Anglys, pluoštai, dervos ir moduliai. Antra dalis

Tvirtesni, žemesnio modulio anglies pluoštai dedami į tas blanko vietas, kur meškerykotis gauna papildomas šonines apkrovas, tarkim, kuomet pakirsta ir besipriešindama žuvis blaškosi, plaukia įvairiomis kryptimis, kai masalas staigiai prilaikomas, juo trūkčiojama ir kitaip intensyviai manipuliuojama, trumpiau tariant, kada kotas lankstomas ne idealiai išilgine kryptimi arba kai žvejys tyčia ar netyčia yra priverstas jį pakreipti kampu. Tokios apkrovos labiausiai veikia blanko sieneles ir gali sukelti mikro įtrūkimus, todėl ten reikia medžiagų, kurios geriau atlaiko netolygius krūvius.

Svarbi ir anglies pluošto sluoksnių klojimo kryptis. Išilginiai sluoksniai suteikia pagrindinį koto standumą ir lemia jo „greitį“. Įstrižai kloti sluoksniai (bias) neleidžia blankui persisukti aplink savo ašį, kai jėga veikia kampu, pavyzdžiui, traukiant žuvį į šoną.

Kryžmai kloti sluoksniai (cross wrap) stiprina sieneles ir apsaugo nuo netolygaus blanko lenkimo per visą ilgį, todėl kotas išlieka stabilus, net jei apkrova pasikeičia staigiai. Tokia sluoksnių klojimo sistema padeda meškerykočiui dirbti tolygiai ir patikimai įvairiose situacijose.

Kai kuriuose kotuose daromos ir „vietinės“ stiprinimo zonos – pastorinti sluoksniai. Jie derinami prie sujungimų, virš rankenos, ties žiedeliais ar kitose silpnesnėse konstrukcinėse vietose. Suprantama, ne visuose įrankiuose ir nebūtinai konkrečiai ten.

Todėl net jei ant meškerykočio parašyta, kad jis pagamintas iš T36 ar IM8, iš tikrųjų jame visuomet yra kelių rūšių anglies pluoštų, kurie sukloti skirtingomis kryptimis. Tik iš vienos rūšies pluošto tokio darbinio balanso pasiekti neįmanoma. Tačiau kažkuris anglies pluoštas yra dominuojantis, jo meškerės blanke daugiausiai, todėl nuorodos į konkretų pluoštą dažniausiai atitinka tikrovę.

Derva yra ta medžiaga, kuri suklijuoja anglies skaidulas į vieną vientisą ruošinį, todėl jos kokybė turi tiesioginę įtaką blanko savybėms. Jei dervos dedama daugiau, kotas tampa sunkesnis ir mažiau jautrus, tačiau atsparesnis staigioms apkrovoms. Jei dervos mažai – blankas yra lengvas ir „greitas“, tačiau jautresnis smūgiams bei šoniniams lenkimams. Trapumas dažnai atsiranda būtent tada, kuomet siekiant meškerykotį padaryti labai lengvą, dervos kiekis sumažinamas pernelyg smarkiai.

Gamintojų dažnai minimas „nano resin“ terminas nėra technologinis stebuklas, nors kai kurios firmos tai labai smarkiai akcentuoja. Tai pavadinimas dervų, į kurias įmaišyta labai smulkių dalelių, kad jos tolygiau pasiskirstytų tarp skaidulų ir geriau užpildytų tuštumas.

Tai gali pagerinti ruošinio vientisumą ir sumažinti svorį, tačiau skirtumai nėra tokie akivaizdūs, kaip kartais teigiama reklamoje. Dalis produktų, vadinamų „nano resin“, realiai skiriasi tik dervos klase, o ne kažkokiais ypatingais nanotechnologiniais sprendimais.

Dervos kokybė dažnai svarbesnė už patį anglies pluošto modulį. Net ir aukšto modulio T40 ar T46 anglies pluošto pagaminti kotai gali prastai dirbti, jei derva yra trapi, sluoksniai prastai „surišti“ ar dengiami netolygiai. Ir priešingai – vidutinio modulio blankas su gera derva gali būti lengvas, jautrus ir patvarus.

Todėl du kotai su tuo pačiu T arba IM žymėjimu gali skirtis labiau dėl dervos kokybės, o ne dėl skaidulų (apie jas kalbėjau pirmoje straipsnio dalyje). Galutines blanko savybes lemia visas trijulės derinys: pluoštas, jo klojimas ir derva, o ne tik nuoroda, iš kokio modulio anglies pluošto pagamintas meškerykotis.

Spiningams, dugninėms ir plūdinėms meškerėms pluošto modulis svarbus nevienodai, nes kiekvienos rūšies kotas žūklės metu apkraunamas skirtingai. Spiningams didesnio modulio anglies pluoštas naudingas tada, kai reikia blanko „greičio“ ir jautrumo animuojant masalus. Standesnis pluoštas leidžia greičiau grįžti į pradinę padėtį blankui (mažesnis spiningo virpėjimas) ir geriau perduoda „informaciją“.

Tuo tarpu universaliems spiningams ar žvejojant atitinkamais dirbtiniais masalais (tarkim, sukriukėmis, vartiklėmis), taip pat spiningaujant ten, kur reikia itin tolimų užmetimų, žemesnio modulio anglies pluošto kotai dažnai dirba patikimiau arba yra paprasčiausiai patogesni.

Žemesnio modulio anglies pluoštas praktiškesnis, nes iš jo pagaminti meškerykočiai patikimesni ekstremaliose, nenumatytose žūklės situacijose. Dėl didesnio elastingumo jie rečiau lūžta ir nuo nuolatinių apkrovų, nes yra patvaresni.

