Ungurius – plūdine meškere. Kur rasti ungurį?

Aš, suprantama, turiu omenyje upes, nes ne kiekviename ežere pas mus ungurių būna. Tačiau prieš pradedant kalbėti apie ungurių žūklę plūdine meškere, pirmiausiai norėčiau papasakoti kai ką iš ungurių gyvenimo, nes tai turės glaudų ryšį su šiuo straipsniu.

Vandens temperatūros gniaužtuose

Ungurių migracija mūsų vandens telkiniuose, t. y. ungurių pasitraukimas iš ežerų į sūrius vandenis, vyksta du kartus – pavasarį ir rudenį. Tai kažkada esu minėjęs, tačiau tąsyk labiau akcentavau metų laiką, nors faktiškai daug ką lemia vandens temperatūra.

Pasak biomedicinos mokslų daktaro Egidijaus Bukelskio, su kuriuo konsultavausi rašydamas straipsnį, ungurių migracijos pradžią vyksta vandeniui sušilus apie 5–7 °C, o šios žuvys tarsi pristabdo kelionę į jūrą, kai vanduo sušyla iki maždaug 16 °C.

Nors unguriams patinka šiltesnis vanduo, jie tikrai nebūna vangūs, maitinasi, tačiau migracijos netęsia. Kodėl – niekas nežino, tačiau šių žuvų genai užprogramuoja ungurius elgtis būtent taip.

Tokia vandens temperatūrų skalė ir lemia, kad ungurius galima labai sėkmingai žvejoti upėse. Na, taip – ir pratekančiuose ežeruose, jų intakuose, bet rašau straipsnį apie upes, todėl nesiblaškysiu.

Aš visada stebėdavausi, kodėl unguriai upėse pasirenka tik kažkokios konkrečias vietas ir kitur jie nekimba. Atrodytų, kad šių žuvų tarsi nėra. Nors gal ne – galima sužvejoti kokį atsitiktinį, tačiau tai bus tik kaip aklai vištai grūdas.

O viskas labai paprasta. Plaukia ungurys prieš akis matydamas Sargaso jūrą, kur yra nerštavietės, tačiau instinktyviai pajunta, kad jo jėgos dar ne tokios, kad pasiektų galutinį tikslą. Arba beplaukiant vanduo sušyla iki aukštesnės nei 16 °C temperatūros. Ką jis tuomet daro? Ogi, sustoja kažkur, kur yra daugiausiai maisto, kur yra daugiausiai slėptuvių. Ir ten ramiai gyvena savo naktimis aktyvų gyvenimą.

Beje, unguriui kitas migracijos veiksnys yra tamsa, ši žuvis plaukia tik naktį, dieną ji tūno kur nors šešėlyje, kranto išgraužose, po akmenimis, tarp žolių, nes labai nemėgsta ryškios, o ypač – tiesioginės saulės šviesos.

Tad yra ir upėse tam tikrų plotų, kurie labiausiai unguriams tinkami ilgesniems sustojimams. Dažniausiai tai, pasak mokslininko, ramūs užutekiai, bet apie juos truputį vėliau.

Tiesa, esu radęs Neryje vietą, kur jie kibdavo kone upės vagoje, ten sraunu, netgi labai, daug žvyro, akmenų. Anot E. Bukelskio, tai gali būti išimtinės žūklavietės, jose irgi yra daug unguriams tinkamo maisto, o akmenynai, jei dar šalimais veša šiek tiek ir augalijos, visiškai tenkina šių žuvų poreikius, nes stiprios tėkmės unguriai nebijo.

Kiek laiko tose vietose unguriai užtruks – vienas Dievas težino. Veikiausiai – kol pasisotins, kol instinktyviai pajus, kad sustiprėjo bent kuriam laikui, kol vandens temperatūra bus palanki jų kelionei.

Kitaip nei migruojančios lašišos, unguriai juda upėmis labai lėtai. Jūs nustebsite, koks menkas šių žuvų plaukimo greitis (o plaukia juk pasroviui!), nes jis prilyginamas žmogaus žingsniavimui, tai būtų maždaug 7 km per valandą.

