Apie (ne)sušalusias žvejo rankas. Pirma dalis
Įsibėgėjus rudeniui vis rečiau išvysi prie vandens stovintį žvejį. Nekimba? Nepasakyčiau, nes šis metų laikas turi savų privalumų – jis garsėja kaip laikotarpis, kuomet pagaunamos pačios didžiausios žuvys. Ne, bent jau spiningaujant – beveik garantuotai. Tačiau yra kita medalio pusė – prastas oras. O jis mūsų platumose nuo spalio mėnesio kinta kardinaliai – pradeda juntamai vėsti, saulė retai iškiša nosį, padaugėja kritulių, įsibėgėja atšiauresni vėjai.
Sakoma, kad žvejai – kone labiausiai užsigrūdinusių žmonių grupė. Veikiausiai tai tiesa, jei esi meškeriotojas, kuriam nesvarbu koks oras, jeigu tik yra noras. Tačiau net ir tokie žūklautojai junta pernelyg didelę vėsą, drėgmę ir visus kitus nemalonius reiškinius, o jie, kaip žinia, žvejybos procesą neretai apkartina, patrumpina, ne tik dėl fiziologinių priežasčių, bet ir veikia psichologiškai, nes slopina emocijas ir entuziazmą, todėl vis dažniau kyla mintis: ai, gal šiai dienai užteks, nejauku, šalta...
Įdomiausia, kad šaltis pakankamai subjektyvus dalykas, kuris gana dažnai net nepriklauso nuo aplinkos temperatūros. Pavyzdžiui, lauke yra –10 °C, bet oras ramus, saulė šviečia, sausa – tokio šalčio net šalčiu nepavadinsi. Ypač jei esi apsirengęs normaliai. Saulė truputį pakaitina, vėjo nėra, tu judi, tad kūnas tik sušyla.
O štai kita situacija: lauke +5 °C ar net daugiau, lynoja ar šiaip drėgna, vėjas krato nuo medžių lapus, smarkiai apsiniaukę. Darosi labai nemiela: drėgmė, regis, skverbiasi iki kaulų, vėjas nupučia šilumą nuo odos ir tampa tikrai žvarbu. Atrodo, kad būtų ne „pliusinė“, tačiau „minusinė“ aplinkos temperatūra. Kita vertus, kiekvienas mūsų šaltį jaučia nevienodai, žmogaus organizmas (čia jau išimčių nėra) į tai reaguoja skirtingai.
Kodėl šąla rankos. Ir ne tik žvejams...
Pirmiausiai atvirame ore ima šalti pirštai, nosis, ausys ir pėdos. Faktiškai tai galūnės, kurios nutolusios nuo kūno centro, ir organizmas šaltyje pirmiausia stengiasi apsaugoti svarbiausius vidaus organus – širdį, plaučius, smegenis. Kai tik pasidaro vėsu, sumažėja kraujo tekėjimas į galūnes ir veidą, kad kūnas prarastų kuo mažiau šilumos.
Be to, pirštuose, ausyse ar nosyje beveik nėra riebalų ar raumenų, kurie galėtų sulaikyti šilumą ir šios vietos atvėsta greičiau. Štai kodėl esant net nedideliam šalčiui, žmogus dažnai pirmiausia pajunta jį būtent kojų ar rankų pirštuose, ausyse ar nosyje. Kūnas tiesiog saugo tai, kas svarbiausia, o „pakraščiai“ – kaip išeis...
Kadangi straipsnis bus apie žvejams taip reikalingas (o gal kai kuriems – ne?) pirštines, toliau labiausiai akcentuosiu rankas, nes jei plėsčiausi apie visus minėtus „pakraščius“, tolesnis pasakojimas ne visai žvejybine tematika taptų bekraštis.
Individualios žmogaus rankų ir pirštų savybės labai svarbios, kai kalbame apie šalčio pojūtį ir atšalimą. Pirmiausia oda gali būti storesnė arba plonesnė, priklausomai nuo to, kaip žmogus gyvena ir ką veikia. Tie, kurie daug dirba lauke ar (ir) sunkesnius rankų darbus, dažnai turi storesnę, kietesnę odą ir yra mažiau jautrūs šalčiui, vėjui, drėgmei. Tuo tarpu žmonės, kurie daug laiko praleidžia sėdėdami prie kompiuterio arba biure, dažniausiai turi plonesnę odą, todėl jų rankos greičiau atšąla.
