Vobleris po mikroskopu – liežuvis ir kilpa. Trečia dalis
Veikiausiai visi sutiks, kad Fortūna meškeriotojui dažniau parodo liežuvį nei šypteli. Suprantama, niekada negalima atmesti laimės ar atsitiktinumo faktoriaus, kodėl vieną dieną žuvys kibo, o kitą – ne. Tačiau dažniausiai žūklės rezultatai priklauso nuo paties žvejo, nes žūklėje, kaip žinia, smulkmenų nebūna.
Tarkim, nesėkmingą dieną pasirinktas pernelyg greitai ar pernelyg lėtai neriantis vobleris, todėl vilioklis netinkamu metu ar netinkamame žūklavietės plote pasiekė jam numatytą darbinį gylį. Regis, priežastis visai menka, tačiau ji tapo esmine, kad potencialus laimikis nesureagavo į masalą.
Praeitoje šio straipsnio dalyje pasakojau apie tai, kaip voblerio liežuvėlio įstatymo kampas įtakoja šio masalo žaidimą po vandeniu. Tos temos dar nebaigiau, kadangi vienas svarbus animacinis elementas – panirimo greitis – irgi priklauso nuo liežuvėlio pozicijos voblerio kūno išilginės ašies atžvilgiu.
Paprasčiau tariant, tai yra pasvirimo kampas, kuris gali būti labai mažas (liežuvėlis beveik tiesus, lygiagretus kūnui) arba labai didelis (liežuvėlis smarkiai palinkęs žemyn). Kuo šis kampas didesnis, tuo statesnėje padėtyje liežuvėlis, ir tuo didesnį svertinį poveikį jis daro vandens srautui.
Dabar vėl turėčiau grįžti į ankstesnę rašinio dalį ir faktiškai kartotis minėdamas įvairius fizikinius terminus, kas paprastam žvejui vargu ar įdomu. Be to neapsieisiu, nes užsibrėžiau tikslą viską paaiškinti nuosekliai, tačiau pasistengsiu kalbėti paprasčiau ir suprantamiau.
Tarkim, yra du absoliučiai vienodi vobleriai su identiškais liežuvėliais. Abiejų voblerių panirimo gylis 2 m. Vienintelis šių masalų skirtumas – vieno liežuvėlis pasviręs 30° kampu, kito voblerio – pasviręs 50° kampu. Kuris vobleris pirmiau nuners į jam numatytą 2 m darbinį gylį? Atsakau: pirmesnis 2 m gelmę pasieks tas vobleris, kurio liežuvėlis pasviręs 60° kampu, nes statesnis kampas sukuria didesnę vertikalią traukos jėgą žemyn.
Jei žiūrėtume į visus gaminamus voblerius, pamatytume, kad juose pasvirimo kampas, priklausomai nuo voblerio konstrukcijos ir paskirties, paprastai svyruoja maždaug 10° ir 60° ribose. Pabandome išsiaiškinti kam kokie modeliai labiausiai tinkami, pasistengiau parinkti ir atitinkamas nuotraukas.
Maži kampai (10–25°) būdingi vobleriams, skirtiems greitam pravedimui arba tvičingui. Tokie modeliai paneria mažiau, bet leidžia aktyviau manipuliuoti masalą spiningu. Šie masalai puikiai reaguoja į trūkčiojimus ir išlieka pakankamai stabilūs net stipriau juos patraukus. Dėl mažesnio vandens pasipriešinimo lengviau valdomi, mažiau apkrauna įrankį. Dažniausiai tokie kampai būna minnow tipo vobleriuose, kurių žaidimą liežuvėlis įtakoja labai minimaliai ir masalo animacija faktiškai priklauso nuo spiningautojo veiksmų.
Vidutiniai kampai (30–45°) suteikia universaliausią balansą tarp panirimo ir masalo žaidimo. Jie tinka tiek monotoniškam traukimui, tiek švelniam tvičingui. Dažniausiai sutinkami shad ir universalios paskirties minnow modeliuose, kurie turi ir aiškiai išreikštą lingavimą į šonus ir pakankamą krypties kontrolę.
Dideli kampai (45–60°) būdingi vobleriams su intensyviu savitu žaidimu – crank ir fat tipo modeliams. Jie dažnai derinami su plačiais, trumpais liežuvėliais. Tokie modeliai vibruoja labai tankiai, reaguoja net į lėtą traukimą, bet dėl didesnio pasipriešinimo reikalauja lėtesnio vedimo. Smarkus liežuvėlio pasvirimas labiau spaudžia voblerį žemyn, tačiau tik tada, kai pakankamas ir liežuvėlio plotis ar ilgis.
Tačiau tai yra tik teoriniai dalykai, jie gana abstraktūs, kadangi pasvirimo kampas negali būti vertinamas atskirai ir tik konstrukcinė visuma – kampas, ilgis, plotis, kilpelės padėtis bei korpuso forma – nulemia galutinį panirimo greičio ir masalo animacijos rezultatą.
