Šalto rudens malonumai
Kadangi šiandien Kauno savivaldybė nutarė neleisti sušalti savo gyventojams ir įjungė centralizuoto apšildymo sistemą (mano manymu, tik ir laukė progos kuo greičiau „pasišildyti“), aš, protestuodamas prieš rekordines šilumos kainas mūsų mieste, nutariau parašyti visiškai priešingą straipsnį – apie tai, kaip smagu žvejoti esant šalčiausioms meteorologinėms sąlygomis, nes tuomet kimba pačios stambiausios lydekos. Turbūt kai kas supras ne visai teisingai, nes žemiausia oro temperatūra būna viduržiemį, o šis pasakojimas – apie vėlyvo rudens ir žiemos pradžios žūklę. Tačiau viskas ne taip, kaip galvojate.
Žuvaujant prie atviro vandens telkinio, kuomet lyja, krenta šlapdriba, susidaro lijundra ir tuo pat metu pučia šiaurės vėjas, yra žymiai šalčiau, nei meškeriojant ant ledo esant dvidešimties laipsnių minusinei temperatūrai. Patikėkit, ką sakau, nes dalis skaitytojų veikiausiai tokiu oru paprasčiausiai net nebando žvejoti.
Kyšteli nosį iš namų, kai saulė prasklaido pilkus debesis ir vėjas nurimsta, deja, toks oras yra prasčiausias, koks gali būti, jei tikiesi rezultatyviai palydekauti. Meteorologine tema plačiau pakalbėsiu kitą sykį, o dabar papasakosiu, kur rasti tų plėšrūnių, apie jų gaudymo techniką, įrangą ir masalus.
Tiems, kurie mėgsta tekantį vandenį, turbūt nekyla abejonių, kad tokiu metų laiku didžiausia galimybė pagauti dėmesio vertą aštriadantę bus Nemune. O jei norite smulkesnių lydekų, tuomet bandykite laimę kitur, nes šioje upėje, kas man labai nuostabu, dar rugsėjį masalus graibstę „peiliukai“, „silkės“ ar kaip ten pavadintumėte iki kilogramo sveriančias margašones, kažkur dingsta. Kur – vienas Dievas težino. Gal kažkiek ir sutirštinau spalvas, tačiau tose vietose, kur aš gaudau, smulkios lydekos paprasčiausiai nekimba.
Viena vertus, tai yra pliusas, nes kam reikia kankinti žuvis, jei jos neįsipaišo į „įmamų“ rėmus arba, kuomet yra „vos ant ribos“, o tu vis tiek jas visas paleidi. Kita vertus, kibimų būna gerokai mažiau, nes kaip bevartysi, stambių lydekų (na, gerai, ir vidutinių, kurios sveria 3–4 kg) visada mažiau nei mažesniųjų. Todėl natūralu, jog sumenksta ir tikimybė įsiūlyti masalus.
Dabar apie tas vietas, kur geriausiai žuvauti. Nepasakysiu nieko naujo, kad teks sukarti nemenką kelio dalį ir nuvažiuoti prie dambų. Tiesa, dambų daug, jos išsidėsčiusios ir vienoje, ir kitoje Nemuno pusėje, dabar po laivakelio gilinimo atsirado ir begalė naujų, tad išsirinkti tinkamas sudėtinga.
Aš ne veltui užsiminiau apie tolimą kelią, nes tos senosios akmeninės dambos, kurios prasideda, nuo (šitą dalį, nepykit, praleidžiu) bus pačios rezultatyviausios. O naujai supiltos akmeninės dar kol kas lydekoms yra neišžvalgyti plotai, nes šios plėšrūnės, kitaip nei sterkai ar ešeriai, užtrunka kokius tris ar penkis sezonus, kol galiausiai nusprendžia: tiks.
Apie smėlines dambas neverta net kalbėti, jos man primena Gobio dykumą. Bent kiek stambesnėms aštriadantėms net ir vėlų rudenį reikia povandeninių, tegul ir sumenkusių, žolynų, gali būti ir šiek tiek akmenų, bet minkštesnis dugnas – būtinas. Labai gerai (čia aš apie žuvis, o ne apie žvejus), kuomet dugne yra kokių nors nuskendusių kelmų, rąstų, srovės atneštų kitokio pobūdžio šiekštų.
Be abejo, reikalingas ir atitinkamas gylis. Vėlgi, jei lyginčiau su rudens pradžia, jis bus didesnis – priklausomai nuo vandens lygio, ne menkesnis nei 2,5–3,0 m, nors virš 4,0 m jau bus per gilu. Šiaip tai yra ne pats didžiausias gylis, Nemune rasi ir gerokai didesnių gelmių, bet esmė tame, kad plėšrūnės jas ir renkasi, tačiau medžioja ant tarp dambų esančių duobių šlaitų.
Galima lydekų aptikti ir Nemuno „eilinėse“ duobėse, kur upės krantai lygūs, tačiau tėkmė negreita, mažesnė už vidutinę. Tačiau rasti didesnes įdubas čia sudėtinga, nebent esi labai gerai išstudijavęs dugno reljefą. Vėlgi tos studijos nueis šuniui ant uodegos, jei, kaip nutiko pastaruosius kelis metus, labai aktyviai dirbs žemsiurbės arba, kas nepamenu jau kada buvo, dugną išgremš didelis ledonešis. Nuo viso to neapsaugotos netgi senos geros akmeninės dambos. Puikus pavyzdys yra palyginti netoli Kauno buvusios puikios Kriūkų žūklavietės – sukniso jas „kurmiai“ totaliai.
