Vandens džiunglių labirintuose. Pačios gražiausios vandenžolės

Yra augalų, kurie ilgesne savo egzistavimo dalį praleidžia telkinių dugne (netgi turi normaliai išsivysčiusias šaknis), viduriniuose vandens sluoksniuose ir tik kuriam laikui iškyla į vandens paviršių.

Kaip matote, vandens augalų gyvenimas gerokai sudėtingesnis ir įvairesnis nei sausumos žolynų. Beje, skirtinguose net ir to paties tipo telkiniuose, tos pačios rūšies augalai gali būti tiek nepanašūs vieni į kitus, jog ir mokslininkams tenka pasukti galvas, kol juos teisingai identifikuoja.

Lūgnės (Nuphar) mūsų vandens telkiniuose randamos itin dažnai ir visi žvejai jas puikiai žino. Žino, bet įvardija neteisingai – geltonos lelijos ir tiek... Čia panašiai, kaip su švendrais ir nendrėmis.

Veikiausiai manėte, kad būtent nuo lelijos pradėsiu aprašymą apie plūduriuojančius vandens žolynus, nes šitas žodis tiesiog įaugęs lietuvio sąmonėje. Kalta dėl šitokio populiarumo liaudies tautosaka, religija (tai Marijos Mergelės simbolis), be to lūgnė prastai rimuojasi, tad ir dainos vien apie leliją sudėtos.

Iš tiesų turėtų būti atvirkščiai, kadangi lelijos ir lūgnės priklauso lūgninių (Nymphaeaceae) šeimai, be to, kaip ir minėjau, būtent lūgnės natūraliomis sąlygomis pas mus išplitusi gerokai plačiau nei visų garbinama lelija.

Lūgnių gentis mūsų šalies vandenyse turi dvi atstoves: paprastąją lūgnę (Nuphar lutea) ir įrašytą į Lietuvos raudonąją knygą mažažiedę lūgnę (Nuphar pumila). Pastaroji labai reta, nes jos augimvietės dėl ežerų eutrofikacijos, pelkių sausinimo nesulaikomai retėja. Galimai prie to prisideda ir klimato kaita.

Mažažiedė lūgnė gali augti nedideliuose pelkėtuose ežerėliuose, didesnių ežerų įlankose (rasta Žaliuosiuose ežeruose), tik retsykiais aptinkama upių užutekiuose (Ūloje). Nuo savo tikrosios sesers skiriasi mažesniais žiedais, smulkesniais lapais ir šakniastiebiais.

Paprastoji lūgnė, nors pas mus ir labai dažna, bet ne visur vienodai gausi. Tarp plačių mėsingų lapų iškilusius pavienius geltonus žiedus jau iš tolo galima pamatyti beveik visose didesnėse upėse, daugelyje ežerų bei tvenkinių. Jų šakniastiebiai turi baktericidinių savybių, todėl jie naudojami kai kurių vaistų sudėtinėms dalims, tarkim, gydant venerines ligas. Taip pat naudojami kaip priemonė nuo nepageidautino nėštumo.

Abi šios rūšys žydi vienu metu – birželio-rugpjūčio mėnesiais, vėliau jų žiedai virsta į ąsotėlį panašiais vaisiais. Tai daugiamečiai augalai, kurie dauginasi ir vegetatyviškai, ir sėklomis.

Lūgnės mėgsta derlingą telkinių dugną, todėl po plačių jų lapų priedanga labiausiai mėgsta tūnoti lynai, karosai, smulkūs karpiukai, pavieniai stambesni ešeriai. Šie augalai kartais auga ir 2 m gylyje ar net giliau, todėl lūgnių sąžalynus aplanko svarių karšių guotai. Ypač dažnai karšiai į lūgnynus atplaukia aukščiau pakilus vasaros saulei. Meškeriotojai tokiu paros laiku paprastai stengiasi masalą sviesti kuo toliau nuo kranto, ir visai be reikalo, nes akyse tarp lūgnių lapų galima suvilioti tos dienos stambiausią laimikį.

Ant lūgnių šaknų, stiebų (iš tiesų tai yra nuo šakniastiebio nutįsę ilgi lapkočiai) bei lapų žuvys visada randa vandeninių sraigių, smulkių dėlių, įvairių lervų. Kartais tykią dieną galima pastebėti, kaip staiga sujuda lūgnės lapas – tai lynas pasičiupo prie jo apatinės dalies prilipusią sraigę ar apsiuvą.

Kuomet lūgnyne susirenka daug stambesnių žuvų, jos neretai išsiduoda šonais kliudydamos tų augalų stiebus. Bet tik ne lydekos, kurios irgi mėgsta tūnoti lapų šešėlyje. Margašonės plėšrūnės sustingsta, laukia ir staiga šauna į atviresnį plotą stverti saulės apakintą auką. Švystelėjai į tarpą tarp lūgnių lengvą sukriukę ar sekliai neriantį voblerį – čiups ir juos ilgai negalvodama...

Žodžiu, lūgnių priaugusiuose plotuose galima sužvejoti pačių įvairiausių žuvų, kur jos randa ir maisto, ir slėptuvę nuo tiesioginių saulės spindulių.