Geriau ant kaktos, nosies ar liežuvio?
Voblerio kilpelės valui padėtis yra vienas svarbiausių konstrukcinių elementų, darančių įtaką šio masalo veikimui. Ji apibrėžia, kur traukos jėga veikia masalą, kaip ji pasiskirsto kūno ir liežuvėlio atžvilgiu, todėl gali lemti konkretaus modelio žaidimo agresyvumą, dažnį, panirimo kampą bei stabilumą.
Net ir esant identiškam liežuvėliui bei korpusui, kilpelės vietos pakeitimas gali smarkiai pakeisti visą animacijos pobūdį. Dažniausiai kilpelė būna tvirtinama vienoje iš trijų vietų – pačiame liežuvėlyje, virš jo arba ant voblerio kaktos. Kiekviena pozicija turi savų niuansų.
Kai kilpelė įtvirtinta ant liežuvėlio, dažniausiai netoli jo priekinio krašto, traukos taškas būna žemiau voblerio masės centro. Tai padidina spaudimą liežuvėliui, todėl vobleris greičiau pasiekia jam numatytą darbinį gylį, smarkiau pasvyra žemyn traukimo metu, o jo žaidimas tampa agresyvesnis. Ši pozicija ypač būdinga giliai nyrantiems crank ir kai kurių kitų tipų deep modeliams.
Jei kilpelė įtaisyta aukščiau – t. y. ant perėjimo tarp voblerio kaktos ir liežuvėlio (žvelgiant iš žmogiškų perspektyvų, tai būtų ant nosies), netoli išilginės voblerio kūno ašies, traukimo kampas tampa statesnis, o pats vobleris pasineria švelniau, be staigaus „smigimo“ žemyn.
Tokie modeliai dažnai naudojami seklumose ar virš žolėto dugno, kai reikia ne pernelyg agresyvaus masalo. Voblerio žaidimas išlieka pakankamai išraiškingas, nes jis dirba platesne amplitude, tačiau judesiai nebūna kampuoti.
Trečiasis variantas – kai kilpelė tvirtinama ant voblerio „kaktos“, t. y. gerokai aukščiau liežuvėlio, kas reiškia, kad praktiškai sutampa su išilgine voblerio ašimi. Tokie modeliai pasižymi neutralesne ar visai minimalia animacija, o jų judesiai dažnai priklauso ne nuo pačios konstrukcijos, bet nuo žvejo atliekamų veiksmų.
Toks sprendimas dažniausiai taikomas tvičinginiams vobleriams, kurie skirti dirbti trūkčiojant, kuomet kiekvienas trūktelėjimas perduodamas per kilpelę į voblerio korpusą ir formuoja netikėtus, staigius masalo šuolius į šonus ar aukštyn.
Teko skaityti, kad be pagrindinių trijų padėčių kai kurie gamintojai naudoja eksperimentinius nestandartinius kilpelės tvirtinimo sprendimus, kurie leidžia sukurti specifinį žaidimą arba pagerinti balansą tam tikromis sąlygomis.
Pavyzdžiui, vobleriuose su dviguba kilpele (viena ant liežuvėlio, kita – ant kaktos) galima pasirinkti traukos tašką pagal situaciją. Tai leidžia reguliuoti panirimo kampą bei žaidimo pobūdį. Įprastai aukštesnė kilpelė suteikia subtilesnį žaidimą, o žemesnė – agresyvesnį, leidžia patraukti voblerį giliau.
Nesu bandęs pastarųjų masalų, tačiau visiškai sutinku su jų gamintojų nuomone. Pasitaiko dar ir kitokių retų modelių, apie kuriuos sužinojau tik pervertęs šūsnį informacijos, bet visokius adjustable action ir variable depth gal paliksiu spiningavimo gurmanams ir snobams.
Kilpelės padėtis taip pat daro įtaką masalo balansui ir reakcijai į vandens srovę. Pavyzdžiui, vobleriai su aukštai esančia kilpele sunkiau panyra srovėje, nes traukos vektorius nukreiptas arčiau masalo plūdrumo centro. Tuo tarpu modeliai su žemiau esančia kilpele (ypač su ilgu liežuvėliu) stipriau spaudžiami žemyn, todėl geriau laikosi arčiau dugno ar nuneria iki reikiamo taško net ir esant stipriai tėkmei.
Kad geriau suprastumėte pasinaudosiu jau minėtu pavyzdžiu. Įsivaizduokite, kad turite tris visiškai vienodos voblerius su vienodais liežuvėliais ir jų visų panirimo gylis yra 2 m. Skirtumas – kilpelės tvirtinimo pozicija. Tad kuris vobleris paners iki numatytos gelmės pirmasis – su kilpele ant liežuvio, ant nosies ar kaktos?
