Vandens džiunglių labirintuose. Patys aukščiausi
Prieš keletą dienų bespiningaudamas buvau labai maloniai nustebintas – ant upės kranto sutiktas septynmetis bamblys, pamatęs driežą, ėmė pasakoti to roplio biologiją. Jis netgi žinojo, kad tai vikrusis driežas, jo patinėlis yra žalias, o patelė – ruda. Dar daugiau – paklaustas, kaip vadinasi tas pusiau įvirtęs į vandenį medis, vaikas atsakė, kad karklas, nes gluosnis būna kitoks. Po to pasigyrė, kad taip pat mėgsta žuvauti ir labai susidomėjo mano masalinės turiniu...
Veikiausiai tokia straipsnio įžanga suglumino, nes nelabai supratote, ką ji turi bendro su vandens augalais. Aš matau tiesioginį ryšį – kai kurie jaunosios kartos meškeriotojai, deja, nežino nė tiek, o ką jau kalbėti apie šiame straipsnių cikle gvildenamą temą. Bet tai dažniausiai yra ne jaunimo kaltė, nes šiuo metu mokyklose skiriamas dėmesys gamtos pažinimui neišlaiko jokios kritikos.
Gal būsiu apkaltintas antipatriotiškumu, tačiau sovietmečiu buvo kitaip. Netgi vasaros atostogų metu pradinukai rinkdavo vaistažoles, nes antraip gautų prastą gamtos mokslų pažymį. Aišku, tai nėra pats geriausias būdas skiepyti meilę gamtai, jos pažinimą, bet kai kurie mano bendraklasiai tik tokiu būdu išmoko atskirti rugiagėlę nuo ramunėlės.
Aš žuvaudamas dažniausiai ajero šaknų pasikasdavau arba puplaiškių lapų prisiskabydavau – juk tai ir yra vaistiniai vandens augalai. Ir net visai patiko toks užsiėmimas, nes tai buvo vienas iš būdų vaikui pačiam užsidirbti rublį kitą...
Nors ką aš čia virkauju – laikai kiti ir vaikai kiti. Dabar visų pirma dėmesys skiriamas technologijoms ir tik po to biologijai. Taip, šūkiai apie „skolą“ gamtai ir jos „besaikį eikvojimą“ tariami labai garsiai ir išraiškingai. Deja, dažniausiai šiedu minėti dalykai paprasčiausiai nedera, juolab, kada šiuolaikinio jaunimo įgytos technologinės žinios biologines žinias pranoksta šimtus ar net tūkstančius kartų. Vėliau prioritetai irgi nesikeičia. Todėl vargu ar įmanoma pradėti statyti namą nuo stogo.
Na, bet grįžkime prie rašinio temos, kuri, kaip supratote, susijusi su botanika. O pažintį su vandens augalais siūlau pradėti nuo dažniausiai aptinkamų ir įsimintinų – tų, kurie gali augti ir vandenyje, ir drėgnose pakrantėse. Nors jie ir priskiriami vandens augalų kategorijai, tačiau kai kurios šių žolynų rūšys puikiausiai prisitaiko bei dauginasi sausumoje, bet tik ten, kur ištisus metus pakanka drėgmės.
Nendrė. Nendrių genčiai (Phragmites) priklauso 5 rūšys. Pas mus auga paprastoji nendrė (Phragmites australis). Australijos pavadinimas šalia mūsiškės nendrės skamba keistokai, bet stebėtis nederėtų, kadangi ši rūšis plačiai išplitusi visame pasaulyje. Kaip matote, Lietuva irgi nėra jokia išimtis.
Tai bene geriausiai žvejų žinomas augalas, nes auga gausiais sąžalynais ežerų, tvenkinių, paprasčiausių kūdrų priekrantėse ir lėtos tėkmės upių įlankose, žemupiuose, pelkynuose. Didžiausi nendrių plotai Lietuvoje randami Kuršių mariose. Nendrės pakenčia ir mažai sūrų vandenį, tad jų rasime estuarijų pakraščiuose, užliejamose jūros vandeniu šlapžemėse.
