Vobleris po mikroskopu – liežuvis ir kilpa. Antra dalis
Taip straipsnį pavadinau neatsitiktinai. Rinkdamiesi voblerius žvejai pirmiausiai atkreipia dėmesį į jų dydžius, formas (veikiausiai sakytume, modelių tipus), spalvas. Sekantis faktorius, kuris nepraslysta pro akis ir jau buvo išnagrinėtas praeitoje rašinio dalyje, yra masalo liežuvėlio ilgis, galimai užkliūvą dar ir jo plotis. Tačiau liežuvėlio forma paprastai lieka visiškai neįvertinta. Ir tai yra gana nemaža spraga, nes skirtingų formų liežuvėliai gali labai smarkiai įtakoti voblerio darbą.
Liežuvėlio forma daro tiesioginę įtaką šio masalo žaidimo pobūdžiui, dažniui, amplitudės pločiui, stabilumui ir pasipriešinimo vandens masei lygiui. Beje, ji labai svarbi, kuomet renkamės voblerius stovinčiam ar tekančiam vandeniui.
Pagal formą liežuvėlius galima suskirstyti į kelias pagrindines grupes: trikampius, ovalius, apvalius, „laiptuotus“ (laužtus) ir gaubtus (saddle tipo). Kiekviena iš jų vobleriui padeda sukurti skirtingą animacijos stilių, masalas vis kitaip reaguoja į traukimo greitį ar srovės jėgą. Kaip jau ir minėjau anksčiau, būtina įvertinti dar ir kitus voblerio parametrus, šitą faktą teks vis priminti kiekvienoje straipsnio dalyje.
Liežuvėlio forma ir storis
Trikampio formos liežuvėliai dažniausiai būna platesni prie pagrindo (t. y. ten, kur jungiasi su voblerio kūnu) ir siaurėjantys priekio link. Jie sukuria agresyvesnė, dažnesnę judesių amplitudę ir ypač veiksmingi spiningaujant, kuomet žuvys yra aktyvios. Tokie liežuvėliai efektyvūs tiek stovinčiame vandenyje, tiek tėkmėje, tačiau gali būti mažiau stabilūs stiprioje srovėje, jei nekompensuojami kitais konstrukciniais sprendimais. Puikus pavyzdys būtų Bomber Model A B08 Gen2.
Ovalūs liežuvėliai (pailgi, su švelniais, apvalintais kraštais) yra bene universaliausi – jie sukuria vidutinio dažnio ir amplitudės judesius, gerai veikia tiek ramiame, tiek tekančiame vandenyje. Ovalus liežuvėlis leidžia išlaikyti subalansuotą žaidimą, kuris nei per agresyvus, nei per lėtas, todėl plačiai taikomas įvairių tipų vobleriuose – nuo minnow iki crank, galimi tiek vienodu ritmu traukiamuose, tiek ir tvičinginiuose modeliuose, tokie yra, tarkim, visiems žinomi ZipBaits Rigge masalai.
Apvalūs (round) liežuvėliai – tai simetriškos, apskritos arba beveik apskritos formos liežuvėliai, dažniausiai naudojami mažo dydžio crank tipo vobleriuose. Jų dėka vilioklis įgauna stipriai išreikštą šoninį judėjimą (wobble) net esant mažam traukimo greičiui. Kadangi round liežuvėlis leidžia masalui dirbti aktyviai net tada, kai jis vedamas itin lėtai, tokie modeliai dažnai naudojamas sekliose vietose arba kai plėšrūnai būna vangūs. Šios konstrukcijos liežuvėlį turi Rapala Mini Fat Rap vobleris.
„Laiptuotos“ formos (laužti) liežuvėliai turi vieną arba dvi aiškiai matomas laužimo linijas, kurios keičia darbinį kampą. Pastarieji liežuvėliai leidžia vobleriui veikti dvejopai: viename greičio diapazone – su plačia amplitude, kitame – su tankiu virpėjimu, ir sumoje visa tai suderina. Jie padeda geriau pritaikyti masalą skirtingoms žvejybos sąlygoms ir leidžia išgauti efektyvų žaidimą net keičiant traukimo greitį. Tinkamai subalansuoti tokie vobleriai gali būti universalūs – efektyvūs tiek upėje, tiek stovinčiame vandenyje. Ryškus šių masalų atstovas – Rapala Shalow Shad Rap.