Nereikia galvoti, kad staiga sušilus ar atšalus vandeniui ungurys tarsi įkaltas liks toje vietoje, kurioje pajuto nepalankią savo migracijai temperatūrą. Jis gali dar nuplaukti kilometrą ar du, ir nebūtinai pasroviui, bet grįžti prieš srovę ir, kaip jau sakiau, apsistoti tinkamiausioje, tačiau nebūtinai pačioje artimiausioje vietoje. Šiuo atžvilgiu unguriai gana išrankūs. Štai dėl to ir rasdavau jų kasmet tik ten, o ne kur kitur.

Kur daug maisto ir šiekštų

Jei dabar reikėtų apibūdinti tipinę ungurinę vietą iš žvejybinių pozicijų, remiantis savo patirtimi, pirmiausiai pasakyčiau, kad joje turi būti kažkas, kas leis pasislėpti šiai žuviai dienos metu. Aš vis pabrėždavau ungurių maitinimąsi, nes tose vietose naktį, jei neplauks tolyn, gyvatžuvės tai ir darys, bet labai sudėtinga pasakyti, ką ten jos ės. O ėsti unguriai gali ir vabzdžių lervas, ir mailių, ir netgi varles, praktiškai viską, kas juda.

Todėl kelios gana panašios vietos gali labai skirtis tuo, kad vienose unguriai randa daug maisto, o kitose – nepakankamai. Tačiau juk mes negalime to matyti ar kažkaip nustatyti – tiesiog žuvauji tol, kol galiausiai aptinki ungurių buveines ir, kiek rodo mano praktika, jos nesikeičia daug metų.

Rasti šioms žuvims tinkamas vietas padeda tik kantrybė arba... atsitiktinumas. Tai tarsi loterija. Na, upės pažinimas irgi netrukdo. Kadangi dumblas (ungurys gali užsikasti į jį), žolės (ypač lūgnės ir tankūs elodėjų sąžalynai), stambių akmenų sangrūdos (plika akimi jų gali ir nematyti), sąlyginai ramus vanduo (nors nebūtinai beveik stovintis), gylis, kur yra bent 1,2 m vandens sluoksnio – jau šiokios tokios nuorodos.

Faktiškai tai gali būti didelė įlanka, kur yra visa tai, ką išvardijau, gerai, jei netoliese glunda ir upės vaga. O tai, kad ungurių esu radęs netipiniuose plotuose, jau sakiau – išimtis iš bendros taisyklės, tarkim, jog laimėjau „Aukso puodą“. Beje, mano nupasakotos vietos neretai aplenkiamos žvejų todėl, kad ten visada gausu kliuvinių.

Tačiau visa tai labiausiai būdingos didelėms upėms – Neriai ir Nemunui. O juk daug ungurių migruoja, tarkim, Šventąja. Deja, ten aš jų nesu gaudęs, tad neteorizuosiu, nes vietiniai žvejai po to tik juoksis.

Kitaip nei ežeruose, upėse dienos metu ungurį labai sunku sužvejoti, net jei esi tikras šimtu procentų, kad toji žūklavietė pamėgta šių žuvų. Visgi ankstyvas rytas arba vėlus vakaras yra geras laikas, nes unguriai jau ima ruoštis maitintis.

Aš daugiau ungurių pagaudavau vakarais. Toji paros dalis, kada saulė nusileido, o dar šviesu – itin tinkama. Rytais – kol saulė nepakilo, tačiau jau brėkšta, irgi pasitaiko galimybė įsiūlyti masalą.

Visgi naktis yra naktis ir tada žvejoti ungurius geriausiai. Apniukusi – juo labiau, nes pernelyg giedra gali būti ir labai šviesi. Nors esu sėkmingai žuvavęs žvaigždėtomis naktimis, kada pilnatis pakankamai didelė.

