20 žvejybinių faktų apie karšį
Temas savo žvejybiniuose straipsniuose stengiuosi išanalizuoti iki smulkmenų ir todėl kartais nukrypstu į pernelyg sudėtingus aiškinimus, kurie daliai meškeriotojų, manding, yra visiškai neįdomūs. Kita vertus, šiais laikais žūklautojams mažiausiai rūpi ilgi išvedžiojimai svarstant klausimus „kodėl ir kas iš to seka“, jiems reikia trumpo ir aiškaus atsakymo tik į „kur, kada ir kaip“.
Todėl šį sykį pabandysiu mintis išdėstyti visai kita maniera – tiesiog atskirais punktais, kurie vienas su kitu susiję tik vieninteliu aspektu – aprašoma straipsnyje žuvimi. Suprantama, ir su jos meškeriojimu. Nors įžangos neatsisakysiu...
Karšis – bene dažniausiai gaudoma žuvis ir vienas geidžiamiausių plūdininkų, dugnininkų ir poledinės žūklės mėgėjų laimikių. Ir dar jis yra viena iš stambiausių mūsų vandenyse žvejojamų taikiųjų karpinių žvynuotųjų, jei neskaičiuosime karpių, amūrų ar kitų introdukuotų tos žuvų šeimos atstovų.
Tai ne perdėti žodžiai, kadangi, pasak ichtiologų, karšis mūsų platumose gali pasiekti 7 kilogramų svorį, užaugti iki 75 cm ilgio. Remiantis agentūra Factum, didžiausias karšis Lietuvoje sumeškeriotas Seirijo ežere Daliaus Baublio 2015 m. gegužės 31 d. Laimikis buvo 74,5 cm ilgio ir svėrė 7,43 kg, tad pagal svorį netgi viršijo ichtiologų nustatytą „lietuvišką maksimumą“.
Panaršęs po internetą, radau informaciją, kad Pasaulio rekordas užfiksuotas Jungtinėje Karalystėje, kur Mark McKena 2009 m. žvyro karjere sumeškeriojo 10,39 kg karšį. Teko girdėti, jog Suomijos ežere (deja, nepamenu ežero pavadinimo) 1912 m. pagautas 11,5 kg karšis, tačiau tokios žinios oficialiai nepatvirtintos.
Karšio išvaizda išskirtinė, kadangi jo kūno aukštis siekia maždaug trečdalį kūno ilgio, galva smulki, gerklė palyginti nedidelė. Į mažus karšius panašūs plakiai, tačiau pastarųjų žvynai yra stambesni, pelekai rausvesni, apvalesni, akys didesnės. Karšio uodeginio peleko apatinė dalis ilgesnė už viršutinę, jo žiomenys gali ištįsti į savotišką vamzdį, kuriuo karšis nuo dugno, tiesiogine ta žodžio prasme, įtraukia vabzdžių lervas, moliuskus ir kitą maistą.
Ši žuvis dažnai maitinasi palenkusi galvą žemyn, o tiksliau, pakėlusi visą savo kūną maždaug 45° kampu. Todėl, panėrus po vandeniu, smėlėtose stambių karšių maitimvietėse galima rasti netgi savotiškus nedidelius „kraterius“, t. y. žymes, kur šios žvynuotosios iš grunto rankiojo maistą.
O dabar, kaip ir žadėjau, pavardysiu pagrindinius su karšių žūkle susijusius niuansus. Tiesą sakant, kai kurie iš jų nėra neginčytinos tiesos, nes kiekviename vandens telkinyje galioja savitos karšių elgsenos taisyklės, čia surašiau apibendrintas pastabas.
1. Karšiai kimba be pertraukos ištisus metus, suprantama, masalus čiumpa ir iš po ledo. Didžiausią aktyvumą jie pasiekia esant 15–20 °C vandens temperatūrai. Ypač ėdrūs karšiai būna pavasario pabaigoje, vasaros pradžioje, pirmoje rudens pusėje. Menkiausiai karšiai kimba prieš užšąlant vandens telkiniams, vos nutirpus ledui, taip pat per patį viduržiemį.