Gaubti (saddle) liežuvėliai primena lovį arba balną – jie šiek tiek išlenkti į vidų per centrinę ašį. Ši forma leidžia liežuvėliui „pagauti“ vandenį iš abiejų kraštų vienodai, dėl ko pagerėja voblerio judėjimo stabilumas ir padidėja jautrumas traukimo tempui ar krypties pokyčiams. Gaubti liežuvėliai dažnai naudojami vobleriuose, kurių žaidimas turi būti ne tiek agresyvus, kiek subalansuotas ir kontroliuojamas – ypač traukiant masalus lėtu tempu. Ir vėl tenka minėti tą pačią firmą, nes ji labiausiai eksperimentuoja su liežuvėlio formomis – balno forma turi Rapala Scatter Rap serijos modeliai.
Nors kai kurios liežuvėlių formos yra lengvai atskiriamos, praktikoje dažniausiai pasitaiko tarpiniai variantai – liežuvėliai, kurių forma apjungia dviejų ar net trijų tipų savybes. Todėl klasifikuojant formą svarbu vertinti ne tik kontūrą, bet ir jos santykį su liežuvėlio ilgiu, pločiu ir panašiai.
Liežuvėlio storis yra dar vienas konstrukcinis parametras, kuris dažnai lieka nuošalyje, tačiau gali daryti pastebimą įtaką voblerio veikimui. Nors beveik visi šiuolaikiniai vobleriai gaminami su plastikiniais liežuvėliais, jų storis nėra visada vienodas. Ypač ploni liežuvėliai dažni vobleriuose, kurių korpusas pagamintas iš balzos – pavyzdžiui, rankų darbo Siek modeliuose. Tokie liežuvėliai dažnai lankstesni, mažiau atsparūs smūgiams, kartais iškrenta (jei nepameti – įsiklijuoji), tačiau sukuria išraiškingesnį voblerio žaidimą net ir lėtai traukiant masalą.
Storesni liežuvėliai, priešingai, būna standesni, tvirtesni, geriau išlaiko konstrukcijos formą net esant didesniam vandens pasipriešinimui. Jie dažnesni tarp giliavandenių ar didesnių voblerių, taip pat modelių, skirtų spiningavimui srovėje ar velkiavimui. Toks liežuvėlis gali šiek tiek padidinti panirimo gylį – ypač kai derinamas su staigesniu pasvirimo kampu ir ilgesne forma – tačiau svarbiausias jo poveikis yra masalo veikimo pobūdis: storesnis liežuvėlis paprastai lemia mažesnio dažnio, bet stipresnius judesius.
Yra ir išimčių – kai kurie senesni ar specialūs modeliai buvo gaminami su metaliniais liežuvėliais (tarkim, keletas ankstesniųjų Rapala modelių). Tokie liežuvėliai būdavo itin ploni, bet labai tvirti, mažiau lankstūs ir galintys daryti stiprų poveikį animacijos agresyvumui. Vis dėlto šiandien metaliniai liežuviai beveik visiškai išnykę iš masinės gamybos dėl konstrukcinių, akustinių ir svorio balansavimo priežasčių. Apie jūrinius trolinginius modelius nekalbu, tai jau ne ta kategorija. Apibendrinant: liežuvėlio storis veikia žaidimo intensyvumą, dažnį ir atsparumą išorinei apkrovai, o tam tikrais atvejais – ir panirimo charakteristikas. Tai dar viena detalė, į kurią verta atkreipti dėmesį vertinant masalo veikimą realiomis sąlygomis.
Liežuvėlio pasvirimo kampas
Dar vienas reikiamai žvejų neįvertintas faktorius yra voblerio liežuvėlio pasvirimo kampas. O juk liežuvėlio pasvirimo kampas šio masalo atžvilgiu lemia voblerio veikimo pobūdį, panirimo efektyvumą ir pirminį greitį, tad be abejonės turi taip pat labai svarbią reikšmę animacijoje.
