Apie saulę, vėją ir lietų. Antra dalis
Daugumos žvejų nuomone, saulė žūklėje nieko gero nežada, tačiau kartais praktika rodo visai ką kita. Sakysim, meškeriojant ešerius arba šapalus saulė tol, kol neįkopia į patį zenitą, dažniausiai visai nemaišo arba netgi suaktyvina šių žuvų kibimą. Lydekoms, nors jos ir dieninės plėšrūnės, labiau prie širdies pilkais debesimis aptrauktas dangus. Su salačiais situacija sudėtingesnė, jiems žodį „dažniau“ nesiryžčiau pavartoti nei vienu, nei kitu atveju.
Visgi, mano nuomone, pats kibiausias oras būna, kai vėjas gena retus kamuolinius debesis. Tuo metu visi minėti plėšrūnai gali būti pakankamai aktyvūs, o ešeriai ir šapalai, kiek rodo praktika, ypač.
Taikiosios žuvys taip pat turi savo prioritetus. Karosai, karpiai, lynai saulės nelabai bijo, o karšiai jos privengia. Nemėgsta šio dangaus šviesulio ir ūsoriai, kuojos, jei bandytume skaičiuoti metų laimikius, ir mieliau kimba, kai pilkas dangus. Tai, beje, tinka visiems metų laikams, net ir žiemai, nes vos tik pabjūra oras, žvejai tuojau skuba gaudyti „baltą“ žuvį ar lydekas, o išsigiedrijus puola gręžti eketes ieškodami ešerių būrių.
Pūsk, vėjau, pūsk
Tačiau saulė tik vienas iš rodiklių, lemiančių sėkmingą žūklės baigtį. Ne mažiau svarbus veiksnys yra ir vėjo kryptis. Pasiteiravus meteorologų paaiškėjo, kad mūsų krašte vyrauja vakarų vėjai, o dažniausiai pučia pietvakarių. Jie tikrai nėra priešiški meškeriotojams. Jei remtumėmės vien šia statistika, tai pas mus sėkmingų žūklei dienų turėtų būti daugiau nei nekibių. Išimtis yra nebent pavasaris, kai įsigali pietrytys.
Bet būna ir blogiau – „grynas“ šiaurės vėjas susijęs su atšalimu ir tuomet verčiau nesikankinti ant kranto. Tačiau pats pikčiausias, bent man, yra rytys ar šiaurrytys. Jie dažnai atneša giedrą, aukštą slėgį, rodos, visai neprastą orą, bet visgi žuvys tuo metu būna itin vangios. Rudenį, žiemą ar ankstyvą pavasarį tai beveik tuščios dienos.
Šiaurės vakarų vėjas neblogas ir Lietuvoje būna taip pat gana dažnai. O štai pietys pas mus retas, pučia silpnai ir, kiek pamenu, paprastai atneša nedidelį lietutį ir, aišku, atšilimą. Palyginti kibus, bet yra ir kibesnių.
Tai pietvakarių ir vakarų vėjai. Šiedu tikra palaima ir jei, ypač šaltesniuoju metų laiku, išsilaiko keletą dienų iš eilės, žuvys tikrai masalų nesikrato.
Baisiausia, kai vėjo kryptis nepastovi, kas valandą pučia vis iš kitos pusės. Tokiomis dienomis arba nepagauni nieko, arba gali sulaukti vieno ar kelių trumpų, bet intensyvių kibimų. Kartais žvynuotosios labai godžiai kimba vos 15–20 min. ir nebūtinai ryte ar vakare, bet dieną, gaila, taip pasitaiko toli gražu ne visada.
Visgi geriausia, jei vėjo kryptis pastovi išlieka ilgesnį laiką (kelias dienas ar savaitę). Žuvys mėgsta ir nesikeičiantį slėgį, debesuotumą, temperatūrą ir t. t.
Kalbant apie vėją nederėtų užmiršti ir jo stiprumo. Smarkus vėjas tikrai neprideda malonumo meškeriojant. Man asmeniškai jau geriau lietus nei iš kojų verčiantys gūsiai. Nors kartais nėra to blogo, kas neišeitų į gera: upėje prieš srovę pučiantis vėjas dažniausiai žada sėkmingą žūklę. Priežastis visai paprasta – daugelis mūsų upių teka į „gerųjų“ vėjų pusę. Dar vienas dalykas, kuris ypač patinka plūdininkams – tuo metu sulėtėjusi srovė ir galima žuvauti kur kas sraunesnėse vietose.