2. Rezultatyviausia poledinė karšių žūklė būna praėjus porai savaičių po pirmojo ledo susidarymo, taip pat pavasarėjant. Viduržiemį karšiai gaudomi bene didžiausiuose gyliuose, jei lyginsime su kitomis karpinėmis žiemą aktyviomis žuvimis.
3. Karšiai plauko būriais. Kuo smulkesnės yra šios rūšies žuvys – tuo gausesni jų tuntai. Kuo didesnis vandens telkinys – tuo skaitlingesni pulkai. Upėse karšių būriai ne tokie dideli, kaip stovinčiuose vandenyse, išimtis yra žemutinė Nemuno dalis. Maži karšiukai nesimaišo su didžiaisiais karšiais, jie veikiau sudaro mišrius pulkus su kuojomis, plakiais. Mažamaisčiuose uždaruose vandens telkiniuose karšiai gali niekada nepasiekti maksimalaus savo dydžio.
4. Vienas iš rodiklių, kad žūklavietėje galima laukti stambių karšių, yra ten esantys ir, deja, be perstojo kimbantys pūgžliai. Kaip taisyklė šios mažos dygliuotos žuvelės spėja anksčiau už karšius praryti ant kabliuko užkabintus sliekus, musės ar uodo trūklio lervas. Yra tik du būdai, kaip atsikratyti pūgžlių – arba gyvūninės kilmės vilioklius keisti į augalinius, arba tiesiog ieškoti kitos žūklavietės.
5. Karšiai mėgsta atviresnius plotus, kur dugno augalija reta arba yra laisvos aikštelės tarp vandenžolių. Žvejai neretai susidaro klaidingą nuomonę, kad šioms žuvims labiausiai patinka minkštas dumblėtas gruntas. Iš tiesų karšiai labiau linkę laikytis ten, kur molis, žvyras, smėlis, nors nevengia nuklysti į daug nuosėdų turinčius dugno plotus. Ypatingos karšinės vietos – moliuskų kolonijos, nes moliuskus mielai ėda stambūs šios žuvų rūšies egzemplioriai.
6. Karšių racionas, turiu omenyje masalus, yra itin įvairus, kadangi jie gali puikiai kibti tiek ant augalinės, tiek ant gyvūninės kilmės vilioklių. Neretai karšius traukia įvairūs masalų deriniai, kurie gali būti sudaryti tiek vien iš augalinės, tiek vien iš gyvūninės kilmės vilioklių, arba gali būti ir mišrūs, tarkim, kukurūzai su slieku ar musės lerva su perlinėmis kruopomis.
7. Karšių pomėgiai vieniems ar kitiems masalams neretai priklauso ne tik nuo metų laiko ar vandens temperatūros, tačiau ir nuo konkretaus vandens telkinio. Viena vertus, šių žuvų natūrali mitybinė bazė gali būti gana skirtinga konkrečiuose telkiniuose, kita vertus, daug įtakos turi ten nuolat žuvaujantys meškeriotojai – jie įpratina žuvis prie tam tikrų jaukų ir masalų.
8. Masalo dydis nebūtinai apsprendžia pagautų karšių gabaritus. Tai ypač pastebima vėlai rudenį ir anksti pavasarį, kuomet vieną dieną stambios šios rūšies žuvys labiau nori vos poros uodo trūklio lervų, o kitą dieną puikiai kimba ant didelių sliekų kuokštų arba naktinių sliekų. Tačiau toks nepastovumas labiau būdingas upiniams karšiams.
9. Šios žuvys augalinės kilmės masalus neretai griebia ir žiemą iš po ledo. Tačiau tokiu atveju juos reikia įpratinti prie naudojamų vilioklių nuolat jaukinant. Visgi augalinių masalų pasirinkimas poledinėje žvejyboje nėra labai įvairus, tokiu metų laiku karšiai dažniausiai susigundo manų tešla ir perlinėmis kruopomis.
10. Karšiai nemėgsta čiupti upėje pasroviui judančio masalo, jie labiau linkę praryti pristabdytą arba visai nejudriai dugne gulintį vilioklį. Stovinčio vandens telkiniuose irgi reikia stengtis, kad plūdės iš vietos nejudintų vėjas ar bangos, nes stambus karšis masalą griebs tada, kai vilioklis ramiai gulės dugne.
