Šamai prie Kaku-kaku salos. Kaip pagauti Ilgauską

Apie bandymus pagauti šamą nuo kranto nieko gero pasakyti negaliu. Kibimų buvo ne vienas, ir ne du. Šamus pakirsdavome, netgi bandydavome traukti, bet... Pernelyg stambi ir stipri žuvis, kad galėtum ją ištempti beveik nejudėdamas iš vietos.

Gal būtų ir pavykę, tačiau bėda ta, jog krantai čia statūs, slidūs, apaugę, apžėlę, erdvės meškeriotojas turi tik kokius 10–15 m. Bet ir tai geriausiu atveju.

Šamas vienu atsikvėpimu gali nuvynioti apie 50 m valo, o tada jis turi laisvę įlįsti į bet kokį artimiausią kerplėšyną. Norint ištraukti šią stambią žuvį, tektų veikti forsuotai, neleisti pabėgti toliau nuo kranto, tačiau tai neįmanoma fiziškai.

Apie prisvilusį blyną

Visgi vieną šamą sužvejojome ir nuo kranto. Bet tai tik laimingo atsitiktinumo dėka, kadangi, užkibus galiūnui, pro šalį tuo metu plaukė viena iš mūsų valčių. Padavėme laive buvusiems draugams spiningą ir jie įveikė laimikį.

Beje, nuvargintas šamas pasiduoda ir leidžiasi lyg avinas tempiamas paskui valtį. Net nesvarbu kokio dydžio jis būtų. Tačiau kol ilgaūsiui plėšrūnui atimi jėgas – baigiasi ir tavosios – nebenori daugiau nieko...

Būdavo daug juoko stebėti, kaip bičiuliai galynėjasi su stambiu laimikiu. Vienas meškeriotojas laiko spiningą ir stengiasi išsilaikyti valtyje, kad monstras jo neišverstų per bortą (suprask, žvejys vargina laimikį), o kitas tuo metu iš visų jėgų irkluoja valtį. Bet valtis plaukia priešinga kryptimi nei irkluojama. Nesvarbu, net ir prieš srovę...

Jei šamas įlenda į dugno šabakštyną ir ten atsigula – lupk nelupęs – jam nė motais. Pagal gido Gedimino instrukciją, ką nors padaryti jėga tuomet yra beviltiška. Netgi apskritai nerekomenduojama, kadangi žuvies vis tiek nepakelsi, o veikiau nulauši arba atlenksi galvakablio kabliuką. Arba jį išplėši iš šamo kūno.

Nesistebėkit, kad sakau „kūno“, nes daugelis tų žuvų užkibdavo nebūtinai apžioję masalą, o užsikabindavo kur nors galvos srityje ar už šono. Mat puola jie auką kažkaip kitaip nei mūsiškiai šamai, bet aršiai ir darydami staigų posūkį tarsi kokie salačiai. Dėl to ir kabliukas dažnai įsikerta ne į žabtus.

Įdomiausia, kad plėšrūno smūgio tuo metu beveik nejauti, įspūdis toks, lyg masalas plaukiant dideliu greičiu būtų staigiai užsikabinęs už kerplėšos. Tačiau po to, tai jau laikykis...


Stabdis tik švilpia nepriklausomai, kad yra užveržtas beveik maksimaliai, nes žuvis vis tiek lengvai išvynioja keliasdešimt metrų gijos. Jei kova vyksta apie valandą laiko, tai pirmą pusvalandį tenka su šamu galynėtis dideliu atstumu. Kuomet plėšrūnas neįlenda kur nors tarp kelmų, jis pradeda po truputi pasiduoti – tada jau galima žuvį pritraukti artyn. Reikia stengtis parsitemti laimikį į seklesnę vietą, kad išlipus iš valties galima būtų šamą paimti rankomis.

Vienas be kolegos pagalbos nieko nepadarysi – žuvį paima draugas. Jis tempia laimikį į krantą arba pririša prie valties. Laimei upėje yra daug seklumų.

Kuomet šamas užsikabina ne už žabtų, o kur nors kitur, traukiant žuvį tenka vargti ne pusvalandį ar valandą, bet pusantros valandos arba dvi.

Dar prieš žūklę Gediminas mus instruktavo, kuriose vietose labiausiai tikėtina suvilioti šamą. Reikia ieškoti jo prie iškilusių iš vandens kelmų, akmenų, netoli salų, galima rasti ir visai prie kranto po nulinkusiomis krūmų šakomis. Žodžiu, plėšrūnai turi slėptuves ir iš jų atakuoja savo aukas.

Beje, tai daro neretai labai akivaizdžiai, sakyčiau, itin įspūdingai. Ypač dažnai šamai „išsiverčia“ srovėje netoli rėvų, kur didesnė duobė, kelmas.

Įsivaizduokit, vidury baltos dienos pūkštelint centnerio svorio padarą. Pradžioje net šiurpuliukai nukrėsdavo...

Kadangi nežinojome vietinės žūklės ypatumų, kad šiek tiek labiau pralavintume žvejybinius įgūdžius, pirmąją dieną mus Gediminas nukreipė į ramesnį ir platesnį upės ruožą. Kaip vėliau įsitikinome, ten ne pati geriausia vieta.

Gal todėl, o gal dėl to, jog dar buvome visai „žali“, tąsyk nepagavome nė vieno šamo. Mūsų ekipažas neturėjo net kibimo, nors sąžiningai „atidirbome“ gerą pusdienį.

