Vobleris po mikroskopu – liežuvis ir kilpa. Pirma dalis
Vobleris – ne tik dirbtinis masalas. Faktiškai tai yra hidrodinaminė sistema, kurios elgsena vandenyje priklauso nuo tikslios konstrukcijos sandaros. Iš pirmo žvilgsnio nedideli elementai, tarkim, liežuvėlio ilgis, jo forma, kampas, kilpelės vieta, netgi masalo korpuso proporcijos ar plūdrumas, gali lemti kardinalius jo veikimo skirtumus. Todėl vieno modelio kibumas ar nekibumas konkrečiomis žūklės sąlygomis dažnai priklauso ne nuo žvejo patirties, o nuo gebėjimo „perskaityti“ to masalo anatomiją.
Daugelis žvejų pasitiki praktika, intuityvia atranka ar ant voblerių pakuočių gamintojų surašytais duomenimis. Tačiau realybėje tos nuorodos (panirimo gylis, plūdrumas, masė ir panašiai) neatskleidžia, kaip vobleris elgsis skirtingose jo traukimo fazėse, esant srovei, keičiant greitį ar net naudojant kitokį valą. Tik suprasdamas, kaip kiekviena masalo detalė veikia voblerio žaidimą, panirimą ir dinamiką, žvejys gali pasirinkti ne „apytikslį“, o išties reikiamą modelį, kuris atneš sėkmę vienu ar kitu atveju.
Konstrukcijos pažinimas leidžia ne tik racionaliau rinktis, bet ir eksperimentuoti ir tai transformuoja žvejybą iš pasyvaus laukimo į sąmoningą situacijos valdymą. Toks supratimas tampa raktu į sudėtingesnius žūklės scenarijus, kai reikia perprasti ne tik žuvies elgseną, bet ir vandens telkinį, turbūt nenusišnekėsiu, jei pasakysiu, kad ir kai kuriuos, susijusius su voblerio konstrukcija bei žaidimu, fizikos dėsnius.
Trumpiau tariant, kuo labiau giliniesi į visus minėtus niuansus, tuo labiau priartėji prie tikro žvejybinio meistriškumo.
Liežuvėlio ilgio bei pločio įtaka voblerio animacijai
Voblerio liežuvėlio ilgis – tai vienas iš pagrindinių šio masalo veikimą lemiančių parametrų. Jis tiesiogiai susijęs su konkretaus modelio panirimo gyliu, traukimo metu pasiekiamu horizontu ir bendru žaidimo pobūdžiu. Ilgesnis liežuvėlis didina pasipriešinimą, todėl vandens jėga verčia voblerį smigti gilyn. Tai reiškia, kad esant vienodiems visiems kitiems parametrams, masalas su ilgesniu liežuvėliu panirs giliau.
Tačiau yra viena esminė detalė – svarbu ne absoliutus liežuvėlio ilgis, o jo santykis su voblerio korpuso ilgiu. Pavyzdžiui, ilgas liežuvėlis mažam burbulo formos vobleriui sukels neadekvačiai didelį poveikį ir gali išbalansuoti masalo žaidimą. Tuo tarpu tas pats liežuvėlis ilgam ir siauram minnow tipo masalui suteiks harmoningą animaciją. Arba gali būti priešingai. Todėl gamintojai dažnai remiasi proporcine logika, o ne tik milimetriniu kiekvienos masalo detalės matavimu.
Šis santykis taip pat lemia vadinamąjį „svirties efektą“ – kuo toliau nuo voblerio korpuso yra nutįsęs liežuvėlis, tuo stipresnė hidrodinaminė jėga, kuri verčia voblerį nerti gilyn. Kita vertus, pernelyg ilgas liežuvėlis gali turėti per didelę trintį vandenyje, dėl ko masalas taps vangus, nors veikiausiai daugelis žvejų mano atvirkščiai.
Suprantama, kad be panirimo gylio, liežuvėlio ilgis daro didelę įtaką voblerio žaidimo pobūdžiui. Ilgesnis liežuvėlis dažniausiai slopina staigius judesius ir sukuria švelnesnę, lėtesnę judėjimo amplitudę. Toks masalas labiau slysta vandeniu, o ne mėtosi lyg pamišęs į šalis. Todėl tai ir vadinama slydimo efektu, kai vobleris traukimo metu ima plaukti tiesesne linija, bet giliau ir šiek tiek „prigesinta“ animacija.
