Vandens džiunglių labirintuose. Negiminingi, bet labai panašūs
Hidrobotanika – mokslas apie vandens augalus. Tai palyginti jauna botanikos atšaka aprėpianti ne vien augalų pažinimą, ji gerokai platesnė, o mokslininkų, kurie specializuojasi šioje srityje, deja, yra labai mažai. Publikuodamas panašius rašinius stengiuosi konsultuotis su specialistais, nes galima labai greitai paklysti tose vandens augalų džiunglėse. Internete pateikiama informacija neretai būna prieštaringa (o kitąsyk netgi klaidinga!), ja besąlygiškai tikėti tikrai nereikėtų. Bet suklysti gali visi, aš nesu jokia išimtis.
Ši įžanga turi tiesioginį ryšį su straipsnių ciklo tęsiniu, kuriame pasakosiu apie ant vandens paviršiaus plūduriuojančius ir giliau esančius augalus. Kaip esu minėjęs anksčiau, vandenyje žalumos nėra tiek daug, kiek sausumoje, tačiau visgi pakanka, kad vienus augalus supainiotume su kitais. Įdomiausia, kad jie gali priklausyti skirtingoms šeimoms ar netgi klasėms, bet bus labai panašūs. Kai kuriuos jau esu minėjęs, bet jų, kaip vėliau pamatysite, yra ir daugiau.
O dabar eilės tvarka, kurią, tiesą sakant, sugalvojau aš pats, atėjo laikas pakalbėti apie vandenplūkių (Hydrocharis) genties atstovus, kurių yra vos trys rūšys.
Vieną turime ir mūsų vandenyse – tai plūduriuojantysis vandenplūkis (Hydrocharis morsus-ranae). Nors Lietuvoje tai vienintelė rūšis, bet tikrai nereta. Plūduriuojantysis vandenplūkis dažniau auga stovinčio vandens telkiniuose, nors rasime jį ir ramiose lėtai tekančių upių įlankose. Ypač daug vandenplūkių būna senvagėse, kur savo lapais jie ištisai nukloja vandens paviršių. Tiesą sakant, žodis „auga“ vandenplūkiams netinka, nes jie, ką ir sako pavadinimas, paprasčiausiai plūduriuoja ir savo šaknimis retai kada liečia dugną. O tos šaknys ištįsta iki 50 cm ilgio...
Mano akimis plūduriuojantieji vandenplūkiai primena smarkiai sumažintą lūgnę ar leliją, nes lapų forma labai panaši, nors lapai yra vos 3 cm dydžio. Galbūt dėl to, o gal, kad šių augalų gausu įvairiuose „varlynuose“, jie ir vadinami morsus-ranae, ką išvertus iš lotynų kalbos reikštų varlės kąsnis.
Vandenplūkis vasarą išaugina pažastinius ūglius, o jų galuose susidaro nauji augalai. Rudeniop ant ilgų ūglių susiformuoja pumpurai, augalui nunykus, jie krenta į telkinio gruntą, kur peržiemoja. Sušilus vandeniui šios savotiškos kapsulės iškyla į paviršių ir iš jų išsiskleidžia nauji vandenplūkiai. Todėl šis augalas gali daugintis sėklomis ir vegetatyviškai.
Tačiau šio augalo žiedai nepanašūs nei į lūgnių, nei į lelijų – jie apie 1 cm skersmens, balti, trilapiai ir tik pats žiedo vidurys skaisčiai geltonas. Žydi plūduriuojantieji vandenplūkiai birželio–rugpjūčio mėnesiais.
