Vandens džiunglių labirintuose. Ne vien augalai
Yra sena lietuvių liaudies patarlė, kuri sako, kad kaip danguje, taip ir ant žemės. Kalbant apie vandens augalus ją būtų galima perfrazuoti – kaip ant žemės, taip ir vandenyje. Šįsyk noriu pasakyti, kad vandenžolės ne tik aktyviai dalyvauja praturtindamos telkinių vandenį deguonimi, tačiau ir formuodamos jų gruntą.
Kita vertus, žemė, kuria vaikščiojame, kažkada irgi buvo vandenyno dugnas. Bet gal taip toli į praeitį nenuklysiu, pakaks to, kas vyksta dabar.
Vandens telkinių dugne susidarant klintims aktyviai dalyvauja ne vien praeitoje rašinio dalyje minėti žaliadumbliai maurabragiai, tačiau ir kai kurie tikrieji augalai. Vienas jų būtų kurklė (Batrachium). Jos povandeninių lapų paviršius apsitraukia kalkių sluoksneliu, kuris vėliau nusilupa ir grimzta į dugną.
Kurklės, pasak hidrobotanikų, yra bene sunkiausiai identifikuojami rūšiniu požiūriu augalai, nes jos aptinkamos pačiuose įvairiausiuose telkiniuose, turint omenyje tiek tekančius, tiek stovinčius vandenis, kurie gali skirtis begale aspektų. Todėl šie žolynai dažnai nepanašūs fenotipiniu požiūriu, jie neretai sudaro hibridines formas, porūšius, mutuoja, dėl ko augalus sudėtinga rūšiuoti net genetikams. Kurklės gali būti su plūduriuojančiais ir panirusiais arba tik panirusiais lapai. Skiriasi netgi paties augalo viršutinės ir apatinės dalys, jis įvairiais vegetacijos periodais atrodo vis kitaip, o tai irgi įneša painiavos.
Nors kurklės ir yra tipiniai vandens augalai, tačiau jų gentis priklauso vėdryninių (Ranunculaceae) šeimai. Pasaulyje kurklių randama apie 30 rūšių (kitais duomenimis nurodomas tikslus skaičius – 36). Kiek jų yra Lietuvoje, tiksliai sudėtinga atsakyti, manoma, kad 4 rūšys, iš kurių dažnesnės yra standžialapė (Batrachium circinatum) ir paprastoji (Batrachium aquitile) kurklės.
Standžialapės kurklės stiebai ištįsta iki 100 cm ilgio, jie būna šakoti, su ilgais tarpubambliais. Povandeniniai lapai bekočiai, suskilę į skilteles. Lapų skiltelės trumpos, standžios, išėmus iš vandens nesusiglaudžia, o išlieka išsiskėtusios. Žiedkočiai žymiai ilgesni už lapus, aukštai iškeliantys baltus iš penkių žiedlapių sudarytus žiedelius.
Ankstesnėje rašinio dalyje minėjau plunksnalapę griovenę, bet tai buvo griovenių genties ir raktažolinių šeimos augalas. Yra ir plunksnalapių (Myriophyllum) gentis, kuri priklauso plunksnalapinių (Myriophyllaceae) šeimai, ji aprėpia 45 rūšių augalus, kurie išplitę praktiškai viso pasaulio kraštuose.
Plunksnalapės auga stovinčiuose arba lėtai tekančiuose vandens telkiniuose. Jų stiebas būna vientisas arba vos šakotas, priklausomai nuo rūšies, gali išaugti iki 2 m ilgio. Lapai, kaip ir sako augalo pavadinimas, plunksniški, švelnūs, susitelkę į menturius, t. y. aplink stiebą išsidėstę ratu. Plunksnalapės turi smulkias šakneles su įsišaknijančiu šakniastiebiu. Žiedai maži ir randasi lapų pažastyse arba viršūninėse varpose, augalai žydi birželio–rugpjūčio mėnesiais.