Trumpas liežuvėlis, priešingai, leidžia vobleriui laisviau vibruoti ir suaktyvina tiek wobble, tiek roll judesius (apie juos dar kalbėsiu išsamiai), masalas tampa jautresnis, greičiau reaguoja į spiningo viršūnėlės judesius ar traukimo intensyvumo pokyčius. Tokie vobleriai tinka situacijoms, kai žuvims labiau svarbus vizualinis efektas.
Kaip matote, trumpaliežuviai modeliai tinkamesni žvejoti gerai reginčias plėšrūnes (šapalus, meknes, salačius) ne tik todėl, kad jos medžioja vandens paviršiuje ir labiau pasikliauja savo rega, bet ir dėl atitinkamos animacijos.
Kai kurie spiningautojai paprieštaraus dėl tokių išvadų, galimai jie bus teisūs, tačiau neskubėkite, nes visame kame yra išimtys, juolab reikia įvertinti ir kitus konstrukcinius masalo elementus. Liežuvėlio ilgis turėtų būti vertinamas ne absoliučiai, o santykyje su voblerio forma, svorio centru, plūdrumu, galiausiai konkretaus masalo paskirtimi – ar jis skirtas spiningavimui tėkmėje, ar stovinčiame vandenyje.
Pavyzdžiui, trumpi, platūs crank tipo vobleriai, ypač su didesne „galva“ ir išsipūtusiu kūnu, dažnai puikiai veikia su neproporcingai ilgais liežuvėliais – jų stabilumą užtikrina platus korpusas, žemas svorio centras ir intensyvus virpėjimas. Tuo tarpu ilgi, siauri minnow tipo vobleriai yra žymiai jautresni liežuvėlio ilgiui: per ilgas liežuvėlis gali išbalansuoti judėjimą arba paversti voblerį nestabiliu – jis tiesiog virs ant šono. Tai ypač pastebima žvejojant smarkioje tėkmėje.
Kita vertus, net šiuo atveju žvejojant galima „išsisukti“ iš padėties, kadangi voblerio stabilumui įtakos turės ir jo traukimo greitis – kuo jis didesnis, tuo stipresnė hidrodinaminė apkrova veikia liežuvėlį.
Gamintojai „išsisuka“ kitaip ir pabrėžia tik kokią nors vieną liežuvėlio detalę, kurį svarbi masalo pusiausvyrai spiningaujant tėkmėje. Faktiškai čia nėra jokios apgaulės, nes „sroviniai“ vobleriai gali būti ir su ilgais, ir su trumpais liežuvėliais. Tarkim, tam tinkami specialūs modelius high-speed retrieve režimui (t. y. greitam traukimui su giliu darbu). Tokių masalų pavyzdžiai būtų Rapala X-Rap Countdown Deep arba Duo Realis Jerkbait 100DR.
Kitos firmos teigs, kad jų gaminiai irgi puikiausiai dirba sraunumose, orientuoti į žvejybą tėkmėje ir monotonišką greitą traukimą (steady retrieve), kadangi turi sąlyginai neilgus gaubtus, švelniai užapvalintus liežuvėlius (tarkim, Smith D-Contact, kuris skirtas upėtakių gaudymui). Arba tai yra tvičinginiai modeliai, o tokių iš principo neveiks greita srovė. Puikus to pavyzdys mūsų spiningautojams gerai žinomi ZipBaits Rigge trumpaliežuviai modeliai.
Trumpas liežuvėlis, nors ir neturi pakankamo ploto panirimo jėgai sukurti, tačiau esant dideliam jo pasvirimo kampui (artimam 80–90° voblerio ašiai), gali sukelti labai aktyvų masalo žaidimą. Šis derinys – trumpas liežuvėlis ir didelis jo pasvirimo kampas – dažniausiai pasitaiko paviršiniuose ar sekliuose vobleriuose (ypač tarp crank tipo masalų), kurių darbas paremtas ne panirimu, o maksimaliu hidroakustiniu „dirginimu“ arti vandens paviršiaus.
Šie vobleriai gali judėti labai aktyviai, svyruoti nuo šono ant šono arba linguoti aplink išilginę ašį net esant minimaliam traukimo greičiui. Dėl to jie ypač veiksmingi sekliuose vandenyse, traukiant virš augalijos arba drumzlinuose upių ruožuose, kur svarbu ne panirimo gylis, o stipri vibracija. Kuo stačiau į voblerio „galvą“ yra įstatytas liežuvėlis, tuo labiau šis poveikis orientuojamas ne į panirimą, o į šoninius ar vertikalius judesius.
