Apie (ne)sušalusias žvejo rankas. Antra dalis
Nemanau, kad labai nustebsite, nes tikrai nesu toks vienintelis, jei pasakysiu, kad pavasarinei ir rudeninei žvejybai turiu septynias poras skirtingų pirštinių. Vienas jų užsimaunu gana retai, tik esant ypatingoms aplinkos sąlygoms, kitas – praktiškai sunešioju per sezoną ir kitais metais ieškau panašių. Kadangi ši aprangos dalis man yra itin svarbi (kadaise traumuoti kairės du pirštai dėl pažeistos kraujotakos greitai nušąla) ir patirties ją dėvint, manau, turiu pakankamai, išsyk perku dvi poras man labiausiai tinkamų pirštinių, nes geras daiktas ilgai parduotuvėse neužsiguli. Na, bent jau „einamiausio“ dydžio geros pirštinės greitai dingsta iš prekybos.
Anoje straipsnio dalyje kalbėjau apie neopreną, dabar tęsiu tą pačią temą – aptarsiu medžiagas iš kurių gaminamos pirštinės vėsesniam orui atviro vandens sezono metu, t. y. pirmai pavasario ir antrai rudens pusei.
Softshell tipo medžiagos – tai šiuolaikiniai daugiasluoksniai audiniai, kuriuose sujungtas elastingas išorinis sluoksnis ir plona membrana. Tokia konstrukcija leidžia medžiagai „kvėpuoti“, bet kartu sulaikyti vėją ir drėgmę. Šios medžiagos buvo sukurtos tam, kad suteiktų gerą pusiausvyrą tarp šilumos, kūno apsaugos ir patogumo, todėl jos dažnai naudojamos pirštinėse, skirtose vidutinei ar vėsesnei temperatūrai, kol ji dar netapo „minusine“ kiaurą parą – neįsigalėjo žieminiai šalčiai.
Softshell pirštinės pasižymi lankstumu, todėl leidžia geriau jausti meškerės kotą ir ritės rankenėlę, nevaržo pirštų judesių. Jos gerai praleidžia garus iš vidaus, todėl rankos mažiau prakaituoja, o išorinis sluoksnis kartu su membrana sulaiko trumpalaikį lietų ar vėją.
Vis dėlto vandens nepralaidumas nėra absoliutus – jei audinys įmirksta arba pirštinių siūlės nelabai sandarios, drėgmė gali patekti į vidų, ypač tose vietose, kur ši medžiaga raukšlėjasi. Kitas trūkumas – softshell medžiaga ne toks šilta kaip neoprenas, todėl neigiamoje oro temperatūroje rankos gali pradėti šalti. Vis dėlto tai yra vienas universaliausių variantų rudens ir pavasario žūklei.
Flisas, vilna ar kiti šilumą sulaikantys vidiniai sluoksniai dažnai naudojami kaip tarpinė izoliacija arba pamušalas žvejybinėse pirštinėse. Kai kuriuose modeliuose jis būna išimamas, kas labai patogu pirštines džiovinant.
Yra ir tik iš šių audinių pasiūtų pirštinių, tačiau vilnonių pirkti žūklei (ypač spiningavimui) šiuo metų laiku tikrai nerekomenduočiau dėl elementarių priežasčių – greitai sušlaps, slys iš rankų kotas, be to, į jas labai nesunkiai sminga kabliukai.
Flisas – viena populiariausių „pamušalinių“ medžiagų, nes yra lengvas, minkštas ir malonus odai. Jo paviršius pasižymi smulkiu pluoštu, kuriame yra šilumą sulaikantys oro tarpeliai. Ši medžiaga geba sugerti šiek tiek drėgmės, bet kartu ją palaipsniui išgarina, todėl rankos išlieka šiltos net tada, kai aplinka drėgna.
