Už ragų ir... į krantą

Jos kūnas tarsi po plentvoliu pabuvęs – smarkiai suplotas iš šonų, nugara tiesi, o pilvas puslankiu išlinkęs su aštria nežvynuota briauna. Net šoninė linija vingiuota, apatiniai pelekai, ypač krūtinės, ilgi, smailais galais, o nugaros pelekas nustumtas prie uodegos, kurios pelekų iškirptė gana gili. Nasrai platūs, užriesti į viršų, akys didelės. Kūnas padengtas smulkiais, plonais, lengvai iškrentančiais žvynais. Nugara žalsvai pilka, šonai ir pilvas sidabru nulieti. Apatiniai pelekai gelsvi, nugaros ir uodegos – pilki.

Dėl savotiškos išvaizdos lenkai, rusai, vokiečiai ją kardu, o prancūzai – skustuvu vadina, nes ji išties panaši į trumpą kardą. O štai kodėl ne tik mes, bet ir jau minėtos tautos ją dar ir ožka praminė, sunku paaiškinti, nes jokio panašumo į tikrąją ožkelę neturi. Gal taip pavadinta dėl gebėjimo šokinėti, ypač neršto šokių įkarštyje?

Tad tebūnie ožka, tik nereikia jos painioti su Aukštaitijos Šventosios žvejų vadinamomis ožkomis – jie šiuo vardu skersnukius „pakrikštijo“. Beje, ožka mūsų žvejų dar ir kaze įvardijama, o ir kitos tautos, be jau minėtų vardų, daug kitokių jai yra davusios.

Jei kalbėti ichtiologiniais terminais be jokių užuolankų ir pagrąžinimų, tuomet tekstas skambėtų maždaug taip: ožka (Pelecus cultratus) – karpinių (Cyprinidae) šeimos žuvis, paplitusi Juodosios, Azovo, Kaspijos, Baltijos jūrų baseinuose. Lietuvoje aptinkama Nemuno žemupyje, Kuršių mariose, kartais įplaukia į kai kurias upes.

Neršia pavasarį, balandžio–gegužės mėnesiais, kai vandens temperatūra pakyla iki 12–18 °C. Patelės subręsta 3–5 gyvenimo metais, pasiekusios 25–30 cm kūno ilgį, patinai – metais anksčiau. Per nerštą išleidžia nuo 40 000 iki 150 000 ikrų, priklausomai nuo amžiaus ir dydžio. Ikrus barsto laisvai į atvirą vandenį ar ant povandeninės augmenijos, be specifinio neršto substrato.

Ožkos gyvena vidutinio gylio, lėtai tekančiuose ar stovinčiuose vandenyse, vengia stiprios srovės, ypač mėgsta dideles upes, jų žiotis, marių priekrantes. Jos būdingos vietoms su dumblėtu ar smėlėtu dugnu.

Tai pelaginė žuvis, daugiausia laikosi viduriniuose ir paviršiniuose vandens sluoksniuose. Minta planktoniniais vėžiagyviais, vabzdžių lervomis, smulkiomis žuvelėmis ir kitais bestuburiais. Užauga iki 40–50 cm ilgio, rečiau – iki 60 cm, sveria iki 1,5 kg. Ši žuvis neilgaamžė – dažniausiai gyvena iki 6–8 metų.

Taigi, kaip jau sakyta, pagrindinė ožkų žūklavietė – Nemuno žemupys iki Kauno HE bei Kuršių marios. Pasitaiko jų ir Neries žemupyje, bet ne taip dažnai kaip Nemune, ne kasmet, o tik esant aukštam vandens lygiui. Dažniausia jų laikymosi vieta – pagrindinė srovė upės vagoje, virš gelmių.

Ožkos labai judrios ir neplūduriuoja vienoje vietoje, kaip šapalai, laukiantys, ką upė atneš, o maisto aktyviai ieško visuose vandens sluoksniuose. Ypač judrios ir alkanos būna pavasario antroje pusėje ir vasarą.

Rudenį, vandeniui vėstant, tuntais traukia link gelmių ir žiemą praleidžia duburiuose, beveik nesimaitindamos. Šiltuoju metų laiku daugiausiai laikosi netoli paviršiaus, nors nuolat tikrina visus sluoksnius, nusileisdamos iki pat dugno ir vėl pakildamos. Savo buvimo vietas ožkos išduoda tik joms būdingais pliaukštelėjimais – tarsi į šoną uodegą patraukdamos – toks užtęstas tekštelėjimas.

Vasarą į didelius būrius nesirenka, bet kiekvienas tunas, kuriame dažniausiai būna vienodo dydžio žuvys, turi savo veikimo zoną ir pasitraukia iš jos tik vandens lygiui pasikeitus. Toks savotiškas teritorijos pasidalijimas, matyt, padiktuotas maisto išteklių kiekio.

Daugiausiai ožkų sugaunama Nemuno išsišakojime bei Skirvytės pradžioje, nors jų būriai plaukioja ir Atmatoje bei Skirvytėje iki pat Kuršių marių. Labai nedaug yra meškeriotojų, kurie specialiai gaudo ožkas. Tik prieš keliolika metų kelios grupės šilutiškių ir klaipėdiečių pradėjo važinėti į minėtas vietas jų žvejoti.