11. Karšiai (išskyrus karpius) yra bene dažniausiai ir itin gausiai jaukinamos žuvys visais metų laikais. Jaukinimas padeda į žūklavietę sukviesti stambiausius to vandens telkinio egzempliorius. Nenaudojant prievilo dideli karšiai būna tik atsitiktinis, vienetinis, retas laimikis.
12. Šios žuvys teigiamai reaguoja į įvairius atraktantus, todėl karšiams skirtų jaukų ir specializuotų kvapų galima rasti pačių įvairiausių, jų asortimentas itin gausus, pagardų ir prievilų įvairove karšius pralenkia tik karpiai. Tačiau naudojant žieminius jaukus, papildomų kvapų verčiau atsisakyti, juos galima prisodrinti nebent gyvūninės kilmės atraktantais.
13. Didelius karšius įmanoma sėkmingai vilioti dirbtinės kilmės masalais žuvaujant spiningu. Kimba jie ant mažų silikoninių vilioklių, griebia smulkias blizges, cikadas, kartais ir mažus voblerius. Kai kurie ultralight mėgėjai netgi specializuojasi karšių žūklėje. Stambių karšių pakliūva spiningaujant ir pakankamai dideliais guminukais, vobleriais ar blizgėmis, tačiau taip nutinka labai retai.
14. Jei žiemą nėra ledo, karšius labai sėkmingai galima žvejoti poledinei žūklei skirta meškerėle iš valties. Taip jie meškeriojami ir kitais metų laikais. Beje, gaudomi nebūtinai maunant masalus ant kabliuko, tam tinka ir avižėlės, kai kada jos yra netgi geriau.
15. Karšiai neprastai kimba tamsiuoju paros metu. Jų galima pagauti naktimis net ir žiemą iš po ledo. Sutemus paprastai suviliojami stambūs šios rūšies egzemplioriai.
16. Karštomis vasaros dienomis nerekomenduojama anksti palikti karšių žūklavietę, jei jie staiga nustojo domėtis masalais. Pats didžiausias tos dienos karšis gali užkibti būtent vidurdienyje. Įdomu tai, kad tada masalą žuvys griebia po dvi ar tris valandas užsitęsusios visiškos nekibos, tačiau aktyvumo blyksnis būna labai trumpas ir paprastai užkimba vos vienas ar du karšiai.
17. Karšių kibimo maniera yra išskirtinė. Paprastai jie plūdę kelia į viršų, paguldo ant vandens ir po to traukia paviršiumi arba nardina. Žvejojant dugnine valas pirmiausiai atsipalaiduoja ir tik po to įsitempia, meškerės viršūnėlė į tai reaguoja irgi atitinkamai. Žieminės meškerės sargelį karšiai dažniausiai išsyk nelenkia žemyn, bet ištiesina, pakelia. Toks kibimo stilius karšiams būdingas dėl jų savotiško būdo maitintis – žemyn galva įtraukiant į gerklę masalą.
18. Jei pakirtimas buvo nevykęs, atspėti, kad kibo karšis, nesunku. Visų pirma, pagal jau nupasakotą kibimo manierą. Nors kai kuriais atvejais karšiai gali čiupti masalus ne sau būdingu stiliumi. Tuomet nepakirsta žuvis save išduos palikdama gleives ant pavadėlio arba (ir) kabliuko.
19. Negalima nuvertinti karšio kaip priešininko. Upiniai karšiai yra pakankamai stiprūs, nes kovodami su meškeriotoju geba išnaudoti savo platų kūną srovėje. Tokiu atveju pagrindinis žvejo uždavinys yra pakelti laimikį į paviršių, kad karšis įkvėptų oro – tuomet jis virs ant šono ir gana lengvai pasiduos.
20. Traukiami į krantą ar valtį stambūs karšiai išbaido savo gentainius. Todėl meškeriojant šias žuvis labai praverčia ilgakotis graibštas ir šalti žvejo nervai, kai žuvis traukiama neforsuotai, bet ir neleidžiama jai daug muistytis padugnėje.
Veikiausiai galėčiau parašyti dar bent dešimt punktų, bet užteks. Apie karšius pasakoju dažnai, o visko, nors ir sutrumpintai, į vieną straipsnį nesutalpinsi.
Romualdas Žilinskas