Nustebsite, tačiau svarbu ir kiekvieno žmogaus pirštų forma bei dydis. Plonų ir ilgų pirštų paviršiaus plotas didesnis, jei lyginsime su jų mase, todėl tokie pirštai greičiau praranda šilumą, o storesni ir trumpesni šilumą išlaiko geriau.
Kraujotaka rankose taip pat turi didelę reikšmę. Žmonės, kurie daug juda arba aktyviai dirba rankomis, dažnai turi geresnę kraujotaką, todėl jų rankos ilgiau išlieka šiltos. Beje, jie ir tiesiog įpranta labiau toleruoti šaltį. Priešingai – tie, kurie daug laiko praleidžia sėdėdami ir mažai juda, yra mažiau pakantūs šalčiui tiek fiziologiškai, tiek ir psichologiškai.
Daug ką lemia ir žmogaus amžius, turbūt nereikia pasakoti, kad vyresnių žmonių kraujotaka bus prastesnė, kūnas nebe taip efektyviai reguliuoja temperatūrą, tad ir rankos atšals greičiau. Vaikai taip pat greičiau pajunta žemą aplinkos temperatūrą, ypač maži, nes jų kūnas dar „nemoka“ taip gerai palaikyti pastovios šilumos, o kūno paviršius yra proporcingai didesnis (turiu omeny santykį tarp kūno paviršiaus ploto ir kūno masės) – per jį greičiau išeina šiluma. Taip pat mažųjų žvejų oda plonesnė, poodinis riebalų sluoksnis menkesnis, o raumenys dar gerai nesusiformavę.
Vyrai ir moterys į aplinkos temperatūrų skirtumus reaguoja nevienodai. Moterų rankos ir kojos dažnai greičiau pradeda šalti, nors bendra kūno temperatūra būna normali. Taip yra todėl, kad moters organizmas labiau saugo šilumą svarbiuose vidaus organuose, daug įtakos turi hormonai. Be to, moterys dažniausiai turi mažiau raumenų nei vyrai, o raumenys gamina šilumą. Todėl vyrams dažnai būna lengviau išlaikyti savyje šilumą net ir šaltu oru.
Jau minėjau, kad žmonės apskritai šaltį jaučia labai individualiai. Vienam atrodo, kad lauke visai nešalta, o kitam jau dantys kalena, nors sąlygos tos pačios. Tai lemia ne tik įpročiai ar iš kur žmogus kilęs (kad tamsiaodžiai mažiau pakantūs šalčiui yra mitas, visa esmė – kokioje šalyje esi gimęs ir augęs), bet ir tai, kaip sudėtas jo kūnas.
Pavyzdžiui, stambesni, daugiau riebalų turintys žmonės dažnai šaltį pakelia geriau, nes riebalai veikia kaip natūrali šilumos izoliacija. Tuo tarpu labai liesi žmonės greičiau sušąla, nes kūnas sparčiau atiduoda šilumą aplinkai – jie turi mažiau „apsaugos“ po oda. Taip pat svarbu ir raumenų kiekis – kuo žmogus raumeningesnis, tuo daugiau šilumos kūnas gamina net tada, kai jis nejuda.
Persirgus kai kuriomis ligomis šaltis rankose pasireiškia dažniau ir stipriau, nes gali būti sutrikdyta kraujotaką arba nervų veiklą. Pavyzdžiui, cukrinis diabetas, autoimuninės ar kraujagyslių ligos dažnai pažeidžia kraujagysles ir sumažina kraujo tekėjimą į rankas, todėl pirštai greičiau atšąla arba net tirpsta, pamėlsta. Net po stipresnės virusinės infekcijos rankos gali tapti jautresnės šalčiui.
Gerai maitintis naudinga ne tik bendrai sveikatai, bet ir tam, kad rankos ir kojos mažiau šaltų. Prieš išeinant į lauką, ypač kai planuoji ilgai būti vėsioje aplinkoje, verta valgyti maistą, kuris gerina kraujotaką – jame turėtų būti gausiau vitamino C, B grupės vitaminų ir sveikųjų riebalų (beje, rūkyti lašiniai tikrai nepakenks!).
Geležis padeda geriau paskirstyti organizme deguonį, o vitaminas C gerina geležies įsisavinimą. Todėl patartina valgyti daugiau daržovių, vaisių, ypač citrinų, apelsinų ar paprikų. Šiuo atžvilgius labai vertingos yra riebių žuvų rūšys, ypač lašiša ar skumbrė, nes jose yra omega-3 riebalų rūgščių, kurios gerina kraujotaką ir mažina uždegimus.
