spiningus, o stambesnes žuvis retai kada traukiu forsuotai. Dažniau naudoju soft fluorokarbonines gijas, nors jos truputį silpnesnės už hard, bet yra lankstesnės, tai gal irgi turi įtakos retiems masalų nukandimams.

Faktas, jog ilgesnis pavadėlis tįsta labiau nei trumpesnis ir ši savybė kažkiek kompensuoja pinto valo kietumą, nes „sugeria“ stambaus laimikio smūgius. Fluorokarboninis valas mažiau tąsus nei monofilomentinis, bet vis tiek, kitaip nei pintukas, truputėlį tįsta. Ypač minkštesnis soft.

Tad neabejotinas dalykas – ilgesnis pavadėlis, dėl minėtos priežasties, tvirtesnis. Tačiau ribos pasaitėliams visada yra, nes kitu atveju būtų sunku užmesti masalą – pavadėlio tvirtinimo su pagrindine gija jungtis klius už spiningo žiedelių. Todėl natūralu, jog gaudant trumpais spiningais naudojami ir trumpesni pavadėliai. Yra ir daugiau priežasčių, kurios turi įtakos pavadėlių ilgiams, bet tai jau kita tema.

Konkretizuoju: mano galva, fluorokarboninis pavadėlis turėtų būti bent jau vyriško sprindžio ilgio. Ilgesnis, jei leidžia žūklavimo sąlygos, bus dar geriau.

Standus pavadėlis tinkamas tvičinguojant, nes, trūkčiojant voblerį, ant pavadėlio neužsimeta masalo trišakiai. Kuomet tik šis spiningavimo būdas pradėjo pas mus plisti, jo pradininkai rekomenduodavo netgi specialius itin kietos vielos pavadėlius. Turiu jų net keletą įvairiausių ilgių komplektų.

Bet tai, mano nuomone, perdėtas dalykas. Tiesa, naudojant tuos vielinius pavadėlius kabliuko užsimetimų visada išvengiama, bet metalinės vielos gabalas smarkiai skandina masalą ir jo animacijai tikrai neprideda pliusų. O be to gali atbaidyti atsargesnes žuvis. Storo fluorokarbono (kuo storesnis šis valas, tuo jis standesnis, sunkesnis) atkarpa irgi kažkiek tempia voblerį žemyn, bent jau nusveria jo „nosį“, tačiau ne tiek, kiek metalinis pasaitėlis.

Tačiau stora fluorokarboninė gija turi ir neigiamos įtakos spiningavimui. Jau nuo minėto 0,45 mm storio ji irgi pasidaro kone vielos kietumo. Vėlgi nelygu kokio tipo fluorokarbonas – soft ar hard, kokios firmos pagamintas, bet visumoje dažniausiai yra būtent taip. Ir tuomet gali gerokai nukentėti masalų animaciją.

Jei, tarkim, vobleris sąlyginai nedidelis, lengvas, jo žaidimo lygmuo smarkiai kris arba kis masalo animacija. Nes, pasikartosiu, fluorokarbonas yra gana sunkus ir skęstantis. Ir tai faktas kaip blynas, tuo įsitikinau šimtus kartų. Beje, turėkite omenyje, kad lengvas vobleris – nebūtinai mažas, o mažas – dar nereiškia, kad juo gaudomos tik smulkios žuvys.

Segtukų ir suktukų derinimas

Neigiamos įtakos mažo masalo animacijai turės ir prie pavadėlio rišamas segtukas (karabinas), nes vargu ar spiningautojai tokiam storam pavadėliui derins mažus iš plonos vielos pagamintus, tegul ir labai tvirtus karabinus – juos paprasčiausiai bus sunku užrišti. Veikiausiai derėtų pasakyti, kad metalinės vielos storis bei svoris nebūtinai (nors ir dažniausiai) apsprendžia segtuko tvirtumą. Įtakos gali turėti net karabino forma.

Nežinau, tai į temą ar ne, tačiau pridursiu, kad segtukų numeracija nėra vieninga, todėl ir nepateikiau konkrečių pavyzdžių. Nes, tarkim, WMC ar Lucky John savo karabinus žymi vienaip, o Spinwal – kitaip.

Bet kokiu atveju reikia žiūrėti, kokį svorį atlaiko ir segtukas, jis neturi būti silpnesnis už pavadėlį. Nors kitąsyk karabinas apskritai nebūtinas. Bent jau aš jo nenaudoju, kuomet gaudau smulkias ar labai atsargias žuvis ant mažo galvakablio kabliuko užnertais guminukais.

Toks pats reikalavimas galioja ir suktukams. Bet suktukai, kitaip nei karabinai, šiais laikais gaminami itin patikimi ir tvirti. Pavyzdžiui, mažytis Nr. 8 Lucky John suktukas, o juos naudoju palyginti subtilioms sistemėlėms ar žuvaudamas gerokai plonesniais nei minėjau pavadėliais, išlaiko 19 kg apkrovą. Tačiau prie storos fluorokarboninės gijos tokį vargu ar kas riš, priderins bent Nr. 4 suktuką, kuris išlaiko... 35 kg. Kosmosas!