Upėse su lūgnynais besiribojantys sraunūs vandenys rodo, kad šalia tų augalų kinta dugno pobūdis ir, galimas dalykas, gylis. Tai irgi priežastis, dėl ko čia apstu daug įvairių žuvų. Šalia lūgnių sąžalynų visada verta bandyti laimę tiek spiningautojui, tiek plūdininkui. Beje, geltoni lūgnių žiedai savo nektaru vilioja įvairius skraidančius vabzdžius, ant lapų galima rasti ropojančių ir pailsusių nuo skraidymo smulkių padarėlių, o tai labai geras užkandis mėgstančioms į vandens paviršių pakilti žvynuotosioms – raudėms, šapalams, meknėms.

Dabar jau galima kalbėti ir apie vandens lelijas (Nyphaea). Šie augalai (bent viena jų rūšis) palyginti neseniai buvo įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Kaltė dėl to teko vandens užterštumui ir... moterims. Kuriam vyrui nėra malonu pasakyti savo išrinktajai „Dovanoju tau baltą lelijos žiedą, nuskintą iš juodo ežero gelmių“. Be galo romantiška.

Laimei, dabar šalies vandenys švarėja, o moterys vis labiau ima vertinti materialius dalykus. Esant tokiai tendencijai, lelijų populiacija atsigavo. Ar ne? Bet kokiu atveju lelijų raudonojoje knygoje nebeliko, nes, pasak specialistų, jų pastaruoju metu nei mažėja, nei daugėja.

Lelijų pas mus yra dvi rūšys, pradėsiu nuo dažniau pasitaikančios paprastosios vandens lelijos (Nymphaea alba).

Lelijos žiedlapiai iš tiesų labai balti – tiesiog akinančio baltumo, tik pats žiedo viduriukas geltonas. Žydi vienas žiedas (jo skersmuo gali siekti net 15–16 cm!) vos 3–4 dienas. Jei niekas jo nenuskina, susisukęs žiedkotis panardina žiedo liekanas po vandeniu, kur susiformuoja brandinanti sėklas dėžutė. Beje, lelija savo žiedą vakarais suglaudžia, o rytais vėl išskleidžia. Taip pat ji reaguoja ir į artėjantį lietų, tad akylas meškeriotojas vien pagal tai gali spėti oro permainą, kuri gal pagerins, o gal ir pablogins kibimą.

Žodžiai apie juodas ežero gelmes – kažkiek perdėti. Neauga lelijos taip giliai, kaip mes įsivaizduojame. Jos veša net sekliau nei lūgnės, nes paprastajai vandens lelijai optimalus augimo gylis yra apie 1 m. Pasitaiko jų ir giliau, tačiau retai, taip nutinka pakilus vandens lygiui.

Lelijos su lūgnėmis kitąsyk sudaro mišrias kolonijas, nes mėgsta identiškas augimvietes. Tačiau tokiuose „kombinuotuose“ sąžalynuose dominuoja lūgnės – tarp daugybės geltonų žiedų pamatysite tik vieną kitą baltą...

Mažažiedės vandens lelijos (Nymphaea candida) jau pats pavadinimas sako, kad jos žiedai yra smulkūs – retais atvejais būna 10–12 cm skersmens, kartais tesiekia vos 5 cm. Šie žiedai truputį kvepia, kai tuo tarpu paprastosios vandens lelijos – bekvapiai. Lapai taip pat ne tokie dideli. Juos gana sudėtinga atskirti nuo lūgnių, nes forma bei dydžiu labai panašūs. Visgi apvertus lapą, jo apatinė pusė skirsis: lelijų – turi violetinį atspalvį, o lūgnių lapai bus ištisai žali.

Pas mus tai reta lelija, kaip minėjau, būtent ji anksčiau buvo įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Galėčiau iliustruoti, turiu ir tokį augalą savo archyvuose, deja, nemanau, kad nuotraukoje galima būtų atskirti paprastąsias ir mažažiedes lelijas, tai sugebėtų netgi ne kiekvienas botanikas.

Kaip ir lūgnių sąžalynuose, taip ir lelijų priaugusiuose vandens plotuose visada rasime pačių įvairiausių žuvų. Nenorėčiau kartotis, nes čia galioja tie patys žvynuotųjų dėmesį pritraukiantys veiksniai.

Galbūt vienintelis skirtumas, kad šalia žuvų lelijynuose galime pamatyti ir kitų stambių vandens gyvūnų. Mat jaunais jų šakniastiebiais, lapais minta ondatros, bebrai, netgi vandens žiurkės. Ypatingai mėgsta paprastąsias lelijas. Tai veikiausiai yra irgi viena iš šių vandens augalų nykimo priežasčių. Įdomu tai, jog į lelijas panašių lūgnių neliečia. Gal, sakau, bijo palikuonių nesusilaukti...

Reikėtų dar paminėti, kad paprastoji ir mažažiedės lelijos gali natūraliai tarpusavyje sudaryti hibridinę formą, ji netgi turi atskirą lotynišką pavadinimą (Nymphaea ×borealis). Taip pat tvenkiniuose, sodų baseinuose yra begalė žmogaus dėka išvestų lelijų, kurios būna rausvos, raudonos, geltonos...

Kai kurios jų išplinta ir į artimiausius „laukinius“ telkinius, tačiau grėsmės ten esantiems vandens augalams ir natūraliai augančioms lelijoms nesudaro. Beje, vieną tokių „spalvotų“ lelijų matote pačioje pirmoje šio straipsnio nuotraukoje.

Apie kitus plūduriuojančius vandens augalus skaitykite kitame rašinyje.

Romualdas Žilinskas