Vandens džiunglių labirintuose. Labai maži ir labai plėšrūs

Pavadindami augalus lietuviškais vardais, mūsų kalbininkai veikiausiai pritrūko fantazijos. Negana to, kad kai kurios vandenžolės, nors ir priklauso visiškai kitoms augalų grupėms, yra labai panašios savo išvaizda, jų pavadinimai irgi mažai kuo skiriasi, todėl tai įneša dar daugiau painiavos. Suprantama, kad turiu omenyje ne specialistus, kurie šiuos dalykus žino kaip „Tėve mūsų“, bet paprastus meškeriotojus.

Praeitame rašinyje pasakojau apie plūdes, kurios pas mus labai smarkiai išplitusios, jų yra itin daug rūšių. Bet šalia plūdžių Lietuvos vandenyse rastume dar ir plūdenų.

Plūdenos (Lemna) visiškai nepanašios į plūdes, nors žodžio šaknis ta pati. Jų rastume visuose žemynuose, išskyrus ašigalius. Tai labai smulkūs kelių ar keliolikos milimetrų augalai, kurie neturi... lapų. Tiesą sakant, žaliajame pasaulyje tai nėra naujiena. O lapus plūdenoms atstoja pakitęs plokštelės pavidalo stiebelis.

Jos auga stovinčio vandens telkiniuose, nors būna ir ramiose upių užutėkiuose. Ypač daug plūdenų kūdrose, mažuose tvenkiniuose, vandens pilnuose grioviuose ir... akvariumuose. Nors gal dabar kitos mados (čia aš apie akvariumus), bet kažkada, kuomet tuo užsiiminėjau ir aš, tai buvo vienas populiaresnių akvariuminių augalų.

Esant palankioms sąlygoms, o tai reiškia, kad šiltai, bet ne karštai ir visiškai sausai, nevėjuotai vasarai, kuomet telkiniai ima sekti, jos ištisiniu sluoksniu padengia balų, tvenkinių, smulkių ežeriukų paviršių. Šių vandenžolių luobas susidaro netgi kai kurių lėtai tekančių upių ištisuose ruožuose. Beje, jos tuomet gali žydėti, o tai nutinka ne kasmet. Rudenį plūdenos sudaro žiemojančius pumpurus, kurie grimzta į telkinio dugną, pavasarį vėl pakyla į vandens paviršių.

Žvejai nelabai mėgsta šiuos augalus, nes jie trukdo skęsti masalui, valui, kabinasi už kabliukų. Daugelio meškeriotojų nuomone, plūdenomis padengtuose telkinių plotuose mažiau žuvų, nes čia stinga deguonies. Iš tiesų yra veikiau atvirkščiai, kadangi šie smulkūs augaliukai išvalo vandenį nuo kenksmingų medžiagų ir prisodrina jį deguonimi, neleidžia saulės spinduliams prasiskverbti iki tamsaus dugno, dėl ko vanduo gali dar smarkiau įšilti. Plūdenose randama daug proteino bei mineralinių medžiagų, todėl jomis užkąsti mėgsta daugelis taikiųjų žuvų.

Žvynuotosios ypač vertina mažąją plūdeną (Lemna minor). Šiuos augalus su malonumu lesa vandens paukščiai, paragauja ir smulkūs graužikai. Beje, mažoji plūdena yra vaistažolė, kuria gydomos peršalimo ligos, podagra, reumatas, hepatitas.

Nekaprizinga aplinkai mažoji plūdena domina ir susirūpinusius dėl ateities, nes planetos gyventojų skaičius nesulaikomai auga, klimatas šiltėja ir tenka ieškoti naujų mitybos šaltinių žmonijai. Ir tai gali būti būtent šis augalas. Jame yra labai daug baltymų, gerokai daugiau netgi nei sojose. Taip pat plūdena turi visų mums būtinų amino rūgščių, geležies, cinko ir vitamino B12, kas reta daugumoje daržovių ir vaisių.

Iš žinomų 13 plūdenų rūšių mūsų vandenyse randamos 3 rūšys. Vieną paminėjau, kitos būtų trilypė plūdena (Lemna trisulca) bei kuprotoji plūdena (Lemna gibba), pastaroji rūšis rečiausia. Kaip ir mažoji, šios plūdenos irgi auga stovinčiuose ir labai lėtos tėkmės vandens telkiniuose.

Labai panašios į plūdenas yra maurės (Spirodela). Lietuvoje jų aptinkama vos viena rūšis – daugiašakė maurė (Spirodela polyrhiza). Suprantama, kad apie šakas, kokias mes įsivaizduojame, čia negali būti net šnekos.

Tai irgi dažnai pasitaikantys lėtai tekančio ar stovinčio vandens telkinių, pelkių augalai. Kaip ir plūdenų, jų galima rasti bet kuriame žemyne, išskyrus Naująją Zelandiją bei ypatingai šaltas šiaurines ir pietines žemės rutulio sritis.

Šį augalą veikiausiai reikėjo aprašyti anksčiau, kadangi jis yra sekliųjų vandenų gyventojas ir giminingas dumblialaiškiams, priklauso tai pačiai šeimai (Alismataceae). Tačiau kitaip nei tikri dumblialaiškiai, šustinė (Luronium natans) yra tikra nykštukė, jos ovalo formos lapeliai smulkūs, bet gana mėsingi, tankiai sugulę vandens paviršiuje. Žydi ji pavieniais, į kiškiakopūsčio panašiais žiedais.

