Ūsoriaus žūklė iš valties

Kaip matote, apie tai kalbu būtuoju laiku, nes pastaruoju metu ūsorių nebegaudau, labiau orientuojuosi į lydekų, sterkų, šamų velkiavimą ar jų spiningavimą iš valties. Ne todėl, kad ūsorių neliko, ir dabar papuola vienas kitas (priskirčiau juos prie atsitiktinių laimikių) gaudant spiningu, paprasčiausiai nėra laiko ir spiningauti, ir žvejoti kitais būdais. Atvirai kalbant, šių žuvų žūklė nėra labai stabili laimikiais, tad renkuosi geriau žvirblį rankoje, nei jautį lankoje. Visgi patirtis žuvaujant ūsorius dugninėmis išliko, ja pasidalysiu ir su jumis.

Pirmas klausimas, be jokios abejonės, kuris neduoda ramybės žvejams, – kur ir kaip surasti šią gražią ir nepaprastai stiprią bei kovingą žuvį? Kas dažnai meškerioja tekančiame vandenyje, kas moka „skaityti“ upę susivoks, kur ieškoti ūsorių. Pirmas požymis, jog jų šiame upės ruože esama – smarki, netgi labai smarki tėkmė ir akmenų slenksčiai. Beje, pastarieji gali būti ir gana giliai nuo vandens paviršiaus, tačiau akylas stebėtojas, pažvelgęs į upę, neklysdama atspės, kurioje vietoje yra dugno pagilėjimas ar jo pakilimas.

Ūsorių pamėgtus ruožus žvejai neretai apeina: uraganiškoje srovėje neįmanoma gaudyti plūdine ir nepaprastai sunku nulaikyti dugninės meškerės svarelį, o jei jis sustojo kur nors toliau nuo kranto, tai garantuotai užkibęs už stambaus riedulio ir būtinai nutrūks.

Taip tikrai nutiks, jei žvejosime masalą sviesdami skersai kranto, tačiau jei gaudysime iš valties pasroviui, daug galimybių, jog į namus parsinešime visas švino atsargas. Pačioje upės vagoje nėra tiek daug kliuvinių, kaip mano daugelis meškeriotojų – čia dugnas žvirgždėtas arba nusėtas ne didesniais už kumštį akmenimis, o stambesni rieduliai dažniausiai stiprios tėkmės išstumti į mažiau sraunius vagos pakraščius arba sugrūsti ties slenksčiais. Tai ypač išryškėja karštais ir sausais vidurvasariais smarkiai kritus upės vandens lygiui – tada ji tarsi apsinuogina.

Ūsorius gaudau aukščiau (pavasarį) arba žemiau (vasarą–rudenį) šių sangrūdų. Bet ne pačioje vagoje, o kur yra riba tarp labai greitos ir sąlyginai vidutinio greičio tėkmės. Pirmąjį inkarą nuleidžiu netoli slenksčio ir, išleidęs maždaug 5 m virvės, antrąjį inkarą tvirtinu iš karto už galinio valties borto.

Kadangi dažniausiai gaudau vienas, tai valties gale pastatau du meškerykočius (tiksliau – 2,70 m ilgio „sterkinius“ spiningus, kurių užmetimo svoris nuo 10 iki 30–35 g) ir masalus užmetu nevienodu atstumu. Bet kokiu atveju jie negali būti arčiau kaip per 10 m nuo valties (tai galite pamatyti pavyzdyje).

Paprastai pirmieji rytiniai ūsoriai kimba minimaliu atstumu, įdienojus jie tolsta ir valo tenka išleisti jau kur kas daugiau. Beje, žuvaujant iš valties vagoje ar šalia jos ūsorių gali suvilioti ir per patį vasaros vidurdienį, ką paprastai meškeriojantys nuo kranto nedaro – pakaitinus saulei, renkasi meškeres ir mauna namo.

Jei per 15–20 min. meškerykočio viršūnėlė nesuvirpa, patikrinu masalus. Neretai nutinka, jog gružliai nučiulpia kabliuką ar ant jo pakimba kokia nors praplaukianti žolė. Įdomu, kad atplaukus ūsoriams gružliai išsilaksto, tačiau jei jie neduoda ramybės – greito rimtos žuvies kibimo nelauk.

Suprantama, kada prasideda smarkios liūtys ir vandens lygis kyla – ar tu žvejosi nuo kranto, ar iš valties – bus vienas ir tas pats, tada geriau apskritai negadinti sau nervų, nes vandenžolių tumulai kabinsis už valo ir lenks meškerykotį.

Beje, minėti „kilbukai“ patys dažnai tampa ūsorių užkandžiu ir vos pajutę grėsmę sprunka kuo toliau. Todėl sužvejoti ūsorių spiningu pasitaiko tikrai neatsitiktinai (autoriaus pagautas 5,3 kg ūsuotis, kurį matote nuotraukoje, užkibo ant nedidelės vartiklės – R. Ž.), tuo įsitikinau, nes kažkada ūsorius tikslingai spiningaudavau tikslingai mažais vobleriais bei guminukais. Tačiau tai jau kita tema...