Bet girdėjau kalbų, jog viena ar kita traukiama stambi žuvis nulaužė suktukus. Būna ir taip, jei suktukai pirkti „beriami“ ant prekystalio.

Sako, suktukai kartais nesisuka. Matau tik dvi priežastis. Vieną minėjau – tai nupirkti „saujomis“, o antroji – irgi kaltas pats žvejys. Atidžiau pažiūrėkite į tokį suktuką ir pamatysite, kad jį veikiausiai apsivijo pinta gija, po to valą nukirpote, perrišote, bet maža pintuko dalelė, gal vos viena pinto valo gija liko įstrigusi tarp suktuko auselės ir jo pagrindo...

Kodėl apie suktuką apsivyniojo pinta gija? Tai susiję su tuo, ką dabar pasakoju – nukirpus pririštą prie suktuko (ir segtuko) fluorokarboninę giją paprastai lieka neilgas jos galiukas. Kuo storesnė toji gija, tuo ji standesnė, tuo ilgesnis styros pririštos ir nukirptos gijos galas. Pintas valas yra minkštas, fluorokarboninis – standus. Todėl kartais dėl srovės nevienodumo, trūkčiojant masalą ar kitų panašių priežasčių pintukas apsiveja apie atsikišusį pririšto prie suktuko pavadėlio galiuką, po to tėkmėje apsisuka ir apie suktuką.

Trumpiau tariant, visa esmė yra dideliame skirtume tarp pagrindinio valo ir pavadėlio diametro bei standumo. Ir dar dėl to, jog fluorokarboninė gija prastai laiko mazgus, tad tenka palikti nors porą milimetrų ilgio nenukirptą jos galiuką, jei mazgas dėl didelės įtampos (užkibo stambi žuvis, masalas „pagavo“ kliuvinį) imtų „slinktis“.

Galima vietoje suktukų naudoti bemazges jungtis, tai naujas šių dienų žvejybinės mados „klyksmas“. Bet aš jam kurčias. Į šį patobulinimą žiūriu skeptiškai, kada nors papasakosiu, kodėl.

Ar tikrai fluorokarbonas nematomas?

Apie tai, jog fluorokarbono šviesos spindulių lūžio rodiklis yra artimas vandens rodikliui, akcentuojama nuolat, apie tai ne sykį rašiau ir aš. Ta prasme, kad iš fluorokarbono padarytas pavadėlis bus praktiškai neregimas žuvims.

Visgi šis teiginys man kartais sukelia abejonių. Nors nesigilinau iki smulkmenų į tokių valų gamybos technologiją, bet, galvojant logiškai, vieni jų bus labiau nematomi nei kiti. Ir taip manau jau vien todėl, kad fluorokarboninės gijos yra įvairaus stiprumo, standumo, o tai reikštų, kad jos pagamintos panaudojus kažkokius papildomus ingredientus, kurie suteikia minėtas savybes. Kitu atveju, visi šios rūšies valai būtų tarsi dvyniai.

Vėlgi negaliu garantuoti, bet labai abejoju ar valai testuojami visokio pobūdžio vandenyje, visuose telkiniuose ir pačiomis įvairiausiomis sąlygomis. Pateiksiu pavyzdį.

Įsivaizduokime, kad mes traukiame guminuką kokioje nors dumblinoje įlankoje pačiu dugnu. Po to pakeičiame masalą ir žvejojame vobleriu vandens paviršiuje. Monofilamentinės gijos, po ilgesnio vilioklių „patraukinėjimo“ dumble, netgi nusidažo, jos regimai patamsėja. Nors fluorokarboninėse tokių ryškių pokyčių nematyti, bet neatmetu galimybės, jog ant jų paviršiaus taip pat lieka mikrodalelių, kurios keičia jau minėtą šviesos spindulių šviesos lūžio rodiklį. Ir kuo storesnės bus tos gijos, tuo bus didesnis jų paviršiaus plotas, kas labiau atsilieps valo „skaidrumui“.

Laimei, žvejai kiekvieną kartą, kuomet ruošiasi į žūklę, keičia pavadėlius. Dėl visa ko – gal pažeistas, gal mazgai išsitampė ir panašiai. Profilaktiką derėtų atlikti netgi žūklės metu – po keliolikos ar keliasdešimties užmetimų bent jau perbraukti pirštais per fluorokarboninį pavadėlį, taip pajausite jo įtrūkimus. Ir visada pakeiskite, jei toks pavadėlis susigarankščiavom, nes tai gali irgi neigiamai įtakoti masalo darbą, kontaktą su viliokliu. Deja, bet fluorokarbonas turi „atmintį“, ypač jei jis yra hard tipo ir didesnio diametro.

Kas liečia abejones, dėl pakitusio fluorokarboninio pavadėlio skaidrumo, tai jas čia pat galiu ir išsklaidyti. Juk žvejodami ešerius, šapalus, upėtakius, salačius nenaudojame labai storų pavadėlių – paprasčiausiai nėra prasmės. O lydekas, sterkus, šamus kažkada gaudėme metaliniais pavadėliais, bet jau grįžtu prie to paties...

Romualdas Žilinskas