Apie saulę, vėją ir lietų. Pirma dalis

Žodžiu, netikusios meteorologinės sąlygos – tikra rykštė meškeriotojui ir nieko tu čia, brolau, nepadarysi. Nors kai giliau susimąstai, kažkaip ne visai įtikinamai atrodo: nejau tos žuvys dieną, dvi ar net visą savaitę nieko į burną neima – numirtų iš bado. Gal tiesiog žvynuotųjų ne ten ieškojom ir ne taip gaudėm. Juk giliai įsišakniję stereotipai ar elementarių žinių bei fantazijos stoka kartais net ir labai „kietam“ žvejui koją pakiša.

Aš jau ne pirmame straipsnyje kartoju, jog šįmet būtent taip daug kam ir nutiko. Tačiau apie tai neseniai gana išsamiai rašiau, o dabar noriu į įvairias nuo meškeriotojo nepriklausančias negandas pažvelgti gerokai plačiau.

Šešėlių karalystėje

Apie tai, jog daugelyje vandens telkinių žuvys rytais geriau kimba prie vieno kranto, o vakarėjant persikelia į priešingą telkinio pusę, turbūt pastebėjo visi. Aišku, nesame dundukai, kad nesuprastume tokios žvynuotųjų migracijos priežasties – kalta saulė. Jei tik ji plieskia meškeriotojui į kaktą, žuvys lyg susitarusios sprunka iš žūklavietės tolimojo kranto link. Tai faktas, kurio nepaneigsi ir dėl kurio kartais tenka kulniuoti kilometrą kitą norint apeiti ežerėlį ar tvenkinuką iš priešingos pusės.

Tenka, jei prastai pažįstame vandens telkinį. Juk ne visos žvynuotosios neria į gilumą ar slepiasi anapus dunksančio miško šešėlyje. Kažkuri jų dalis lieka užsiglaudusi už akmenų, kelmų ar vandenžolių juostų. Tai gali būti ir statesnis dugno nelygumas – aukštesnis kauburys ar gilesnė duobutė, kurios artimesnis saulei kraštas užstoja ryškius jos spindulius. Bet šito mes galime ir nematyti, nes veiksmas juk vyksta po vandeniu.

Panašiai yra ir upėje, tik čia situacija šiek tiek geresnė – reljefas įvairesnis, dažniausiai krantų linija labiau vingiuota ir žuvų rūšių daugiau. Pastarasis veiksnys, beje, taip pat turi reikšmę. Mat ne visos žvynuotosios ryškų apšvietimą vienodai mėgsta. Žinoma, spoksoti į saulę akis išplėtus nė vienai nėra malonu.

Tačiau įdomiausia tai, jog žuvys, kurios yra aktyviausios šviesiuoju paros metu, kurių regėjimas geriausias, skausmingiausiai ir reaguoja į tiesioginius saulės spindulius – kas per daug, tas nesveika. Sterkai, vėgėlės, unguriai, šamai judriausi prietemoje, plaukioja prie dugno ir net labiausiai apniukusią dieną lindi gilumoje arba bent jau kokiame nors šiekštyne. Ankstyvas rytas ar vėlyvas vakaras nesiskaito, nes tuomet saulė (dar arba jau) žemai horizonte ir jos ryškūs spinduliai, atsimušę į vandens paviršių, menkai tepasiekia dugną.

Prietemos mėgėjų akių tinklainė gerokai skiriasi nuo dieną aktyvių giminaičių, nes yra pritaikyta prastam apšvietimui. Šios žuvys nėra jau tokios „aklos“, kaip kartais bandoma jas vaizduoti, ir pasitiki ne tik lytėjimu, uosle ar šonine linija, bet esant tam tikram apšvietimui (šviesią naktį ir prieblandoje) jos mato net geriau už šapalą ar salatį. Na, bent jau ne prasčiau.

Dar vienas įdomus faktas, į kurį vertėtų atkreipti dėmesį. Augant žuviai gerėja jos regėjimas, o tai reiškia, kad į ryškų apšvietimą jautriau reaguoja subrendusi žvynuotoji nei mailius. Va dėl ko artėjant vidudieniui kimba vis smulkesni egzemplioriai, kol galų gale ir jie nustoja domėtis masalu. Gal nelabai į temą, bet mailius yra ir ne toks atsargus, o jei ir išsigąstą, netrunka grįžti į savo pamėgtą vietą. Stambesnės žuvys niekada taip nesielgs arba bent jau atplauks čia po ilgo laiko tarpo.

Aišku, tai ne vienintelės priežastys, visgi apšvietimas turi nemažą reikšmę. Susiekite jį su vandens temperatūra, skaidrumu ir galima bus daryti atitinkamas išvadas.

Bet toliau dar įdomiau. Pasirodo, jog žuvų gebėjimas atsispirti srovei smarkiai priklauso... taip pat nuo apšvietimo vandenyje. Jam susidrumstus arba naktį maksimalus žvynuotųjų atsparumas upės tėkmei mažėja (atkreipkite dėmesį, tai galioja dieną aktyvioms žuvims), nes jos, anot mokslininkų, norėdamos išsilaikyti greitai bėgančiame vandenyje galva į priekį, turi orientuotis į nejudančius objektus.

Jei vandens srautas būtų vienalytis per visą tūrį, tai žuvims sektųsi atlikti kur kas geriau, bet, deja, skirtinguose gyliuose skirtingas ir srovės greitis, atsiranda sūkurių, tad vargšelės priverstos visą laiką išsproginusios akis stebėti aplinką, idant srovė jų neapsuktų ir nenuneštų žemyn upe. Kartais žvynuotosios taip elgiasi savo noru, nes juk negalima visą laiką plaukti tik į priekį.