Stovinčiame vandenyje didžiulės bangos – rimtas trukdis žvejams, tačiau ir čia galima rasti išeitį. Ir nebūtinai ieškant užuovėjos, nes, kad ir kaip būtų keista, ten bus suplaukęs dažniausiai mailius. Didesnės žuvys ne taip jau smarkiai bijo bangų. Jos nusileidžia žemiau nei įprasta ir aktyviai maitinasi. Mūša skalauja stačius krantus, povandeninių kalnelių šlaitus ar salas ir tokie plotai išsiskiria pakitusia spalva.
Riba ties drumstu ir skaidriu vandeniu – ideali vieta žūklei, nors ten gana seklu ir paprastai tenka žvejoti prieš vėją. Čia susirenka didesnioji dalis aplinkinių „baltų“ žuvų, o įkandin jų atsėlina ir lydekos. Ešeriai paprastai itin aktyvūs banguojant ežero ar tvenkinio vandeniui, taip pat tokiose vietose bando rasti ką užkąsti. Tačiau ypač daug jų susirenka pavėjinėje vandens telkinio pusėje, kur slepiasi mailius. Dryžuotieji paprastai nelenda į apsaugotas nuo vėjo įlankas, bet laikosi ties jų pakraščiais.
Puiki jų žūklavietė, kur ramios įlankos kraštas susisiekia su tolyn į ežerą nutįsusia banguota sekluma (3 pav.). Pučiant stipriam vėjui čia susidaro grįžtamoji srovė, viliojanti mailių, ir, aišku, ešerius. Pratrauki blizgute ar guminuku išilgai seklumos šlaito, ir išverstakis garantuotai tavo.
Kai visur drėgna
Visą dieną lietui pilant kaip iš kibiro meškeriotoją prie vandens vargu ar bepamatysi. Vasarą dar gali sutikti vieną kitą žūklės fanatiką, bet tokiu metų laiku prie upės ar ežero tuščia. Malonumas tikrai menkas, be to, anot daugumos žvejų, vargu ką ar besugausi. Suabejočiau.
Paprastas palyginimas – žiemą krenta delno dydžio snaigės, o „besmegenių“ ant ledo pilna. Ir sėdi jie ne tik dėl to, kad namuose žmonos bambėjimas nusibodo ar krepšinio nerodo, bet todėl, kad kimba. Šalta, drėgna, tačiau laimikis visai neblogas. O koks skirtumas vėlyvą rudenį? Sakyčiau, jokio. Gal tik mažiau šalta ir daugiau šlapia.
Menu, dar vaikas buvau, surizikavau sykį ir nuėjau prie upės su spiningu lapkričio mėnesį trečią valandą (o gal tik ketvirtą, nes jau beveik temo) trims dienoms be pertrūkio lyjant lietui. Gal būčiau nėjęs, bet tėvui nusibodo žiūrėti į „kankinį“ ir jis mane pro duris išgrūdo. Padariau vos kelis metimus ir namo parlėkiau. Su kilogramine lydeka rankoje.
Lauke tik keli pliusiniai laipsniai – pasišildžiau rankas ir vėl bėgte prie vandens. Po keliolikos minučių dar vieną panašų lydekioką ištraukiau. Dar sykį grįžau, apšilau ir iki visiškai sutemstant dar poros kilogramų salatį suvilioti pavyko. O sako – beviltiška...
Iš tiesų tokie atvejai minėtu oru ne tokie jau ir reti. Tačiau ilgai besitęsiantis lietus gerokai pakelia vandens lygį, sudrumsčia vandenis ir yra veikiau palankus lydekų, bet ne taikiųjų žuvų žūklei. Netgi vasarą kritulių gausa (turiu omenyje ne kelias valandas lyjantį smarkų lietų, tačiau kelias dienas tebūnie tik lašnojant) joms ne į naudą, nebent išsiruoštume didžiųjų plėšrūnų gaudyti. Ir kuo lietus monotoniškesnis, tuo prastesni rezultatai. Mano supratimu, lietus lietui nelygus: jei jo stiprumas dažnai keičiasi, laimę verta bandyti.
Kur kas malonesni prisiminimai apie meškeriojimą per nuožmią, bet trumpą liūtį. Staiga oras nurimsta – nė menkiausio vėjelio, žuvys kažkur dingsta ir lyg iš gausybės rago ant galvos pasipila vandens čiurkšlės. Paprastai toks lietus nešaltas, bet labai jau stiprus – tenka slėptis. Štai tokiu oru ne vieną sykį buvo „pamišę“ ešeriai, karšiai ir karosai. Bet kibo tik tol, kol tęsėsi liūtis. Neilgai, bet konkrečiai.
