Susipažinkite – spiningavimas drop shot metodu
Kad drop shot yra spiningavimas – nepaneigs niekas, kadangi čia naudojami dirbtiniai masalai, tokiai žvejybai būdingi kotai, valai, viliojamos plėšriosios žuvys ir pati žūklės taktika bei technika turi nemažai bendro su įprastiniu spiningavimu. Kita vertus, yra ir nemažai skirtumų, nes priešingu atveju drop shot nebūtų išskirtas, kaip atskiras gaudymo spiningu būdas.
Viskas prasidėjo nuo... teniso
Daugumai žvejų pasirodys keista, tačiau spiningavimo būdo drop shot pavadinimas pirmiausiai buvo panaudotas tenise, jis reiškia trumpą smūgį. Lietuviško analogo nesugalvojome, tad vadiname, kaip jau įprasta, tiesiog angliškam terminui pridėdami lietuvišką galūnę – dropšotas. Manau, kalbininkai „neprikals prie kryžiaus“, jei panaudosiu šį „sulietuvintą anglicizmą“. Reikėtų pasakyti, kad išsireiškimas „trumpas smūgis“ iš tiesų turi racijos apibrėžiant tokį spiningavimo metodą. Bet ne pavadinime esmė, norėčiau plačiau skaitytojus supažindinti su klasikiniu dropšotu ir papasakoti apie naujoves (tačiau tai – jau kituose straipsniuose), kurias naudoja šitaip spiningaujantys žvejai.
Dropšotą pirmieji panaudojo JAV meškeriotojai basų žūklėje, tai buvo bene apie 70-uosius praeito šimtmečio metus. Vėlgi, kaip įprasta, toji naujovė gana sunkiai prigijo tarp kitų šalių žvejų, visgi ji nebuvo pamiršta ir rado savo šalininkų viso pasaulio kampeliuose. Vėliau drop shot smarkiai patobulino japonai ir dabar toks spiningavimo būdas yra įprastas ne vien Amerikoje, tačiau ir Azijoje bei Europoje. Beje, būtent azijiečiams turime būti dėkingi už „dropšotinių“ masalų gausą ir įvairovę, nes JAV jų pagamina nepalyginamai mažesnę dalį.
Jei jau straipsnį pradedu nuo šio būdo kūrimosi ištakų, tai derėtų paminėti, kad pirmiausiai drop shot metodu buvo gaudoma tik iš valčių naudojant vertikalųjį spiningavimą ir tik po kurio laiko žvejai suprato, kad šitaip galima žuvis vilioti netgi nuo kranto. Tiesa, kaip suprasite vėliau, dropšoto pritaikymas yra gana ribotas ir smarkioje tėkmėje bei pučiant stipriam vėjui, nuo kranto arba iš valties toliau užmetant masalą, tokiu būdu spiningauti praktiškai neįmanoma. Turiu omenyje klasikinį gaudymą drop shot naudojant tipines sistemėles, nes gali būti, kad kol rašau šį straipsni, kažkas tobulina tokį žūklės metodą ir atranda dar naujesnes jo pritaikymo galimybes.
Nors pats drop shot gaudymo būdas yra labai perspektyvus mūsų vandenyse (tai galėtų patvirtinti tie žūklaujantys, kurie jau įvaldė dropšoto metodą), visgi jis yra skirtas tik tam tikroms plėšrūnių rūšims ir universalumu gerokai atsilieka nuo spiningavimo, tarkim, vobleriais ar net tais pačiais guminukais. Sakau „tais pačiais“, nes būtent dropšotui irgi naudojami silikoniniai masalai, tiesa, jie būna šiek tiek kitokie.
Skaitant straipsnio pradžią gali susidaryti įspūdis, kad aš pabrėžiu drop shot trūkumus, bet ne privalumus. Iš tiesų to tikrai nesiekiu, kadangi šis spiningavimo būdas daugeliu atveju gali būti (ir būna!) sėkmingesnis už bet kurį kitą, kuomet gaudome ešerius ir sterkus. Būtent šios plėšrūnės sudaro apie 90 proc. viso laimikio kiekio, nors tobulėjant šios žūklės technikai, atsirandant vis naujų tinkamų tam masalų, o minėtas procentas vis mažėja. Likusios žuvys gali būti netgi taikiosios, šiuo atveju daug ką lemia žvejų patirtis, įranga, masalai, galiausiai – noras paįvairinti laimikių rūšinę sudėtį. Lydekos taip pat dažnai atakuoja „dropšotinius“ vilioklius, deja, spiningaujant įprastinėmis šiam metodui sistemėlėmis, aštriadantės dažnai nukanda valą ir tik smulkesnės plėšrūnės kartais sėkmingai parplukdomos į krantą arba valtį.