Kada parvykome į kotedžą, sužinojome, kad visgi labiau patyręs jungtinis Alytaus-Panevėžio duetas tuose plotuose sužvejojo virš 80 kg sveriantį plėšrūną. Tai mus nuteikė optimistiškai – prieš akis dar daug žūklių.

Gamtiniai reikalai ir sportiniai niuansai

Sekančią dieną gidai mus išlaipino maždaug kilometrą aukščiau vakarykštės vietos. Užbėgdamas į priekį, pasakysiu, jog kasdien jie mus gabendavo vis toliau nuo miestelio.

Beje, aukštupyje upė atrodė visiškai kitokia. Čia ji gerokai susiaurėjo, vanduo tekėjo sraunesnis. Akmeningas rėvas pakeitė kelmynai ir salų virtinės. Nors gylis šiose vietose buvo ne ką menkesnis.

Geriau įsiklausėme ir į Gedimino žodžius. Anot jo, nuolatinis lakstymas upėje su valtimi paskui pasirodančius šamus nieko neduos. Geriausiai yra nusižiūrėti vietą ir, kalbant žvejų žargonu, „drožti“ ten valandą ar dvi. Jei žūklavietėje bus šamas, jis būtinai anksčiau ar vėliau griebs masalą – neiškęs. Taip dažniausiai ir atsitikdavo.

Tačiau pirmąjį šamą vilniečiai pagavo kiek kitaip. Ši trumpa, bet pamokanti istorija turėtų praturtinti Ispanijos šamų gaudytojų folklorą, juolab vieta, kurioje nutiko šis įvykis, nuo tos dienos įgavo gražų ir prasmingą lietuvišką pavadinimą.

Taigi, jau antrąją dieną vienas mūsiškių ekipažas plaukiojo netoliese upės viduryje esančių salų ir, kaip kartais atsitinka, šio ekipažo narys užsimanė išlipti į krantą gamtiniu reikalu. Iki kranto irkluoti žvejai patingėjo, todėl bičiulis Arvydas išlipo artimiausioje saloje.

Po greito palengvėjimo jam prašviesėjo akyse ir meškeriotojas pastebėjo, kad ta sala labai patogi pamėtyti spiningą tiesiog nuo jos kranto. Arvydas taip ir padarė.

Veikiausiai tai būta lemties, nes po kelių užmetimų žvejui užkibo solidus šamas. Kadangi šalia plūduriavo ir valtis, po ilgai trukusios kovos galiūną abiem ekipažo nariams bendromis jėgomis visgi pavyko įveikti.

Nuo tada šią salą tarpusavyje ėmėme vadinti „Kaku-kaku“. Turėčiau pabrėžti, kad toji vieta per visas Ispanijoje buvusias dienas mums padovanojo bene daugiausiai laimikių ir mes dažnokai čia lankydavomės.

Tik paskutinę dieną gidas Gediminas paklausė, kodėl jis, nors jau daug metų čia žvejoja, apie tokį salos pavadinimą nieko nėra girdėjęs? Kaip mes sužinojome, kaip toji sala įvardytą ir kur randasi? Teko papasakoti tai, ką jūs ką tik perskaitėte...

Kaip minėjau, mūsų tikslas Ispanijoje nebuvo vien tik šamų gaudymas. Važiavome dar ir kitaip pailsėti. Kadangi prieš važiuodami susižinojome, kad čia yra krepšinio aikštelė, tai nusivežėme ir krepšinio kamuolį.

Nustebsite (man tai irgi buvo naujiena), bet dauguma ispanų apskritai nesuprato, koks tai sportas. Tuo metu kaip tik vyko Europos krepšinio čempionatas ir mums teko gerokai pavargti, kol radome miestelyje, kur stebėti rungtynes. Ispanijoje visuotinai pripažįstama tik viena sporto šaka – futbolas.

O mes ketvirtą žūklės dieną jau net šamus vertinome pagal krepšininkų ūgį. Visų nesvėrėme, bet tik matavome. Kadangi tuo metu aš jau buvau pagavęs „Šiškauską“, varžėmės, kuris pirmas sužvejos „Ilgauską“. Dabar tiksliai neatsimenu, berods, didžiausias šamas buvo 2,16 m ilgio ir svėrė 96 kg.

Simboliška – mes esame sporto klubas ir dar krepšinio šalies atstovai. Tiesą sakant, vėliau ir sverti neturėjome kuo – lūžo mūsų svarstyklės. Sulaužėme ir iš upės ištrauktą jau kažkada šamo pusiau perlaužtą spiningo kotą, kurį naudojome kaip svertą žuviai pakelti...

Traukiant šamą į krantą būtinos specialios pirštinės, kurios apsaugo rankas nuo sužeidimų. Jas jau pirmą dieną mums išdalijo Gediminas. Bet netgi su tomis pirštinėmis reikia elgtis atsargiai ir šamą čiupti už apatinio žandikaulio.

Vienas mūsiškis nepasiklausė patarimo ir traukdamas pirmąjį laimikį įgrūdo plėšrūnui ranką į nasrus. Pirštinės neapsaugojo – dar ilgai kraujuojantys pirštai priminė jam su kuo turėjo reikalą... Bus tęsinys.

Rimvydas Žilinskas
Užrašė Romualdas Žilinskas