Vėlgi išeitų, kad kuo stambesnė žuvis, tuo ji gali labiau pasipriešinti vandens srautui. Ir tai ne tik dėl kūno pokyčių (jai augant padidėja raumenų masė, aptakumas ir kt.), bet dar ir todėl, jog žvynuotoji sulig metais ima geriau matyti. Pamąstymui: didžiausią šapalą arba ūsorių daugiau šansų pagauti stipresnėje nei įprasta srovėje negu silpnesnėje.

Visais šiais paaiškinimais greičiausiai būtų galima tikėti, nes naktimis arčiau paviršiaus besimaitinančios žuvys (jos paprastai aktyvios dieną) gerokai priartėja prie krantų arba suplaukia į ramias įlankas. Vidurdienį atvirkščiai – plauko arčiau pagrindinio srauto ar prie rėvų. Susidrumstus vandeniui žvynuotosios pirmenybę teikia „naktiniam“ variantui. Visgi yra ir kitų priežasčių: maitinimosi ypatumai, pavasarį ar dėl lietaus pakilusi ir todėl didesnė arba naktį mėnulio įtakoje pagreitėjusi srovė ir panašiai.

Iš tamsos į šviesą

Žuvys mieliau renkasi pavėsį nei saulės apšviestą plotą ne tik dėl to, jog spinduliai svilina šonus, o ryški šviesa spigina tiesiai į akis. Kita ne mažiau svarbi priežastis – šešėlyje lengviau pasislėpti. Nereikia turėti ešerio regėjimo, kad suvoktum, jog žiūrėdamas iš tamsos į šviesą daugiau pamatysi nei atvirkščiai.

Pavėsyje geriau ir plėšrūnui, ir jo aukai – pirmasis, staiga iššokęs iš užtemdyto ploto, sučiups neatsargiai priartėjusią žuvelę, o pastaroji, pasikeitus su juo vietomis, spės laiku pasprukti. Jei žvynuotosios į staigų aplinkos apšvietimo pasikeitimą reaguoja taip pat kaip ir mes, tai nėra abejonės, kad netikėtas užtemimas trumpam „apžlibins“ grobuonį ir jis praras orientaciją. Žiūrint iš tamsos į šviesą (žinoma, jei negausi saulės „pliūpsnio“) tai negresia.

Todėl medžiojant būtinos dvi sąlygos: 1) plėšrūnas turi būti arti šviesos ribos ir 2) pulti savo auką ne prieš saulę. Nusisukęs nuo šviesos šaltinio jis mato tą aukos šoną, kuris atspindi saulės šviesą ir, žmogaus akimis žiūrint, yra ryškesnis.

Aš neatsitiktinai parašiau „žmogaus“, nes mūsų ir žuvų akys kai kuriais aspektais smarkiai skiriasi. Toliau nei 1 m žvynuotosios mato prastai, o už 10 m kai kurios iš jų apskritai nieko neįžiūri. Daug kas priklauso nuo objekto dydžio, nes jei jis smulkus – galima ir užpulti.

Skiria žuvys ir formas (iš arti) bei spalvas. Keista tik, kad žvynuotosios beveik į visas daiktų, jei tik šie neviršija jų dydžiu, formas reaguoja teigiamai, išskyrus... žvaigždę. Taigi žuvys, kaip ir mes, baidosi komunizmo. Ultravioletinius spindulius žvynuotosios priima kaip įprastus, tad ir didžiausioje duobėje (iki 1500 m) joms šviesos pakanka. Bet grįžkime prie šešėlių.

Net ir pačią karščiausią vasaros dieną ant vandens nuo medžio, akmens ar tiesiog stataus aukšto kranto susidaręs pavėsis yra reali plėšrūno buvimo vieta. Kuo aplink mažiau šešėlių, tuo daugiau galimybių, kad būtent čia mūsų masalo laukia lydeka ar ešerys.

Tačiau nedarykime klaidos ir nesvieskime masalo tiesiog į tamsą, o praveskime jį apšviestoje vandens pusėje prie pat pavėsio ribos. Neblogas variantas – traukti masalą išilgai šešėlio krašto arba vingiuota linija truputį panirti į pavėsį ir vėl išvesti jį į saulėtą pusę (1 pav.).

Spiningaujant iš valties, kai nelygus dugnas, blizgę ar kitą masalą geriau mėtyti tolyn nuo saulės ir traukti iš šviesos į tamsą. Krentantis nuo valties šešėlis taip pat gali tapti plėšrūno slėptuve, tad visai nenuostabu, kai prie pat borto iškilęs masalas staiga atsidurs ešerio žabtuose ar lydekos nasruose (2 pav.). Beje, tai priežastis stengtis traukti masalą iki pat borto tinkamame gylyje ir neprarasti budrumo. Nes po to būna: o geras, matei kokiaaa! Matyt tai mačiau, bet antrąsyk vargu ar tą pačią žuvį pamatysim, nes devyniais atvejais iš dešimties ji dar kartą savo išpuolio nekartos.

Nors ir kaip mėgtume giedrą, tačiau mūsų krašte dažnesnis debesuotas arba visai apniukęs oras. Meteorologijos centro darbuotojai paskaičiavo, kad per metus Lietuvoje tebūna... 25 visiškai giedros dienos! 107 – absoliučiai apsiniaukusios, o visos likusios debesuotos.

Laukite tęsinio.

Romualdas Žilinskas