Vandenplūkiai turi ir moteriškos, ir vyriškos lyties žiedus, netgi atskirų lyčių augalus. Kita jų išskirtinė savybė – kaupia savyje tam tikrus cheminius elementus, pavyzdžiui, azotą, kalį, geležį, kobaltą, todėl gali būti naudojamas kaip užterštų vandens telkinių filtras. Plūduriuojantys vandenplūkiai labai neišrankūs aplinkos sąlygoms, tad laikomi kaip dekoratyvinių tvenkinių puošmena ir akvariuminiai augalai. Dėl šios priežasties plūduriuojantieji vandenplūkiai pateko į sau svetimus vandenis ir tapo invazine rūšimi Šiaurės Amerikoje. Kai kuriose JAV valstijose juos netgi draudžiama pardavinėti avariuminių žuvyčių mėgėjams.
Jei vandens telkinio priekrantė, įlanka yra okupuota vien vandenplūkiais ir kitų augalų tarp jų nėra, žvejui veikiausiai ten nebus ką veikti. Kodėl? Žiūrėkite ankstesnę pastraipą. Na, gal, koks nupiepęs karosas ir plaukios po šiais augalais, tik ar verta meškerioti, jei planuoji jį įsidėti į krepšį...
Drėgnuose tropikuose gausiai išplitusios plaumuonės (Nymphoides), kur jų žinoma apie 50 rūšių, tačiau ir mūsų vandenyse yra plaumuonių genties augalų. Tai vandeninė plaumuonė (Nyphoides peltata). Tiesa, ji labai reta ir įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, aptinkama šalies vakarinėje dalyje. Tačiau ir ten jų augimvietės mažėja (tarkim, Minijoje, Krokų lankos ežere šie augalai galimai visai išnyko), nors, regis, turėtų būti priešingai, nes orai mūsų platumose greitai pasieks tropinį lygį.
Dėl šio augalo nykimo mokslininkai kaltina praeito amžiaus pabaigos vandens užterštumą, taip pat kitų, panašiomis sąlygomis augančių augalų, tarkim, lūgnių, įsigalėjimą bei pusiau sukultūrintų vandens augalų plitimą. Vandeninės plaumuonės nyksta ne vien pas mus, bet ir visoje Europoje bei Azijoje, o Šiaurės Amerikoje jos yra introdukuotos. Manau, žvejai čia rastų ryšį su kai kurių mūsiškių žuvų rūšių likimu.
Vandeninė plaumuonė – iki poros metrų aukščio augalas, kurio lapai, beje, labai panašūs į lūgnių ir lelijų, guli ant vandens paviršiaus. Auga stovinčiuose ir lėtai tekančiuose vandenyse, mėgsta senvages, kanalus. Žydi, kaip ir dauguma mūsiškių vandens augalų, vasarą, antroje jos pusėje. Geltoni penkialapiai žiedai susitelkę į nedidelius žiedynus, bet iš vandens dažniausiai kyšo po vieną. Su botanika neturintiems nieko bendro žiedai veikiausiai būtų tas vienintelis tikras identifikatorius, kuris lengvai leistų plaumuones atskirti nuo lūgnių ir lelijų.
Faktas, kad plaumuonių priaugusiuose plotuose žuvys jaučiasi puikiai. O kodėl ir ką jos ten veikia, rašiau pasakodamas apie lūgnes ir lelijas.
Plūdės (Potamogeton) gausiai paplitusios visame pasaulyje, jų žinoma daugiau nei 100 rūšių, vien Lietuvoje rastume apie 30 rūšių. Auga tiek stovinčiuose, tiek tekančiuose vandenyse, kai kurios rūšys netgi jūroje. Dėl savo tarpusavyje nepanašios išvaizdos, įvairių variacijų, formų, galimybės kryžmintis sunku jas identifikuoti, netgi mokslininkai neretai supainioja šiuos augalus.
Minėtų augalų lietuviškas pavadinimas nėra labai vykęs, kadangi daug jų auga po vandeniu ir toli gražu neprimena žvejybinių plūdžių. Galbūt plūduriuojančioji plūdė (Potamogeton natans) artimesnė tokiai sąvokai, nes turi ant telkinių paviršiaus atsigulusius lapus bei birželį–liepą virš vandens iškilusias 3–5 cm ilgio varpinį žiedyną. Kai kurios kitos plūdžių rūšys irgi iškelia panašaus tipo žiedus virš vandens, juos apdulkina vėjas, vabzdžiai, tad tikrosiomis plūdėmis tampa tik keletui mėnesių. Peržydėjusi plūdė subrandina vaisius, kurie gali telkinio dugne išgulėti ir tris metus, o tik po to sudygti.