Tačiau ne vien tik telkinių priekrantės užžėlusios šiais augalais – jie dažnai suveša ir seklesnių vandenų salose ar net seklumose, taip pat gali formuoti plaukiojančias salas. Iš tiesų nendrės ne tokios jau didelės sausumos mėgėjos, nes puikiai jaučiasi 1,5 m gylyje ar net giliau. Radusios tinkamas sąlygas, jos plinta labai sparčiai ir dažnai iš visų pusių užgožia ežerą ar tvenkinį, dėl to meškeriotojai jas ne itin mėgsta.
Prasibrauti pro nendrių tankynę kartais būna tiesiog neįmanoma, o jei ir pasiseka, aukšti jų stiebai (gali siekti net 4 m!) trukdo užmesti meškerę. Tačiau ežerui ar tvenkiniui nendrynai palankūs, nes sutvirtina bangų plakamus krantus, puikiai išfiltruoja vandenį. Todėl įsidėmėkite, kad telkinys, kuriame yra daug šių augalų, bus skaidrus.
Žiemą ties nendrių guotais susiformuoja silpnesnis ledas, pavasarį jis čia greičiau atšunta, tad poledinės žūklės mėgėjams į tai vertėtų atsižvelgti. Bet žvejai vis tiek rizikuoja, nes ties nendrių sąžalynais pavasariop gausu žuvų – jos čia randa ne tik daugiau maisto, bet ir labiau prisodrintą deguonimi vandenį.
Šiltuoju metų laikų ties nendrynais ar tarp rečiau sudygusių nendrių laikosi raudės, lynai, karosai. Neretai už nendrių sienos būna staigiai besileidžiantis žemyn dugno šlaitas, nuo aukštų augalų krenta šešėlis, tad tai puiki vieta tūnoti įvairių rūšių plėšrūnėms, ypatingai lydekoms ir ešeriams. Šalia nendrių nevengia pasisukinėti ir kuojos bei karšiai.
Kuomet ežerų priekrantės ištisai užžėlusios nendrynais – gerą žūklavietę susirasti kiek sunkiau. Tuomet patarčiau žuvauti ties labiausiai į vandens plotą įsiterpusiu šių augalų kyšuliu. Tačiau kada nendrės auga tik paskirais guotais, ties jais visada verta bandyti laimę.
Nendrės yra daugiamečiai augalai, jų amžius svyruoja nuo 2 iki 5 m. Žydi liepos–rugsėjo mėnesiais panašiais į šluoteles žiedynais. Nendrių šakniastiebiuose kaupiasi angliavandeniai, jie jauni valgomi, vartojami liaudies medicinoje, taip pat iš šakniastiebių gaminamas sirupas ir šis tas stipriau...
Švendras. Ne ką rečiau pas mus paplitę ir švendrai (Typha). Kažkodėl šį augalą žvejai ir painioja su nendre. Tiksliau – jo pavadinimą, nes švendras labiau panašus į ajerą. Jis gali augti pakankamai giliai – iki 1,2 m gylio, bet skirtingai nuo nendrės, gerokai dažniau randamas upių pakrantėse, nors lygiai taip pat sėkmingai veša stovinčio vandens telkiniuose, net pelkėse.
Švendrų sąžalynai ne tokie gausūs, tačiau tankumyno įspūdį sudaro kiek aukščiau šakniastiebio nedideliu kampu aukštyn pradėję plėtotis melsvai žali lapai. Nendrių stiebai po vandeniu, esant normaliam telkinio lygiui, būna be lapų ir čia žuvys pakankamai laisvai plaukioja. Bet ten, kur yra daug švendrų, bent kiek stambesnėms žvynuotosioms sunku prasibrauti pro kietus jų lapų kerus, tad čia geresnes slėptuves gali rasti vien mailius. Visgi upėse per pavasarinį polaidį ar esant didesniems potvyniams prie švendrynų suguža daug įvairių žvynuotųjų.