Vilna turi panašias savybes, tačiau flisas yra atsparesnis trinčiai ir greičiau džiūsta. Pagrindinis tokių medžiagų trūkumas – jos pačios savaime neapsaugo nuo vėjo ar vandens, nes nei vilnonės, nei vien iš fliso pagamintos pirštinės neturi viršutinio sluoksnio, sulaikančio drėgmę, jos greitai permirksta ir praranda šilumą.
Taip pat plonesnis flisas ar pigesnės sintetinės medžiagos laikui bėgant gali susispausti, prarasti purumą, todėl pirštinės taps ne tokios šiltos. Geriausias rezultatas pasiekiamas, kai flisinis ar vilnonis pamušalas derinamas su išoriniu apsauginiu sluoksniu – tokiu atveju pirštinės gerai saugo nuo šalčio, būna patogios ir pakankamai atsparios įvairioms neigiamoms aplinkos sąlygoms.
Sintetiniai pluoštai, tokie kaip poliesteris, nailonas ar elastanas, dažnai sudaro pagrindinį žvejybinių pirštinių sluoksnį arba naudojami kartu su kitomis medžiagomis, kai svarbiausia yra lankstumas, plonumas ir patogumas. Tokios pirštinės lengvai priglunda prie rankos, nevaržo judesių ir leidžia išlaikyti gerą jutimą su įrankiu, kas itin aktualu spiningautojams.
Sintetiniai audiniai yra atsparūs dilimui, todėl tinkamai pasiūtos pirštinės tarnauja ilgiau. Kuo tankesnis pluoštas, tuo geresnės jo savybės – tokia medžiaga mažiau dėvisi, geriau išlaiko formą ir saugo nuo vėjo.
Tačiau šie pluoštai patys savaime nešildo, todėl šaltu oru jie turi būti derinami su šilumą sulaikančiu pamušalu, pavyzdžiui, flisu ar neoprenu. Labai plonos sintetinės pirštinės gali kaupti drėgmę, jei neturi specialaus drėgmę atstumiančio padengimo, todėl svarbu, kad audinys būtų apdorotas taip, kad prakaitas galėtų išgaruoti, o lietaus lašeliai – nenusėstų medžiagos paviršiuje.
Dėl savo elastingumo ir kompaktiškumo pirštinės pagamintos iš sintetinių medžiagų tinka pavasario ir rudens žūklei, kai reikia jautrumo ir apsaugos nuo vėjo ar nedidelės drėgmės esant ne itin šaltam orui.
Kai kurios aukštesnės klasės žvejybinės pirštinės gaminamos iš specialių laminuotų medžiagų su membranomis, kurios vienu metu atlieka kelias funkcijas – neleidžia vandeniui patekti iš išorės, išgarina prakaito drėgmę besikaupiančią viduje ir išlaiko pakankamą delnų ir pirštų lankstumą. Tokia konstrukcija leidžia išlaikyti rankas sausas net esant lietui, rūkui ar nuolatinei drėgmei, todėl šios pirštinės ypač vertinamos tų, kurie daug laiko praleidžia prie vandens vėsiu ir permainingu oru.
Membranos, tokios kaip Gore-Tex ar panašios veikia labai paprastai – smulkūs porų kanalai yra pernelyg maži, kad nepraleistų vandens lašelių, bet pakankamai dideli, kad pro juos išeitų vandens garai. Taip išvengiama prakaito kaupimosi, o rankos išlieka šiltos ir sausos.
Ar reikia žvejui gero siuvėjo?
Vis dėlto tokių medžiagų veiksmingumas priklauso nuo siūlių sandarumo ir medžiagos apdirbimo kokybės – jei siūlės nėra tinkamai suklijuotos arba audinys pažeistas, per tas vietas gali patekti drėgmė. Be to, membraninės pirštinės paprastai kainuoja brangiau, nes jų gamyba sudėtingesnė.
Kartais jos gali šiek tiek sumažinti jutimą, nes tarp rankos ir įrankio atsiranda papildomas izoliacinis sluoksnis, tačiau tinkamai parinktas medžiagų storis šį trūkumą beveik panaikina. Tai vienas pažangiausių sprendimų žvejybai drėgnu, vėsiu ir vėjuotu metu.