Sistemėlė
Dropšotui skirta sistemėlė yra labai paprasta, jos sudėtinės dalys vos dvi: svarelis (kriaušės, slyvutės, lazdelės, kubelio ar paprasto šrato formos) ir kabliukas. Kabliukas geriau ofsetinis, kadangi ant jo užmauti specialūs „dropšotiniai“ masalai atrodys natūraliau, taip pat juose galima paslėpti kabliuko gylį, kas retais atvejais padeda išvengti kliuvinių. Kita vertus, ofsetiniai kabliukai gaminami itin aštrūs bei lengvi, o tai yra didelis privalumas, nes bet kokia papildoma apkrova sistemėlėje gali išbalansuoti masalo darbą. Gaudant drop shot reikalingas geras kontaktas su viliokliu, todėl svarelis dažnai rišamas tiesiog prie sistemėlės atsisakant karabinų, kurie leistų varijuoti svarelių masėmis neperrišant sistemėlės. Visgi aš segtukus naudoju (na, va, „apsišaukiau“ – yra ir trečia sudėtinė dalis), kadangi, mano manymu, tokia smulkmena iš esmės neįtakoja jautrumo.
Reikėtų paminėti, kad yra specialūs „dropšotiniai“ svareliai, kuriuose valas tvirtinamas spaustuku, tad juos pakeisti nesudaro problemų. Pas mus tokių gramzdų kažkada buvo reta, o ir kainuodavo jie palyginti brangiai. Dabar šių svarelių rasite kone kiekvienoje didesnėje žūklės parduotuvėje, nors kainos, suprantama, skirsis. Paprastai prieš žūklę susirišamos kelios sistemėlės, kurias, esant būtinybei, galime tuojau pat pakeisti.
Sistemėlė rišama ant paprasto standaus valo atkarpos, nors žymiai geriau yra vietoje jo naudoti fluorokarboną – pastarasis mažiau matomas skaidriame vandenyje, be to yra atsparesnis lydekų dantims. Jei gaudome ešerius, geriausiai rišti sistemėlę iš 0,18–0,22 mm storio fluorokarbono, sterkams imame storesnį valą – 0,22–0,26 mm diametro. Sistemėlės ilgis varijuoja nuo 60 iki 80 cm. Viename valo atkarpos gale tvirtinamas svarelis, o kitame – padaroma paprasta kilpelė, kuri sujungiama su pagrindine pinta gija (0,12–0,16 mm diametro). Kabliukas pririšamas tiesiogiai prie sistemėlės valo nenaudojant jokių pavadėlių, suktukų ar dar ko nors papildomo, jis, priklausomai nuo valo atkarpos ilgio, būna maždaug 30–50 cm aukščiau svarelio. Visa sistemėlė pavaizduota pavyzdyje.
Rišant sistemėlę reikėtų atkreipti dėmesį į valo plūdrumą. Tiek paprastas monofilamentinis, tiek ir fluorokarboninis gali būti skirtingo plūdrumo, geresnis yra tas, kuris mažiau skęsta. Tokį pasirinkimą įtakoja gaudymo dropšotu technika, kadangi plūdri gija greičiau išsitiesia, ji po vandeniu stengiasi atsistoti vertikaliai. Logiška būtų, jei valą pasirinktume ir standesnį, visgi siūlyčiau susilaikyti nuo ypač „kietų vielų“, nes jos gali turėti neigiamos įtakos masalo žaidimui.
Svarelių masė priklauso nuo žūklės sąlygų, taip pat ir nuo gaudomų žuvų rūšies. Tėkmėje, gelmėje, toliau metant masalą (šiam žūklės būdui tolimi metimai netinka, tad žodis „toliau“ yra veikiau abstraktus išsireiškimas) imami sunkesni gramzdai. Kuomet gaudome iš po pat valties, juolab nelabai didelėje gelmėje ir stovinčio vandens telkinyje, svareliai naudojami perpus lengvesni. Šiaip jau nurodyti standartai yra maždaug tokie: ešeriams tinkamiausi svareliai bus nuo 10 g iki pusės uncijos, t. y. iki 14–15 g, o sterkams nuo pusės uncijos iki uncijos, t. y. iki 28–30 g. Bet tai tik nuorodos ir gramzdus parinkti derėtų pačioje žūklavietėje. Gramzdo masė šiek tiek priklauso ir nuo naudojamų masalų, tačiau apie juos ir žvejybos techniką papasakosiu kitąsyk...
Romualdas Žilinskas