Ant švendrų lapų visada būna daug sraigių, vabzdžių lervų, dugne, kur auga šie augalai, taip pat niekada netrūksta įvairios smulkios gyvasties, kuri dažnai sulenda į šakniastiebį gaubiančias minkštas, plonas šakneles. Pavienius ar rečiau sudygusius švendrus ežeruose ir tvenkiniuose mėgsta lankyti lynai ir karosai, o upėse prie jų budi šapalai bei meknės – kantriai laukia, kol ant lapų nutūps koks nors neatsargus skraidantis vabzdys.
Švendrų yra 16 rūšių, pas mus randamos dvi: dažniau augantis plačialapis švendras (Typha latifolia) ir rečiau aptinkamas siauralapis švendras (Typha angustifolia). Ir vienos, ir kitos rūšies švendrai išauga iki 3 m aukščio. Įdomu tai, jog pirmasis yra nuodingas augalas, o antrasis – vaistinis.
Didelės švendrų burbuolės matomos iš toli (ypač žiemą balto sniego fone), tai išskirtinis šių augalų požymis, ir jau vien pagal jį švendrą nesunku atskirti nuo šiek tiek panašaus ajero ar, kaip minėjau, į žvejybinę leksiką „įaugusios“ nendrės.
Ajeras. Ajero (Acorus) lapai yra mėsingesni už švendro, o prie lapų prisitvirtinusios žiedų burbuolės – gelsvai žalios spalvos ir nedidelės. Jis žydi birželio–liepos mėnesiais.
Kalbu apie balinį ajerą (Acorus calamus), kuris vienintelis iš ajerų genties sutinkamas Lietuvoje, beje, yra neretas. Dar reikėtų pažymėti, kad ajerų apskritai tėra tik dvi rūšys, bet net ir ši – invazinė arba kitaip svetimžemė, nežinia kokiu būdu 16 a. atkeliavusi iš Azijos.
Ajerai dauginasi tik išimtinai vegetatyviniu būdu, tai reiškia šakniastiebiais, užauga iki 1,5 m aukščio. Jau minėjau, kad ajerų šakniastiebius kadaise rausdavau iš vandens telkinių dugno, nes ajerai yra vaistažolės. Šis augalas malonaus kvapo, tad naudojamas parfumerijoje. O mūsų močiutės ant jų lapų kepdavo ajerais kvepiančią pačią skaniausią pasaulyje duoną.
Šio augalo aromatinės savybės pritaikomos žuvų jaukų gamyboje. Karosams ir lynams skirti prievilai kartais turi ajerams būdingą kvapą. Nenuostabu, nes ajerynuose dažnai galima rasti šių žuvų ir toks jaukas joms atrodo natūralesnis, labiau viliojantis.
Ajerai (ne veltui baliniai) auga dugne, kuriame pilna puvenų, nuosėdų, dumblo, smarkiai išplitę pelkėtuose ežerėliuose. Tokiuose vandens telkiniuose ištveria ne visos žuvų rūšys, bet lynams ir karosams šios sąlygos yra įprastos.
Visgi ajerų apstu ir „normaliuose“ ežeruose, tvenkiniuose, jų rasite ir lėtesnių upių priekrantėse. Išsyk pasakysiu, kad ajerynuose geriau nebraidžioti, nesvarbu, kad gylis ten nedidelis – įklimpsite taip, kad krantą teks pasiekti ropomis.
Pro šių augalų tankumyną žuvims praplaukti beveik neįmanoma, nes lapai keroja nuo pat šakniastiebio. Tačiau žvynuotosios, jei tik aptinka tarp ajerų didesnę landą, ten lankosi labai noriai, nes ant plačių šių augalų lapų apstu lervų, moliuskų, šiaip visokių plaukiojančių ir ropojančių vabzdžių, dumble žuvys taip pat randa ką užkąsti.