Tai tarsi svirtis, kurios vienas galas juda, o kitas perduoda judesį visam masalui. Žodžiu, tokia konstrukcija leidžia išgauti itin aktyvų masalo žaidimą prie pat paviršiaus, o kartu užtikrina, kad vobleris neišlėks iš vandens, nes status kampas „įsmeigia“ liežuvėlį į srovę pakankamai efektyviai.
Liežuvėlio plotis yra antrasis esminis parametras, tiesiogiai veikiantis voblerio animacijos pobūdį. Nuo jo priklauso, kokio tipo vibracija dominuos: ar tai bus plati, lėta, šoninė amplitudė, ar greita, smulki, dažna vibracija. Platesnis liežuvėlis reiškia didesnį šoninį kontaktą su vandeniu, kuris sukuria stipresnius judesius ir perduoda juos voblerio korpusui.
Kuo liežuvėlis platesnis, tuo daugiau vandens jis „gaudo“, todėl vobleris virpa intensyviau, o spiningo kotu (ranka) galima geriau justi masalo darbą. Tai ypač svarbu, kai žvejojama srovėje, drumstame vandenyje, tamsiu paros laiku ir sprendimą, ar masalas veikia tinkamai, lemia vien tik kontaktas su juo. Vobleriai su plačiu liežuvėliu pasižymi itin išraiškinga grįžtamąja vibracija, kuri pasiekia žvejo ranką net ir spiningaujant su storesniu valu.
Taip pat platus liežuvėlis didina žaidimo amplitudę – animuodamas vobleris smarkiau sukinėjasi į šonus, tampa „gyvesnis“, patrauklesnis. Tokie modeliai dažnai labiau tinka lydekoms ar šapalams, kurios reaguoja į išraiškingą, bet sąlyginai lėtą vibraciją. Visgi dėl padidėjusio pasipriešinimo kai kurie tokie vobleriai neretai reikalauja lėtesnio traukimo.
Tai ypač taikytina modeliams, kurių korpusas plokščias, o svoris, lyginant su dydžiu, yra mažas. Jei tokie modeliai neturi vidinės balansavimo ar stabilizavimo sistemos, platus ir ilgas liežuvėlis gali sukelti pernelyg didelę apkrovą. Todėl vobleris gali imti virsti ant šono, judėti neprognozuojamai – ypač vedant masalą srovėje.
Baigdamas šią straipsnio dalį noriu paaiškinti kai kurias su voblerio judesiais susijusias angliškas sąvokas, nes vėliau jos kartosis. Turiu omenyje wobble ir roll, tai yra pagrindinius voblerių judėjimo principus.
Wobble – šoninis voblerio judėjimas, kai kūnas linguoja į šonus, t. y. masalas ritmingai nukrypsta nuo tiesios trajektorijos į dešinę ir į kairę. Šie judesiai yra pakankamai platūs, išraiškingi. Tai klasikinė voblerio žaidimo forma, dažniausiai būdinga shad tipo vobleriams ar vidutinio ilgio bei pločio liežuvėlius turintiems modeliams.
Roll – judesys, kai voblerio korpusas sukasi aplink išilginę ašį, išlaikydamas krypties trajektoriją, bet svyruodamas į šonus tarsi vartytųsi. Iš išorės tai primena blizgės vartiklės darbą, nes vobleris šiuo atveju išlaiko horizontalią kryptį. Roll amplitudė priklauso nuo traukimo greičio ir masalo konstrukcijos – kuo greitesnis traukimas, tuo judesiai tampa tankesni.
Kai kurie crank tipo vobleriai su trumpais, plačiais liežuvėliais (ypač fat modeliai) neturi aiškaus wobble, o veikia aukšto dažnio vibracija – t. y. kūnas tarsi virpa vietoje nekeisdamas judėjimo krypties. Šis efektas dažnai vadinamas tight wobble arba vibration, kas reiškia ypač tankų judėjimą siaura amplitude.
Svarbu suprasti, kad tiek wobble, tiek roll dažnai pasireiškia kartu, bet vienas iš jų dominuoja priklausomai nuo voblerio tipo, konstrukcijos ir masalo traukimo būdo.
Bus tęsinys.
Romualdas Žilinskas