Kas įdėmiai skaito rašinį ir vadovaujasi pirminiu įspūdžiu (kalbu ne apie patyrusius žvejus), veikiausiai pasakys, kad tas modelis, kurio kilpelė yra ant kaktos. Tačiau bus priešingai – šią rungtį laimės masalas su kilpelė ant liežuvio, nes tokia padėtis padidina kampą tarp traukimo jėgos ir liežuvėlio plokštumos, todėl pastarasis vobleris greičiau neria žemyn. O jei bandyti aiškinti dar suprantamiau – taip nutiks dėl efektyvesnio jėgų perdavimo ir greitesnio voblerio perėjimo į darbinę padėtį.
Net ir nedidelis kilpelės poslinkis į šoną gali pakeisti masalo balansą ir sukelti asimetrinį žaidimą, kas reiškia, kad vobleris virs ant šono. Su tuo susiduria praktiškai kiekvienas spiningautojas. Štai todėl ir nešiojuosi kišenėje šveicarišką peiliuką su jame įtaisytomis mini replėmis, kuriomis galiu čia pat žūklėje ištaisyti padėtį – palenkti kilpelę į tą pusę, ant kurio šono virsta masalas.
Apsisaugojimui nuo kilpelės deformacijos kai kurie gamintojai ant jos kabina papildomą žiedelį. Tačiau praktika rodo, kad toks konstrukcinis sprendimas ne visada yra naudingas – ypač žvejojant srovėje ar traukiant greitai. Žiedelis, nors ir lengvas, pakeičia traukos taško padėtį – jis šiek tiek pakyla ir atitolsta nuo voblerio korpuso.
Tai lemia kampo pasikeitimą masalo išilginės kūno ašies atžvilgiu, dėl kurio vobleris gali būti stipriau veikiamas sukimosi jėgų. Traukos taškas tampa aukščiau nei voblerio svorio centras, todėl susidaro papildomas svertas, galintis voblerį išbalansuoti, ypač esant stipriai srovei. Tokiais atvejais vobleris neretai pradeda labiau suktis į vieną pusę arba gula ant šono tarsi būtų pakrypusi kilpelė.
Kita vartus, žiedelis veikia kaip mažas šarnyras, suteikiantis traukimo linijai papildomo judrumo. Kartais tai naudinga, kai siekiama laisvesnio rolling tipo judesio, tačiau dažniau tokia laisvė mažina kontrolę ir didina nepageidaujamą masalo blaškymąsi.
Dar viena problema – žiedelis, kaip papildomas elementas, šiek tiek didina vandens pasipriešinimą ir sukelia smulkią turbulenciją traukos taške. Dėl šios priežasties kai kurie nedideli ir lengvi vobleriai tampa mažiau nuspėjami, jų žaidimas praranda tikslumą.
Būtent dėl šių niuansų kai kurie žvejojantys stiprioje srovėje spiningautojai nuima gamyklinį žiedelį ir tvirtina valą arba karabiną tiesiai prie kilpelės. Tokiu būdu išlaikomas stabilumas, mažinamas pasipriešinimas ir užtikrinamas geresnis žaidimo kontrolės pojūtis. Jei praktiškai norite įsitikinti visu tuo, ką paminėjau, paspiningaukite ZipBaits Khamsin modeliais stiprioje tėkmėje.
Pakankamai svarbi detalė yra ir žiedelio forma. Yra du pagrindiniai žiedelių tipai: apvalūs ir ovalūs. Anksčiau praktiškai visi ant voblerių kilpelių kabinami žiedeliai buvo tik apvalūs, tačiau pastaraisiais metais kai kurios firmos, pavyzdžiui, Jackall, ėmė naudoti ovalius žiedelius.
Ovalūs žiedeliai leidžia karabinui tvirtintis ilgesne plokštuma, o ne ties sujungimo vieta – tai sumažina galimą trintį. Reikia manyti, kad ovalus žiedelis tam tikrais atvejais mažina pasipriešinimą arba leidžia vobleriui judėti taip, kaip yra numatyta gamintojo.
Naudoti žiedelį ar ne – sprendžia pats žvejys pagal esamas žūklės sąlygas, atsižvelgdamas į konkrečius modelius. Traukiant prieš smarkią tėkmę jį kartais verta nuimti, kad išvengtume masalo virtimo. Tačiau daugeliu atvejų žiedelis suteikia papildomo patikimumo, kad kilpelė nebus išklaipyta kabinant karabiną arba traukiant stambų laimikį.
Prieš pradėdamas rašyti straipsnių ciklą „Vobleris po mikroskopu“, buvau numatęs išanalizuoti šio masalo konstrukciją visapusiškai, t. y. nuo A iki Z. Tačiau, patikėkit, tai nėra labai paprasta – pavargau jau nuo šių trijų dalių apie liežuvėlį ir kilpelę, o ir jums nusibos skaityti tą pačią temą. Visgi ciklą kada nors pratęsiu, juolab mintys subrandintos galvoje ir niekur nedings.
Romualdas Žilinskas