Šustinėms (Luronium) priklauso viena minėtoji rūšis, nors pas mus ji nėra labai reta. Auga pelkių pakraščiuose, dūstančių ežerėlių priekrantėse, grioviuose. Smulkiems vandens gyviams, jų lervoms, žuvų lervutėms ar ką tik išsiritusiam mailiui šustinių apsuptyje gal ir saugu, bet kiek didesnės žuvys čia vargu ar atplauks – pernelyg jau seklios šustinių augimvietės. Nusekus telkiniui, ši vandenžole gali ilgai gyvuoti ir drėgnoje dirvoje, tad ilgesnės sausros, jei tik ji negauna tiesioginių saulės spindulių, šustinei nėra labai baisios.

Yra Lietuvoje augalų, kurie minta... vabzdžiais. Tokių žaliųjų plėšrūnų pasaulyje priskaičiuojama ne vienas šimtas rūšių, kai kurie prisitaikė gyventi ir pas mus. Su bent vienu vabzdžiaėdžiu veikiausiai buvote supažindinti, jei tik atsimenate, mokykloje per gamtos pažinimo pamokas. Tai saulašarė. Bet ji auga sausumoje, o aš kalbu juk apie vandens augalus.

Beveik galėčiau lažintis, kad apie tokius mažai kas žino. Turiu omenyje skendeninių šeimos (Lentibulariaceae) atstovus, kurie šitaip minta po vandeniu. Tropikuose jų yra apie 220 rūšių, Lietuvoje sutinkamos tik 4. Tai gana dažnas balinis skendenis (Ultricularia intermedia), retesni paprastasis skendenis (Ultricularia vulgaris) ir mažasis skendenis (Ultricularia minor), bei visai retas gelsvasis skendenis (Ultricularia ochroleuca).

Tiesą sakant, skendeniai gali taip pat sėkmingai augti ir drėgnoje sausumoje, nes šios vienmetės žolės šaknų neturi. Bet veikiausiai vandenyje daugiau maisto, tad šiuos augalus dažniau rasime būtent tenai. Vandenyje skendeniai gali prisitvirtinti prie substrato, bet gali ir laisvai plaukioti vandens storymėje, ką dažniausiai ir daro.

Lotyniškas šių žolynų pavadinimas daug ką pasako – žodis utriculus reiškia uždaromą siaurą stiklinį indą, butelį. Dalis šių augalų segmentų ant lapų ir šakniastiebių tapę savotiškais skaidriais maišeliais, pūslelėmis. Į juos patekęs smulkus gyvis nebegali išlįsti. Tuo metu augalas, pasitelkęs specialius fermentus, kuriuos išskiria pūslelės sienelės, savo aukas suvirškina. Taip skendenis gauna medžiagų, kurių negali pasisavinti iš aplinkos, nes, ką jau sakiau, jis neturi šaknų.

Skendenių gaudyklių sandara labai įdomi: vabzdžiai į pūslės vidų patenka laisvai, bet, užkliudę jautrius ertmių plaukelius, perduoda signalą vožtuvams, kurie aklinai uždaro „stiklinį butelį“. Žodžiu, pats spąstų principas panašus į pelėkautų, tačiau gerokai tobulesnis.

Auga arba plūduriuoja šie vandens augalai dažniausiai pelkėse, kurių vandenyje gausu taninų, o jie, kaip žinia, nudažo vandenį gelsvai rusva spalva. Čia yra lūgnių, lelijų, po tų augalų lapais skendeniai kaitroje slepiasi nuo saulės, galbūt būna ten ir dėl to, kad aplink daugiau įvairios gyvasties. Kaip bepažvelgsi, tai labai protingas augalas, ne veltui plėšrus, nes juk plėšrūnai ir privalo būti gudresni už savo aukas.

Rudeniop skendeniai suformuoja į dugną grimzdančius pumpurus, kurie pavasarį virsta augalais, nors taip nutinka ne visada. Jie žydi gana dideliais, palyginti su pačiu augalu, ryškiai geltonais žiedais, kuriuos ant ilgo stiebelio iškelia aukštai virš vandens.

Skendeniai nėra labai smulkūs. Šių augalų lapai (tie, kurie dalyvauja fotosintezėje) susiskaldę į siūliškas skiltis ir kažkiek panašūs į jaunus krapų lapelius, bet pagrindinis stiebas gerokai ištįsęs. Jis gali būti apie 30 cm ilgio. Yra tarp mūsiškių skendenių netgi gigantas. Tai paprastasis skendenis, kurio stiebas kartais pasiekia 150 cm ilgį, o lapeliai išauga iki 5 cm dydžio.

Kokią reikšmę skendeniai turi žuvų gyvenime? Aišku, jie, kaip ir bet kurie kiti augalai, praturtina vandenį deguonimi, jį išvalo. Tačiau dėl savo plėšraus būdo, specifinės mitybos gali kelti grėsmę žuvų lervutėms. Nors botanikai to nemini, visgi ten, kur daug skendenių, šie plėšrūs augalai galimai sudaro net ir mitybinę konkurenciją žuvų mailiui. Teko skaityti, kad kai kurios skendenių rūšys tapo invazinėmis. Į vandens telkinius šios vandenžolės pateko iš sodo tvenkinių, akvariumų, nes tai gana gražūs ir neypatingai jautrūs aplinkos sąlygoms augalai.

Visgi skendeniai turi ir teigiamų savybių. Jie sumažina uodų populiacijas, nes kraujasiurbių vabzdžių lervos irgi pakliūva į vandenžolių paspęstas žabangas...

Bus tęsinys.

Romualdas Žilinskas