Net ir ant iškilusių virš vandens ajerų lapų mėgsta nutūpti laumžirgiai, kiti sparnuoti smulkūs padarai. Visgi per vasaros karščius vidurdieniais ajerų priaugusiuose plotuose būna ramu ir tylu, nes ten vanduo įkaista iki aukščiausios temperatūros. Vienintelė žuvis, kuri galbūt nesitrauks iš tų vandens plotų, bus lynas.
Žvejoti ajerynuose, švendrynuose ar nendrynuose sudėtinga ne tik plūdine meškere, bet ir spiningu. Užsikabinusį už šių augalų kabliuką vargu ar pavyks išplėšti – augalai yra stambūs, tvirti, giliai įsišakniję dugne. Pintas valas kartais nupjauna jų liaunesnius stiebus, lapus, bet tikrai ne visada...
Meldas. Gana dažnai ežerų ir upių (šįsyk net ir greitesnių) priekrantėse aptinkami meldai (Schoenoplectus). Nors paprastai meldai užauga iki metro aukščio, bet gali pasiekti net 2,5 m „ūgį“. Išskirtinis meldo bruožas – jis neturi lapų. Tiksliau, lapai yra stiebų tęsinys, kurių viršuje dažniausiai puikuojasi žiedynas – ant dar mažesnių stiebelių į šonus stirksančios varputės.
Meldynai želia gausiomis kolonijomis, ypač stovinčiuose vandenyse, o upėse ir upeliuose auga savotiškais kupstais. Dažniausiai keroja seklesnėse telkinių vietose, tačiau pasitaiko, kad jų augimvietėse gylis siekia ir du metrus. Jų šliaužiantys šakniastiebiai geba įsitvirtinti net ir kietame grunte, tad meldų galima rasti ne vien pelkėti pradėjusiose ežerų priekrantėse ar pakrantėse, bet ir žvyringuose palyginti greituose šaltavandeniuose upeliuose.
Tankiuose ežerinių meldų kolonijose gali slapstytis tik smulkios žuvys, tačiau upėse neretai būna atvirkščiai – tankūs šių žolynų kupstai pristabdo srovę, kur susilaiko įvairūs tėkmės nešami plaukiojantys augalai ir šitaip susidaro natūralios dambos. Už jų plauko ne vien mailius, bet ir didelės greitesnę srovę mėgstančios žuvys, nes čia knibžda visokių vėžiagyvių, vabzdžių lervų ir panašiai.
Jei meldų sąžalynai nutolę nuo upės kranto, tarp jų net ir dieną tūno meknės ir šapalai, juolab, kad šie augalai neretai būna dar ir šalia stambių riedulių. Jei meldai auga minkštesniame upės dugne, rasime tuose plotuose karosų, pabėgusių iš tvenkinių karpių. Ežeruose – tai tipinės karšinės vietos, kurias šios žuvys aplanko naktimis.
Meldų yra net 80 rūšių, pas mus prisitaikė augti tik dvi: ežerinis meldas (Schoenoplectus lacustris) ir melsvasis meldas (Schoenoplectus tabernaemontani).
Tai pačiai viksvuolių šeimai priklauso ir į meldus panašūs meldeliai bei liūnmeldžiai. Iš 8 rūšių pastarųjų augalų Lietuvoje aptinkama vos viena – pajūrinis liūnmeldis (Bolboschoenus maritimus). Jis, kaip ir šerinis meldelis (Isolepis setacea) įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Beje, pastarasis irgi vienintelis iš pasaulyje priskaičiuojamų 70 rūšių.
Už meldus šie augalai gerokai mažesni – pirmasis užauga iki 80 cm aukščio, o antrasis siekia tik 20–30 cm dydį.
Bus daugiau.
Romualdas Žilinskas