Dažniausiai dugnine meškerioju Neryje, nors yra tekę gaudyti iš valties ir Nemune. Kodėl būtent šioje upėje? Tiesiog Neris man šiek tiek arčiau nei kitos upės ir prie pat namų maždaug 1,5 km ruože žinau tris „tikras“ ūsorines vietas. Tai ar verta trenktis kur nors už 100 km ieškoti laimės?

Beje, ūsoriai daug metų lieka ištikimi savo pamėgtoms vietoms ir, jei ne koks nors globalinis įvykis ar upės vagos pasikeitimas, ten nuolatos maitinasi. Tiesa, savo buveines šios žuvys dažnai išduoda iššokdamos virš vandens.

Ūsorių žūklė Neryje ir Nemune beveik niekuo nesiskiria. Galbūt žuvų skonis kiek kitoks, nes Neryje man labiausiai pasiteisinęs masalas būdavo musės lervos. Sumaunu ant kabliuko 7–8 kirminus ir ant tokios „puokštės“ per 3–4 valandas, kai gerai kibdavo, sužvejodavau 1–3 ūsorius. Standartas – 1,5–3,5 kg, bet pasitaikydavo ir didesnių. Gal paradoksas, bet mažesni ūsoriai kažkodėl kibdavo rečiau.

Nemune masalas Nr. 1 yra „pindrakai” (trandies lervos), kartais jie, kaip ir laumžirgio lervos, gerai ūsorius viliodavo ir Neryje. Aišku, yra dar ir sliekai, olandiškas sūris, grambuolio lervos, varlytės ir kiti daugiau ar mažiau populiarūs masalai. Galbūt vienintelis labiau pastebimas skirtumas žvejojant šiose dviejose upėse – gylis. Neryje ūsorius meškerioju maždaug 1,5 m gilumoje, o Nemune vaga smarkiau išgraužusi dugną, todėl ir šios žuvys laikosi dar giliau.

Nors ūsorius ir labai galingas, bet savo jėgą kibdamas ne visada parodo. Kartais dugninės viršūnėlę jis krato kaip patrakęs, bet kitąsyk, ypač artėjant vidudieniui, masalą ragauja labai atsargiai – koto viršūnė suvirpa trumpai ir vos pastebimai. Matyt, tuo metu galiūnas lūpomis patikrina masalą ir jį išspjauna.

Tokiais momentais svarbu staigiai pakirsti, nes kito kibimo gali tekti laukti labai ilgai – tenka laikyti ranką ant meškerykočio rankenos ir reaguoti į menkiausią jo viršūnėlės krustelėjimą. Na, bet jei jau įkirtai ūsoriui – tai tik laikykis – kraujas venose užvirs. Bet taip dažniausiai būna gaudant nuo kranto.

Žvejodamas iš valties su ūsoriumi susitvarkau gana lengvai, nors ir meškerioju palyginti plonu monofilamentiniu valu (pagrindinis – 0,22–0,25 mm, pavadėlis – 0,17–0,18 mm). Svarbiausia užkibus šiai žuviai neskubėti. Upės vagoje ūsorius niekur toli neplaukia – pasisukinėja truputį į šonus ir pritempus jį 6–8 m iki valties „užtraukia rankinį stabdį“.

Valas zvimbia lyg styga, meškerykotis išsirietęs lanku, bet tai nuo žuvies svorio ir stiprios srovės. Jei ūsorius parodytų visą savo jėgą ir pasileistų pasroviui – kažin, kuo viskas baigtųsi. Tačiau jis guli – aš įtempęs valą sėdžiu valtyje (kartais net meškerykotį suspaudžiu keliais ir gaudau kita dugnine), jis bando muistytis – aš stengiuosi žuvį prilaikyti.

Taip tęsiasi ilgai, pagal tai, koks laimikio dydis, kartais ilgiau nei pusvalandį. Visgi žuvis pavargsta pirmiau nei aš ir pasiduoda. Pirmas požymis, kad ūsorius neteko jėgų – jis kyla į paviršių. Tuomet sukasi lyg šlapias skuduras ant valo. Tai būna pats rizikingiausias ir atsakingiausias momentas, kadangi gali trūkti pavadėlis. Po to belieka laimikį prisitraukti prie pat valties ir pakišti graibštą.

Draugo pagalba praverčia, bet dviese gaudyti iš valties ne itin patogu – užmesti galima iš viso tik tris dugnines, jei daugiau – valai susipainioja. Aš paprastai žuvauju dviem kotais. Geriausia, aišku, būtų rišti storesnį pavadėlį, tačiau tuomet gerokai sumažėja kibimų skaičius. Vėliau pradėjau bandyti ploną pintą valą – kibo. Neryje reikia naudoti pilką arba rudai dažytą pintą giją – tokių atsargūs ūsoriai nesibaido.

Sistemėlė, kurią taikau žvejyboje, visiems gerai pažįstama: plokščias slankiojantis maždaug 40 g svarelis, suktukas ir ne trumpesnis nei 70 cm ilgio pavadėlis su trumpakočiu rudos arba juodos spalvos apvalaus linkio kabliuku.

Tai būtų tiek apie ūsorių gaudymą iš valties. Lyg ir nieko gudraus – svarbu rasti gerą vietą ir nepražiopsoti kibimo.

Gintaras Nauckūnas