Bet labiausiai įsiminė naktys, kuomet kildavo audros ir žaibuodavo, pūsdavo smarkus vėjas, imdavo lyti kaip iš kibiro. Tada bėgi nuo vandens, nes žaibas gali trenkti į meškerę, čia jau ne juokas.

Tačiau tais kartais palikdavau užmestas meškeres. Ir grįžęs praktiškai visada rasdavau užkibusių ungurių. Tokiu šunišku oru yra tikimybė pagauti ungurių ir šviesiu paros metu, ypač antroje dienos pusėje, arčiau vakaro.

Taip yra buvę ir žuvaujant ežeruose, ir upėse. Na, taip, žvejodavau žinomose vietose, nes dar pagalvosit, jog pakanka užmauti slieką ir laukti audros, kad pagauti ungurį.

Ruduo – tabu ungurių žūklei

Aš vis kalbu apie ungurius, o kai kurie meškeriotojai tikriausiai žiūri į tai su nuostaba, nes mano, kad šiuo metu jų pas mus nėra.

Tiesa ta, kad ungurių prieš kokius dvidešimt metų buvo dar gana daug. Po to jie pradėjo nykti masiškai visur, o ne tik mūsų vandens telkiniuose. Kita vertus, pas mus buvo vykdomi dideli ungurių įžuvinimai, sovietmečiu – netgi grandioziniai, tuometinei Lietuvai atiduodant pirmenybę prieš kitas respublikas.

Taip jau nutiko (nesiplėsiu), kad kurį laiką į mūsų vandenis ungurių praktiškai niekas neleido. Bet maždaug prieš aštuonerius metus vėl į ežerus buvo išpilta nemažai šių žuvų lervučių, tai tęsėsi iki dabar.

Kaip tik šiuo metu atėjo tas ungurių subrendimo laikotarpis, kai jie migruoja, tad bent jau keletą metų, manyčiau, šių žuvų mes turėsime daugiau, nei tuo sąlyginai „tuščiu“ laikotarpiu. Kodėl kalbu be perspektyvos?

Todėl, kad ES atitinkamos institucijos, kurios tiria ungurių populiacijos nykimą, atsakingos už įžuvinimą, galiausiai nusprendė, kad dirbtinis jų įžuvinimas naudos neduoda, tai tik pinigų išmetimas į balą ir žvejų verslininkų šelpimas, šių žuvų populiacijos atsistatymas turi vykti natūraliai. Kol kas dar svarstomi tie dalykai EK, tačiau labai gali būti, kad būtent taip ir nutiks.

Jau šįmet EK liepė iki birželio 1 d. apsispręsti visoms ES šalims, kurių vandenyse yra ungurių, kuriuos tris mėnesius pasirinkti visiškam ungurių žūklės uždraudimui jų migracijos periodu. Suprantama, įskaitant ir draudimą žvejoti ungurius mėgėjiškais įrankiais.

Mūsų mokslininkai nusprendė pasirinkti rugsėjo-lapkričio laikotarpį. Galbūt žvejams verslininkams tai labai nenaudinga, bet meškeriotojai netenka vos vieno produktyvaus mėnesio, kadangi jau spalį ungurius sugundyti gana sudėtinga, jie geriausiai kimba nuo gegužės pradžios iki rugsėjo vidurio, nors, suprantama, tai priklauso nuo orų.

Dar norėčiau grįžti prie to minėto „tuščio“ laikotarpio. Jo išties nebuvo, nes pas mus ungurių lervutės kaip keliavo iš Sargaso jūros natūraliai, taip ir tebekeliauja. Tačiau masinis ungurių nykimas padarė savas pataisas jų lervučių kiekiui, tad suprantama, kad būsimų ungurių atplaukia gerokai mažiau nei prieš kelis dešimtmečius.

Išties yra dar pas mus šių žuvų, bet mažai jas žvejojančių. Upėse – juo labiau. O kaip gaudyti ungurius plūdine meškere, papasakosiu kitame rašinyje.

Romualdas Žilinskas