Žmonėms, kurie nevalgo mėsos, verta atkreipti dėmesį į augalinius geležies šaltinius, tokius kaip lęšiai, špinatai, avinžirniai, juos geriausia valgyti su vitamino C turinčiais produktais.
Labai svarbu prieš žvejybą ir jos metu vengti alkoholio, nes alkoholis iš pradžių sukelia kraujagyslių išsiplėtimą, o vėliau – susiaurėjimą, todėl greičiau prarandama šiluma. Alkoholis taip pat slopina organizmo gebėjimą reguliuoti temperatūrą ir gali padidinti galūnių nušalimo pavojų – tuo metu šalčio tiesiog nejauti. Todėl geriau gerti žolelių arbatą su medumi, bet ne „Trejas Devynerias“.
Drabužiai, kuriuos dėvime, gali stipriai paveikti kraujotaką ir šalčio pojūtį. Jei jie yra per siauri ar labai aptempti, spaus kraujagysles ir trukdys kraujui laisvai tekėti, pirmiausiai tai pajusite rankose, kojose ar kitose galūnėse. Dar svarbu, iš kokios medžiagos drabužiai pagaminti. Natūralių pluoštų, tarkim, vilnoniai ar medvilniniai, leidžia odai kvėpuoti ir geriau reguliuoja temperatūrą.
Tuo tarpu kai kurios sintetinių audinių rūšys gali sukelti prakaitavimą, nes neleidžia orui cirkuliuoti, o drėgna oda greičiau praranda šilumą. Jei dėvimi drabužiai nesukuria tinkamos izoliacijos arba, priešingai, per daug sulaiko šilumą ir verčia prakaituoti, kūnas gali greičiau išvargti ir blogiau reguliuoti temperatūrą.
Todėl labai svarbu rinktis tinkamus rūbų sluoksnius – pirmąjį, kuris greitai pašalina drėgmę nuo odos, antrąjį, kuris sulaiko šilumą, ir išorinį, kuris saugo nuo vėjo ir drėgmės.
Nuo vilnos iki Gore-Tex
Kai kalbame apie pirštines spiningavimui, dugninei ar plūdinei žvejybai (šįsyk apie poledinę žūklę nekalbėsiu), medžiaga dažnai tampa lemiamu skirtumu tarp sėkmingos žūklės ir nemalonaus šalčio ar drėgmės pojūčio. Toliau aptarsime pagrindines žvejybinėse pirštinėse naudojamas medžiagas, jų savybes, privalumus ir trūkumus.
Neoprenas savo savybėmis tarsi apgauna fiziką. Tai elastinga, guminės struktūros medžiaga su daugybe smulkių oro pūslelių, kurios veikia kaip šilumos izoliatoriai. Ji plačiai naudojama, kuomet reikia išlaikyti šilumą drėgnoje ir vėsioje aplinkoje bei apsaugoti rankas nuo vandens.
Pagrindinis neopreno privalumas – gebėjimas išlaikyti šilumą net tada, kai išorinis sluoksnis sušlampa, ši medžiaga taip pat saugo kūną (šiuo atveju rankas) nuo atvėsimo, jei rankos sudrėksta nuo prakaito arba į pirštinę patenka vandens. Pro neopreną neprapučia vėjas, jis yra tamprus, gana atsparus trinčiai ir deformacijai, todėl tarnauja ilgai.
Trūkumų taip pat yra – ši medžiaga beveik nekvėpuoja, todėl viduje gali kauptis prakaitas, ypač jei pirštinės neturi specialaus vidinio sluoksnio, leidžiančio drėgmei pasišalinti. Be to, neoprenas netinka šiltesniu oru, nes pernelyg stipriai sulaiko šilumą. Kai kuriems žvejams gali pasirodyti, kad neopreninės pirštinės per daug slopina jautrumą, yra kietos, storos, nelanksčios, kuomet tenka žūklauti reaguojant į kiekvieną masalo prisilietimą ranka, keisti smulkius masalus ir panašiai.
Neopreną verta rinktis itin vėsiomis dienomis, kai rankoms reikia patikimos apsaugos nuo šalčio ir drėgmės – vėlyvą rudenį, ankstyvą pavasarį arba žvejojant darganotu oru.
Bus daugiau.
Romualdas Žilinskas