Plunksnalapės dažniausiai dauginasi vegetatyviškai, nors naujas augalas gali susidaryti ir iš atskiros stiebo dalies. Žiemos pradžioje jų ūgliai supūva ir peržiemoja tik pumpurai, iš kurių pavasarį vėl išauga nauji augalai.
Plunksnalapės gali augti stovinčiuose ir lėtesnės tėkmės telkiniuose, nors dažniau aptinkamos ežeruose, tvenkiniuose. Taip pat jų daug upių senvagėse. Šie augalai paprastai sudaro tankius sąžalynus, nors augti ir pavieniai.
Lietuvoje žinomos 4 plunksnalapių rūšys. Dažniausia yra varpotoji plunksnalapė (Myriophyllum spicatum), taip pat neretos menturinė plunksnalapė (Myriophyllum verticillatum) ir sibirinė plunksnalapė (Myriophyllum sibiricum). Tačiau pražangiažiedė plunksnalapė (Myriophyllum alterniflorum) yra itin reta vandenžolė, ji įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, randama tik Švento ežere iki 3 m gylyje.
Įdomi plunksnalapių savybė – į aplinką išskiria tam tikras medžiagas, kurios neigiamai veikia fitoplanktoną ir zooplanktoną, kas reikštų, jog tokių vandenžolių bent jau žuvų mailius turėtų vengti. Tiesą sakant, šitie duomenys paimti iš ne visai patikimų šaltinių, todėl negarantuoju, kad taip yra iš tiesų, nes plunksnalapes mielai lesa vandens paukščiai.
Nedideliuose vandens telkiniuose: kūdrose, tvenkiniuose, grioviuose, upeliuose gali augti smulkūs augalai praujenės (Callitriche). Pagal naujausią klasifikaciją praujenės dabar įtrauktos į gyslotinių (Plantaginaceae) šeimą.
Tai vienametės arba daugiametės vandens arba sausumos žolės laibais, viršūnėje šakotais, sausumoje įsišaknijančiais stiebais. Augančios vandenyje mėgsta dumblingą ar durpėtą gruntą ir nedidelį gylį, paprastai giliau nei 2 m neaptinkamos. Priklausomai nuo gylio, augalas gali įgauti vis kitokią formą.
Praujenių stiebas stačias arba šliaužiantis, liaunas, lapai priešiniai, linijiški, vandens paviršiuje paprastai susitelkę į viršūnines skroteles. Žiedai smulkūs, gelsvi, po vieną ar kelis susitelkę viršūninių lapų pažastyse, apdulkinami vabzdžių bei vėjo. Nužydėjus susidaro savotiški į keturias dalis skelti riešutėliai, kuriuos išplatina vanduo ir vandens paukščiai. Anksti prinokusios sėklos sudygsta be ramybės periodo, vėliau prinokusios – žiemoja. Praujenės gali daugintis ir vegetatyviniu būdu.
Esančios vandenyje praujenių rūšys žaliuoja ir visą žiemą. Auga gana didelėmis grupėmis, kur jų lankstūs stiebai persipina ir toje žalioje raizgalynėje puikiai jaučiasi įvairūs vandens gyviai, slepiasi žuvų mailius. Praujenėmis minta augalėdės žvynuotosios ir vandens paukščiai. Daugelio rūšių praujenės auginamos akvariumuose kaip dekoratyviniai augalai, juos egzotinių žuvyčių fanatai paprastai vadina vandens žvaigždėmis.
Lietuvoje randamos 5 praujenių rūšys. Tačiau dažna tik viena – pavasarinė praujenė (Callitriche palustris). Kitos: kibiavaisė praujenė (Callitriche hamulata), rudeninė praujenė (Callitriche hermaphroditica), tvenkininė praujenė (Callitriche stagnalis) ir įvairioji praujenė (Callitriche cophocarpa) yra retos.