Tiesa, visus kartus apsieita be perkūnijos ir tai turbūt turi kažkokią reikšmę. Nors prieš audrą, kai tolumoje dunda Dundulis, šamų gaudytojų namuose nesulaikysi. Paprastai tada dar ir tvanku darosi, slėgis taip nukrenta, kad pačiam norisi ant kranto nugriūti, tačiau užkietėjusių šamautojų tokios smulkmenos neatgraso.
O per pačią audrą, kuomet žaibai juodą dangų kryžiuoja, vėjas medžius baigia suplėšyti, nerealūs alkio priepuoliai užeina unguriams. Ir tai faktas kaip blynas, tuo galite net neabejoti. Tik vargu ar visi ryšis patikrinti šiuos mano pateiktus faktus, nes tada prie vandens būti ne juokas.
Aš savo pirmąjį gyvenime ungurį Skaisčio ežere esu sužvejojęs būtent tokiu oru. Nestovėjau prie vandens, palapinėje iki prašvito klasiokei anekdotus pasakojau, nes begaliniai žaibo bijojo. Audrai pasibaigus patikrinau dugnines – gyvatžuvė! Įmečiau ungurį snaudžiančiai draugei į palapinę. Išsigando labiau nei žaibo...
Sykį su broliu žvejojome Neryje Kaišiadorių rajone. Prie vandens atvažiavome temstant, nes nėra prasmės dieną ant kranto tupėti, kuomet ruošiesi unguriauti. Taip, taip, buvo laikai, kada šioje upėje ungurių sumeškerioti nesudarė didelių problemų. Matėm, kad nuo Širvintų pusės dangus kitapus upės mėlynėmis sirpsta, bet: ai, gal praeis...
Nepraėjo. Taip šniojo, toks vėjas pakilo, o žaibai – kaip pampose! Sulindom į mašiną, bet net tenai nejauku buvo. Nesakysiu kuriam iš mūsų labiau, ne taip ir svarbu, esmė ta, jog palikome užmestas dugnines ant kranto, o patys į netoliese esančią brolio sodybą raketos greičiu nuzvimbėm.
Palošėme kortomis, kol angelai nustojo botagais dangų plakti ir paskutinius prakaito lašus išvarvino, tada sugrįžome. Ir ką radom? O radome ant keturių dugninių (po dvi meškeres buvom užmetę) tris ungurius. Toje, kuri be žuvies, kabliukas nutrauktas ir valas supintas kaip sentikio barzda, pati nuo stovelių numesta – pusiau upėje guli. Iš patirties žinau, net neabejoju, kad ir čia ungurys pasidarbavo.
Po gausaus, kad ir trumpo lietaus žuvys kurį laiką dažniausiai kreivai žiūri į masalus. Upėse šapalai vasarą „lesti“ vandens nuplautus vabalus pradeda, tačiau tuo pat metu įvairias šiukšles srautas plukdo, tad ne ką nuveiksi. Taip pat išimtys gali būti ties upių ar ežerų intakais, kur drumzlinos srovės privilioja žvynuotąsias.
Kažkada buvau pamėgęs Kalvių ežerą ir be galo laukdavau liūties – po jos ties įtekančios Lapainios žiotimis puikiai kibdavo kuojos, raudės, karšiai. Tačiau tik labai siaurame ruože – ant pačios drumsto ir normalaus vandens ribos.
Turbūt pats maloniausias lietus – dulksna. Ar tai bus ruduo, vasara ar žiema, purškiant švelniems lašaliukams beveik visos žvynuotosios nusiteikusios teigiamai. Bet ir šiuo atveju būna išimčių, ypač smarkiai atvėsus orams.
Visi šiame straipsnyje minėti faktai ar pastebėjimai nėra iš piršto laužti, kai kur rėmiausi mokslininkų komentarais, kitur – asmenine praktika, su mano išvadomis bei nuomone galima ir nesutikti, tačiau viena žinau tvirtai: ne tik saulė, vėjas, krituliai, bet ir slėgis, temperatūra, mėnulio fazė yra tarpusavyje susiję. Šių gamtos reiškinių visuma ir lemia žuvų aktyvumą tam tikru metų laiku tam tikroje vietoje. Atspėti žvynuotųjų kibimą šimtu procentų, manau, nesiryžtų niekas, juolab kad yra dar ir žvejiška laimė ar grynas atsitiktinumas.
Kibus jums oro!
Romualdas Žilinskas