Be pagrindinio audinio, žvejybinėse pirštinėse itin svarbūs ir paviršiniai sluoksniai – tie, kurie tiesiogiai liečiasi su meškerės kotu ir ritės rankenėle. Būtent nuo jų priklauso sukibimas, jautrumas ir pirštinių ilgaamžiškumas.
Daugelyje pirštinių delnų ar pirštų vietose būna specialūs neslystantys intarpai – dažniausiai iš silikono ar guminės dangos. Tokie „pastorinimai“ gerina sukibimą, todėl meškerę galima laikyti tvirtai net tada, kai rankos šlapios ar oras drėgnas.
Kita dažna medžiaga – dirbtinė arba vadinamoji eko oda. Ji naudojama todėl, kad yra atspari trinčiai, maloni liesti ir pakankamai plona, kad išlaikytų tinkamą rankos jautrumą. Kai kuriose pirštinėse tam tikros vietos papildomai sustiprinamos papildomu audinio sluoksniu – ypač ten, kur pirštai ar delnai dažniausiai liečiasi su įrankiu. Tokie sutvirtinimai ne tik padidina atsparumą dėvėjimuisi, bet ir šiek tiek apsaugo nuo aštresnių paviršių ar kabliuko gylio.
Svarbi ir siūlių kokybė – jos turi būti plokščios, tvirtos ir sandarios, kad nepraleistų vandens. Blogai pasiūtos ar iškilusios siūlės ne tik trukdo pirštų, riešo judesiams, bet ir greitai sugeria drėgmę, todėl kokybiškose pirštinėse jos dažnai užklijuojamos arba padengiamos apsaugine danga.
Visi šie elementai, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo smulkmenos, lemia, ar pirštinės bus tik šiltas apvalkalas, ar bus tikrai patikimos žūklėje ir tinkamai atliks visas savo funkcijas. Trumpiau tariant, pirštinių kraštai, kurie priglunda prie riešų, siūlės turi būti tinkamai apgalvoti – jei vanduo pateks į vidų, pirštinės greitai praras savo savybes.
Žvejybinėse pirštinėse svarbi kiekviena smulkmena – nuo kirpimo iki siūlės krypties. Tinkamai pasiūtos pirštinės turi būti pritaikytos natūraliai rankos formai, kad judesiai nebūtų varžomi, o audinys nesusirauktų ir nespaustų sąnarių. Ergonomiškas kirpimas leidžia lengvai sulenkti pirštus, patogiai laikyti meškerę ir sukti ritę net tada, kai pirštinės storesnės.
Kai kurie pirštinių modeliai turi vieną labai praktišką sprendimą – atlenkiamus pirštų galus, kurie leidžia greitai atlikti subtilesnius žvejybinius veiksmus, pavyzdžiui, surišti mazgą ar užspausti karabiną. Tačiau atlenkiamų pirštų galų užsegimai privalo būti patikimi – magnetiniai ar susegami Velcro juosta, kad netyčia neatsisegtų, kas paprastai nutinka pačiu netinkamiausiu metu. Rankogaliai dažniausiai būna elastingi su lipduku ar guma, kad pirštinės gerai priglustų prie riešo ir nepraleistų vėjo ar vandens.
Yra ir dar vienas dalykas, kuris būdingas bet kuriam žmogui, nors to niekada nerasite nė vienoje reklamoje ar rekomenduojamų įsigyti daiktų aprašuose. Žvejai – jokia išimtis, jų įranga ir apranga – irgi. Turiu omenyje, kad meškeriotojas gali turėti, tarkim, dešimt spiningų, bet mėgstamiausias bus kažkuris vienas. Tai liečia ir drabužius, o mūsų atveju – pirštines. Bet apie tai skaitykite straipsnio tęsinyje.
Bus daugiau.
Romualdas Žilinskas