Tiesa, reikėtų pabrėžti, kad plūduriuojančioji plūdė paprasto meškeriotojo akimis bus labai panaši į anksčiau aprašytą būdmainį rūgtį. Palyginkite, kam įdomu, nuotraukas ir galime pažaisti žaidimą „Rask tris skirtumus“...
Plūduriuojančiosios plūdės dugne turi šliaužiančius šakotus šakniastiebius, iš kurių aukštyn tįsta nuo 30 cm iki 2,5 m ilgio stiebai. Lapai gali būti ir platesni, ir siauresni, maždaug iki 12 cm ilgio, pačiupinėjus, standūs. Dalis lapų panirę po vandeniu arba ne, galbūt paviršiaus nesieks nė vienas. Povandeniniai lapai bus labiau ištįsę, antvandeniniai platesni. Žodžiu, aprašinėti tokius augalus yra grynas vargas, nes galima rašyti arba labai plačiai, arba labai trumpai. Geriausiai yra pažiūrėti į nuotrauką ir tiek, kiek pakanka paprastam žvejui, matysite.
Kadangi plūduriuojančios plūdės gali augti dideliame gylyje, įvairaus tipo vandens telkiniuose, suprantama, kad tarp jų sukinėsis ir pačios įvairiausios žuvys. Ypač geros vietos žvejybai yra ne ištisiniai plūdžių priaugę plotai, nors jų „akyse“ gerai gaudyti lynus, karosus, tačiau pavienės didesnės šių augalų salos. Tai garantuotos „topinės“ žūklavietės.
Labiau prižėlusiuose plūdžių plotuose kai kurios vėliau neršiančios žuvys randa puikias nerštavietes. Beje, šiuos augalus su malonumu ėda amūrai, kai kurios mūsų karpinės žuvys (pavyzdžiui, raudės), tad per daug šių augalų prižėlusius tvenkinius išretinti galima natūraliai – užveisus minėtų žvynuotųjų. Plūdes ėda ir kiaulės, ir ožkos, bet jų į vandenį gal nevarykime...
Kadangi straipsnių cikle prie plūdžių daugiau negrįšiu, padarysiu savotišką lankstą ir paminėsiu dažniausiai pas mus sutinkamas povandeninių plūdžių rūšis.
Visų pirma tai būtų permautalapės plūdės (Potamogeton perfoliatus), kurios auga ir upėse, ir ežeruose, gali prisitaikyti ir estuarijose, net pakankamai sūriuose vandenyse. Kaip jau minėjau, palyginus su plūduriuojančiomis, vargu ar įtartum, kad tai labai artimi augalai. Ant stataus permautalapių plūdžių (iki 5 m ilgio!) stiebo galima suskaičiuoti keliasdešimt pusiau apkabinusių stiebą kiaušiniškų lapelių. Tiesą sakant, status stiebas būna stovinčiame vandenyje, greitesnėje tėkmėje seklumose, jis, suprantama, tįs pasroviui. Meškeriojantys tiek ežeruose, tiek upėse šiuos augalus žino puikiai, ypač jie nervina gaudančius dugninėmis.
Kai kuriuose stovinčiuose vandens telkiniuose permautalapės plūdės taip smarkiai sužėlusios, kad žvejams iškyla didžiulių sunkumų ten žuvauti. Nors permautalapių plūdžių stiebai nėra labai tvirti, lūžta, ir ištraukti užsikabinusį kabliuką ar blizgę galima pakankamai plonu valu, bet didžiulė šių augalų masė daug sveria ir vien dėl to pasiglemžia įstrigusius žolynuose masalus. Blogiausia, jog šių augalų rasime ir labai dideliame gylyje, o kur jų yra, nuo kranto ar iš valties ne visada matosi. Itin daug permautalapių plūdžių priaugę didžiuosiuose mūsų ežeruose.