Dugninių meškerių blankams aukšto modulio anglies pluoštas retai reikalingas. Joms svarbiausia tvirtumas, vienodas apkrovos paskirstymas. Žemesnio modulio anglis čia pravartesnė, nes tokios meškerės dirba didesniais kampais (yra ilgos) ir turi atlaikyti tiek užmetimo, tiek traukimo metu atsirandančias netolygias dideles apkrovas. Aukšto modulio blankas dugninėms suteiktų mažai privalumų (kas, kad lengvesnės, rankose jų nuolat nelaikai), tačiau ženkliai padidintų lūžio riziką.

Plūdinėse anglies pluoštas parenkamas pagal tų meškerių klasę ir ilgį. Trumpesnėms boloninėms ar match tipo meškerėms galima naudoti aukštesnio modulio anglies pluoštą, kad jos būtų lengvesnės ir standesnės, tačiau labai ilgi kotai vis tiek turi turėti pakankamai žemesnio modulio sluoksnių, kad ruošinys nebūtų pernelyg trapus. Todėl ir čia balansą labiausiai lemia anglies pluoštų sluoksnių derinys.

Pradėjęs straipsnį minėjau, kad iš anglies pluošto pagamintos meškerės nebūtinai yra juodos. Blanko spalva pirmiausia priklauso nuo to, ar ruošinys dažomas, ar paliekamas natūralus. Natūrali anglies pluošto spalva yra tamsiai pilka, beveik (bet ne grynai) juoda, su matomu to pluošto raštu.

Kotas dažomas dėl kelių priežasčių. Dažniausiai gerinant dizainą, nes gamintojai renkasi spalvas, kurios išskiria meškerių seriją, dera su žiedelių ar rankenos apdaila ir įgauna savitą „veidą“. Tačiau spalva gali turėti ir praktinę reikšmę. Pavyzdžiui, matiniai dažai mažina šviesos atspindžius, kas svarbu spiningaujant skaidriame vandenyje, nes kotas neblizgės ir nebaidys žuvų. Blizgūs dažai labiau slepia paviršiaus nelygumus.

Šviesesnės spalvos gali būti naudojamos ilgose boloninėse ar match meškerėse, kad viršūnėlė būtų geriau matoma, tačiau dažniausiai tokie sprendimai taikomi „fyderių“ viršūnėse, o ne visame blanke. Spalva neturi įtakos anglies pluošto moduliui ar meškerykočio darbui, nebent dažų sluoksnis užteptas per storai: tuomet kotas tampa sunkesnis ir praranda dalį jautrumo.

Faktiškai blanko paviršius beveik visada dengiamas laku. Lakas suteikia dvi funkcijas: apsaugo anglies pluošto sluoksnius nuo drėgmės, druskų, smūgių ir įbrėžimų, bei suvienodina paviršių, kad pluoštų struktūra nebūtų pažeidžiama iš išorės.

Lakas gali būti blizgus arba matinis. Blizgus paryškina anglies pluošto raštą ir atrodo prabangiau, tačiau labiau išryškina įbrėžimus. Matinis sumažina blizgesį ir dažnai parenkamas spiningams, kad kotas „nešviestų“ saulėje. Lako tipai tarp gamintojų skiriasi, bet patyrę žvejai pastebės, kad kokybiškas lakas yra plonas, tolygus ir neturi gumulų ar dryžių. Pigesniuose kotuose lakas neretai būna storas ir kietas, dėl ko ilgainiui gali trūkinėti, ypač tose vietose, kur ruošinys lankstosi (pavyzdžiui, virš sujungimų, prieš pirmąjį žiedelį).

Trūkinėjimas nereiškia, kad kotas lūš — tai dažniausiai tik paviršinis defektas. Tačiau jei plyšiai gilėja ar plinta spirale – signalas, kad užteptas per storas lako sluoksnis arba nulakuota netolygiai. Kokybiškuose blankuose lako trūkinėjimas yra retas, nes jie dengiami ir kokybiškesniu lakų. Aukštos klasės įranga paprastai būna tik minimaliai (bet nereiškia, kad per mažai) lakuota. Mažiau kokybiška – priešingai, nes taip paslepiami gamybiniai defektai.

Kaip atskirti gerą laką nuo prasto? Geras lakas plonas, paviršius lygus, nėra sukietėjusių lašų žymių, nešerpetoja, nesilupa. Prastesniuose modeliuose matosi nelygumai, kampuose susikaupę lašeliai, o sluoksnis toks storas, kad atrodo tarsi permatoma plėvelė. Būtent tokios vietos ilgainiui ir trūkinėja.

O dabar pabaigsiu, nuo ko pradėjau šią straipsnio dalį. Renkantis kotą svarbu neapsigauti dėl užrašų, reklaminių liaupsių. Žymėjimai „IM12“, „IM14“, „50T“, „60T“ dažnai neturi nieko bendra su realiu to meškerykočio blanku. Dalis jų apskritai neegzistuoja tikroje anglies pluoštų klasifikacijoje, todėl tokius skaičius reikėtų vertinti atsargiai.

Vietoje šių nuorodų geriau žiūrėti į gamintojo reputaciją, koto svorį, balansą, akciją, realią konstrukciją ir tai, kaip meškerykotis „prilimpa“ prie rankos. Skaičius ant koto dažnai tėra rinkodara, o tikros savybės paaiškėja tik įsigijus meškerę ir įsitikinus ko ji išties verta.

Romualdas Žilinskas