Nors šiame dešimties dalių straipsnių cikle vandens augalus išvardijau tikrai ne visus, o kai kuriuos „vandeniniais“ įvardijau „avansu“, reikėtų paminėti, jog mūsų gėluosiuose vandenyse auga ne tik įvairūs žolynai ir dumbliai, tačiau čia galima rasti ir kai kurių samanų rūšių.
Lapsamanėms priklausančioje nertvinių (Fontinalaceae) šeimoje yra iki pusės metro ilgio ir net didesnių povandeninių samanų. Lietuvoje žinomos nardutė (Dichelyma) ir nertvė (Fontinalis). Beje, nertves netgi kai kurie botanikai painioja su anksčiau jau aprašytomis nertimis, tuo galima įsitikinti surinkus šiuos lietuviškus žodžius internetinėje paieškoje. Turiu omenyje, kad maišo pačius pavadinimus. Betgi neklystančių nebūna...
Nertvių Lietuvoje aptiktos 4 rūšys. Žinomiausia ir labiausiai išplitusi būtų trieilė nertvė (Fontinalis antipyretica). Ji auga tiek stovinčiuose, tiek tekančiuose vandenyse prisitvirtinusi rizoidais prie įvairių substratų, o tai reiškia, kad gali augti ant paskendusių medžių, akmenų ir panašiai. Rečiausios rūšys – patisinė nertvė (Fontinalis hypnoides) ir mažoji nertvė (Fontinalis dalecarlica). Visos nertvės jautrios užterštumui, tad vandens telkiniuose jos yra tarsi švaros indikatoriai.
Samanos, regis, asocijuojasi su lengvumu. Bet iš tiesų taip nėra – jei vobleris arba blizgė įsmigs į nertvių tankynę, išlupti masalus gali ir nepavykti. Jei visgi ištempsite į krantą kartu su samanomis, atrodys, kad traukiate rąstą, o ne samanų kuokštą.
Mūsų vandenyse galima rasti ir koralus primenančių pinčių (Porifera). Lietuvoje yra 6 rūšys. Ežeruose labiausiai paplitusi ežerinė durlė (Spongilla lacustris), o upėse paprastai randama upinė durlė (Ephydatia fluviatilis).
Tiesą sakant, ruošiausi apie pinčių sandarą paaiškinti, kadangi jos tik vizualiai panašios į augalus, nors išties tai yra... gyvūnai. Bet dabar teks cituoti neseniai publikuotą ichtiologo dr. Algirdo Kaupinio postą, nes kitu atveju vis tiek kartočiausi arba rašyčiau ką nors panašaus.
„Švariuose ežeruose gyvena mažiau žinomi ir pastebimi gyvūnai, visai nepanašūs į gyvūnus – pintys. Dauguma aprašytų pinčių rūšių (~10000) yra jūriniai organizmai, tikriausiai plačiai visuomenei geriausiai matomi viduržemio jūros regione, kur parduodamos turistams, kaip „vonios kempinės“.
Gėlavandenių pinčių rūšių yra labai nedaug (~250), o kai kuriuose mūsų ežeruose gyvena gėlavandenės pintys – ežerinės durlės, kurios maitinasi filtruodamos vandenį. Paprastai jos būna žalios, nes jose gyvena simbiontiniai žaliadumbliai iš genties Zoochlorella, iš jų pintys gauna ir deguonį ir dalį maisto medžiagų, tačiau giliau, kur mažai šviesos pintys gali būti kitokių spalvų, priklausomai nuo simbiontinių dumblių kiekio jose.“
Jei ežerai švarūs, kaip sako mokslininkas, o ten stūkso pinčių pilys, manding, kad tarp jų plauko stambių ešerių būriai arba slepiasi didžiulės lydekos. Pastarosios ypač tiktų pinčių fone, bent aš taip įsivaizduoju. Ežero žuvų karalienėms – karališka aplinka...
Romualdas Žilinskas