Kampas matuojamas tarp liežuvėlio plokštumos ir voblerio išilginės ašies. Kuo šis kampas mažesnis (liežuvėlis labiau ištiestas į priekį), tuo stipresnė traukos jėga yra nukreipiama horizontaliai, o kuo kampas statesnis (liežuvėlis labiau nusviręs žemyn), tuo daugiau traukos energijos verčia voblerį nerti vertikaliai žemyn.
Mažas kampas dažniausiai naudojamas vobleriuose, skirtuose dideliam gyliui pasiekti – ypač jei tai yra ilgas ir platus liežuvėlis. Animuojant masalą tokia kombinacija leidžia sukurti savotišką „kastuvo“ efektą ir masalas greitai pasiekia norimą darbinį lygį. Vobleriai su šitokiu liežuvėliu reikalauja didesnės traukos jėgos (stipresnio patraukimo), tačiau išlieka stabilūs net ir dideliame gylyje, nes traukos kryptis ir liežuvėlio pasipriešinimas orientuoti viena kryptimi.
Tuo tarpu statesnio kampo liežuvėliai būdingi sekliau animuojamiems vobleriams. Jie greičiau pasiekia darbinį režimą ir pradeda judėti vos tik juos trūktelėjus – net esant labai lėtam vedimui. Tai itin aktualu žvejojant negiliose vietose arba tada, kai norima voblerį išlaikyti virš kliūčių (vandenžolių, akmenų, šiekštų). Statesnis kampas taip pat leidžia masalui judėti agresyviau – jis dažniausiai dirba didesne amplitude, labiau virpa.
Pasvirimo kampas tiesiogiai veikia voblerio judesių pobūdį – tiek amplitudę, tiek dažnį. Statesnio kampo liežuvėliai skatina aktyvesnį wobble ir roll judesių derinį, t. y. sukuria šių judesių visumą, kuri ypač efektyvi lėto animavimo metu. Tai stiprus dirgiklis ne tik regai, bet ir žuvų šoninei linijai ir labai efektyvus, kai plėšrūnės būna vangios, vanduo drumstas, apniukę, sutemę ir panašiai – tuomet svarbiausiu stimulu atakuoti masalą tampa būtent hidroakustinis signalas.
Tuo tarpu mažesnio pasvirimo kampo liežuvėliai įtakoja greitesnį, bet mažesnės amplitudės voblerio judėjimą. Modeliai su tokiais liežuvėliais dažniausiai naudojami tuomet, kai plėšrūnai aktyvūs, vanduo skaidrus ir labiau reikia imitacijos, o ne provokacijos. Šie masalai taip pat geriau išlaiko stabilumą traukiami greičiau arba prieš srovę – jie nesiblaško, bet juda virpėdami ritmingai ir tankiai.
Svarbu paminėti, kad liežuvėlio kampas taip pat turi „priklausomybę“ nuo ilgio, pločio, formos ir net kilpelės padėties (apie tai plačiau kalbėsiu sekančioje rašinio dalyje). Pavyzdžiui, trumpas, bet statesnis liežuvėlis su ant jo įtaisyta kilpele leis vobleriui dirbti jį laikant ant įtempto valo tėkmėje ir netgi pakankamai agresyviai virpėti, o ilgas, plokščias liežuvėlis su kilpele ant masalo nosies užtikrins gilesnį ir stabilesnį (tolygų) judėjimą be staigių krypties pokyčių.
Gamintojai atsižvelgia į liežuvėlių kampus formuodami skirtingas voblerių serijas pritaikytas tiek tvičingavimui, tiek monotoniškam tolygiam traukimui, tiek upėtakių, tiek ešerių ar lydekų žūklei. Būtent šio kampo padėtis lemia, ar vobleris taps universalus, ar specializuotas konkrečiam vedimo būdui ar žūklei atitinkamomis sąlygomis.
Bus daugiau.
Romualdas Žilinskas