Kita vertus, ežeruose šalia to povandeninio žalio miško pakraščių mėgsta slapstytis lydekos, ypač, kuomet netoliese yra didesnių grunto nelygumų, salų. Kiek teko regėti povandeninės filmuotos medžiagos, nuotraukų, prie tokių permautalapių plūdžių sąžalynų kartais plaukioja neįtikėtino dydžio grobuonės.
Upėse, kur srauniau, po jų ilgomis kasomis tūno šapalai, meknės. Nusekus vandeniui, permautalapių plūdžių priekrantėse kartais būna tiek daug, kad neįmanoma braidžioti – jos kabinasi už kojų ir tenka vilkti paskui ilgiausius sunkius žolynus. Suprantama, tada irgi sudėtinga žvejoti, net nekalbu apie atskirus žūklės būdus. Na, gal dar įmanoma takuose tarp plūdžių spiningauti visai sekliai neriančiais vobleriais, sukriukėmis, bet net tokie masalai tuomet stringa augmenijoje.
Truputį sekliau ežeruose, bet vis tiek, palyginus su kitais vandens žolynais, gana giliai, auga blizgančioji plūdė (Potamogeton lucens). Tai irgi dažnas mūsų vandenų augalas. Savo dydžiu mažai kuo nusileidžia prieš tai minėtai plūdžių rūšiai, nes gali ištįsti iki 4 m ilgio. Tačiau skirtingai nuo permautalapės, blizgančioji plūdė lapuota daugiau viršutinėje stiebo dalyje. Beje, jos stiebas tvirtesnis bei storesnis. Birželio–rugpjūčio mėnesiais blizgančiosios plūdės iškelia virš vandens savo varpos formos žiedyną.
Blizgančioji plūdė po vandeniu atrodo labai efektingai. Jau pats pavadinimas sako, kad šios plūdės lapai yra blizgantys, jie elipsės formos iki 20 cm ilgio ir 4,5 cm pločio su trumpais lapkočiais. Permautalapės lapai dažniausiai platesni, be lapkočių, gali būti vos raustelėję, gelsvi, alyvinio atspalvio.
Plūdžių įtaka vandens telkinio ekosistemai itin didelė. Šių augalų lapai padengti kalcio karbonato sluoksniu, todėl atmirusios dalys ilgainiui ežeruose sudaro kalkių tufą arba vadinamąją ežerų kreidą. Dėl tos pačios priežasties, valant vandens telkinius, augalai gali būti naudojami kaip natūralios trąšos.
Blizgančiosios plūdės irgi puikiausiai tarpsta upėse, tiesa, labiau ten, kur tėkmė saikinga ar lėta. Povandeninių plūdžių sąžalynuose apstu įvairių vabzdžių lervų, smulkių vandens gyvių, žuvų mailius, net jau paaugusios smulkesnės žuvys čia randa puikų prieglobstį, o plėšrūnės – vietas pasalai. Beje, šalia šių augalų upėse neretai pagaudavau stambių meknių, nors, kaip sakiau, tėkmė tokiose vietose šioms žuvims atrodė lyg ir per lėta.
Visgi pernelyg didelis plūdžių tankis turi neigiamą aspektą – mažai pratakiuose ežeruose tai gali lemti žuvų dusimą, šios vandenžolės smarkiai spartina vandens telkinių eutrofikaciją. Rudenį upėse tėkmė plukdo atmirusius augalų likučius, stiebų dalis, kurie kabinasi už valo, kabliuko, spinininginių masalų, žodžiu, trukdo žvejoti.
Laukite tęsinio.
Romualdas Žilinskas