Pasak mokslininkų (ir, suprantama, žvejų), ožkos didelės nebūna, nors pirmuosius 3–4 metus ir greitai auga. Meškeriotojai dažniausiai pagauna 25–30 cm ilgio ožkų, tačiau pavyksta užtikti ir gausesnių būrelių, kuriuose būna 30–40 cm žuvų, sveriančių 300–500 gramų. Sugauti kilograminę ar didesnę ožką jau didelė laimė, net nežinau, ar mūsų vandenyse šios žuvys pasiekia maksimalų savo dydį. Nors jos ir kovingos ant kabliuko, bet ne itin baikščios, tad užtikus pulką didesnių, galima ne vieną sugundyti.

Žūklauti patogiausia lengva palaidyne. Tinka ir match tipo, ir boloninė. Pastaroji parankesnė esant vėjui. Kad ir kokia bus palaidynė, ji turi būti kuo lengvesnė, nes ją reikės visą laiką laikyti rankoje. Ritę rinkitės su sekliu ir plačiu būgneliu, nes nuo tokio valas lengvai slenka ir galima toli nusviesti masalą.

Pagrindinis valas – 0,12 mm, pavadėlis, žinoma, plonesnis, kabliukas – trumpakotis auksinukas, 14–12 numerio, viliojantis ožkas ir savo blizgesiu, ne tik ant jo esančiu masalu.

Plūdė parenkama pagal žūklės sąlygas, bet labai persistengti nereikia. Svarbu, kad antena būtų gerai matoma, o masalą galima numestumėte į žuvų buvimo vietą. Kokiame gylyje laikyti masalą, patarti neįmanoma, nes, kaip minėjau, ieškodamos maisto jos zonduoja visus vandens sluoksnius. Svarelius patartina užspausti arčiau plūdės, kad likęs valas su masalu laisvai pleventų vandenyje. Pradėti reikia nuo pusmetrinio gylio, o nesulaukus kibimo, leisti po truputį giliau.

Sugavus pirmą ožką, kurį laiką tokiame gylyje ir reikia gaudyti. Bet žinant šios žuvies neramų būdą ir pomėgį nardyti aukštyn žemyn, nustojus kibti vėl reikia keisti nuleidimo aukštį iki kito kibimo.

Tačiau vasarą jos dažniausiai sugaunamos prie paviršiaus. Kad būtų lengviau jas užtikti ir sugundyti, pravartu rišti du pavadėlius – pirmą prie pagrindinio valo galo, o antrą, šoninį, – per vidurį tarp plūdės ir kabliuko. Tada masalas plauks skirtinguose lygiuose ir bus lengviau užtinkamas. Nenusistebkite, jei vienu metu užkibs ir dvi ožkos.

Ką verti ant kabliuko? Išbandytas ir patikrintas masalas – musės lervutė („dzikelis“), nors šios vikrios žuvys noriai griebs pasiūlytą vienadienės lervą, trūklį, žiogelį, musę ar nedidelį sliekutį, bet musių lervos lengviausiai gaunamos ir tvirčiausiai laikosi ant kabliuko. O tai itin svarbu dažnai permetant meškerę.

Patartina jas kabinti pradūrus tik odelę, kad jos kuo ilgiau raitytųsi – išsitiesusias reikia pakeisti. Patogios jos ir dėl to, kad jų galima primaišyti į jauką ir laidyne iššauti prie plūdės. Musių lervas reikia sumaišyti su augaliniu jauku ir taip suklijuoti, kad nedidelis gniužuliukas subyrėtų atsitrenkęs į vandens paviršių.

Masalą ožkos griebia staigiai, traukdamos plūdę į šoną, dažniausiai pačios pasikerta. Užkibusią ožką dera vilkti neskubant ir imti graibšteliu, nes jos lūpos silpnos – keliama iš vandens žuvis gali nutrūkti.

Nors ožkos kartais suplaukia ir prie dugne gulinčio jauko kitoms žuvims, – tuo ne kartą įsitikino žūklės varžybų dalyviai, – bet specialiai išsiruošus jų gaudyti, šitaip jaukinti nėra prasmės: ant dugno gulintį jauką apspis kuojos, plakiai. O prie paviršiuje plaukiančio nebent aukšlė ar šapalas prisigretins.

Rudenį, kaip ir visos karpinės žuvys, ožkos tampa agresyvesnės – ima puldinėti šiųmečių žuvyčių tuntus, neišskirdamos ir saviškių. Tada jas galima žvejoti spiningu ar ta pačia palaidyne, prikabinus labai mažytes sukriukes, o svarelį (kelis šratelius) užspaudus per pusmetrį aukščiau.

Pravartu išbandyti ir ešerinę paternoster sistemėlę, prie poros pavadėlių pririšus mailių primenančias museles, taip pat galima bandyti ir smulkius guminukus, ypač silikonines įvairių lervų imitacijas.

Kad ir kaip atsargiai nukabinsite šią žuvį nuo kabliuko ir laikysite giliai panardintoje skiaurėje – ožka greitai nugaišta ir šiltame vandenyje ima gesti. Tai būtina turėti omenyje ir, negyvas išskrodus, laikyti vėsioje vietoje ar termo dėžėje. Bet gal geriau nereikia nei leisti jų į skiaurę, nei skrosti – neištraukę iš vandens išlaisvinkite ir lai plaukia – tegul tęsia raguotųjų giminę...

R. A.