Stambiosios lydekos – konservatyvios plėšrūnės. Jei išsirenka patikusias vietas, ten ir laikosi ne vieną sezoną. Kiek ilgai – sunku pasakyti, kadangi, kaip minėjau, duobės gali išnykti ir atsirasti naujos. Bet jei taip nenutinka, visiškai galimas variantas, jog geroje žūklavietėje aštriadantes gaudysi metai iš metų.
Vėl prisimenu Kriūkus – žinojau tokią neišskirtinę dambą (kiti žvejai eina ir praeina...), kur praktiškai beveik visada pagaudavau bent vieną 4–5 kg lydeką. Jei nekimba, reiškia plėšrūnė soti, tiesiog reikia išlaukti, kol praalks. Aišku, „nedroždavau“ vienoje vietoje visą dieną, turėjau ir atsarginių variantų, bet vis sugrįždavau bent pusvalandžiui pamėginti laimę. Būdavo, kad masalą čiupdavo tik temstant.
O kartais pakliūdavo ir dvi panašaus dydžio lydekos. Ten duobė nedidelė, ta prasme, kad jos plotas ne kažin koks, todėl daugiau stambių margašonių veikiausiai neišsitekdavo, nes didžiosios plėšrūnės net ir žiemodamos nelabai linkusios trintis šonais. Gal kur pasitaiko ir išimčių, negarantuoju, bet aš tokių žūklaviečių neradau.
Šis metų laikas yra „guminis“. Suprantama, kad kalbu apie tai, jog geriausias masalas bus guminukas. Čia dviračio neišradinėju (bandžiau, bet sekėsi ne kaip) ir gaudau dažniausiai riperiais, nors kitąsyk „limpa“ ir tvisteriai. Nors pastarieji man labiau pasiteisindavo stovinčio vandens telkiniuose, bet nenukrypsiu. Taigi masalų dydis varijuoja nuo 3 iki 5 colių, turbūt geriausiai yra „aukso vidurys“. Tiesa, tvisteriai gali būti ir vos didesni.
Vilioklių spalvos neryškios. Ir vėl, jei lyginčiau su pirma rudens puse, jie gerokai nublanko, nes vanduo galutinai išskaidrėjo, upėse nešamų žolių ir kito šlamšto ima mažėti, tad aštriadantės užsimano kažko labiau natūralaus.
Nors tas natūralumas gana abejotinas, nes, tarkim. išgeltusios morkos spalvos guminukai su nedideliu kiekiu blizgučių vargu ar yra įprasta povandeniniame pasaulyje. Aišku, tinka ir „tepaliniai“, melsvi, žalsvi, pilkšvi, įvairūs „murziai“, tačiau pasikartosiu, neryškūs silikoniniai masalai.
Kai kas iš mano gerų pažįstamų žvejų pasakojo, kaip gaudo stambias lydekas, tuos spiningautojus kartais matote nuotraukose. Jie guminukus traukia lėtai ir tolygiai netoli dugno ir nesuka sau galvos. Tačiau taip šie žvejai lydekas žuvauja ne Nemune, o kitose nemažose, tačiau ne tokiose giliose upėse.
Nemune geriausias pravedimas yra lėtas džigavimas, viskas vyksta tarsi sulėtintame filme: ritę suki lėtai, bet netrumpai, tada poros sekundžių pauzė, lėtas pakėlimas aukščiau dugno ir vėl toks pats neskubus ritės rankenėlės sukimas. Tiesa, lydeka dažniausiai čiumpa besileidžiantį guminuką (bene keturis kartus iš penkių) arba judantį tiesia linija.
Kitaip nei šiltesniu metų laiku, dabar lydekų kibimas dažniausiai vos juntamas. Kartais susidaro įspūdis, kad masalas kliudė praplaukiančią žolę, atsimušė į akmenį ar panašiai. Pakirsti, esant bent menkiausiam įtarimui, būtina, nes jis gali nebepasikartoti – ne tas metų laikas, ne toks plėšrūnių nusiteikimas. Yra buvę, kad ištrauki guminuką, o ant jo randi dantų žymes, nors kibimo, regis, nė nebuvo.
Todėl tokiems manevrams atlikti reikalinga lengva ofsetinė galvutė („čeburaška“). Jos masė nuo 3–4 iki 12–14 g, priklausomai nuo gylio, tėkmės greičio, valo storio, masalo dydžio ir jo plūdrumo. Bet kokiu atveju nedžigauji kaip gaudydamas sterkus, juolab tose žūklavietėse vandens srautas nėra ypatingai stiprus.
Sakyčiau, kad lengvesnė galvutė visada bus geriau, bet tik kas liečia masalo pravedimą, nes kartais tenka toliau užmesti, būtina „surasti“ dugną, o penkių colių guminukas su kelių gramų galvute skrenda nelabai kaip, greitesnėje tėkmėje grunto gali ir nepasiekti.
Kodėl ne galvakablis? Galima bandyti ir su juo, bet, kiek rodo praktika, masalas pamautas ant „čeburaškos“ kabliuko labiau vilioja lydekas tokiu metų laiku taikant minėtą džigavimo techniką. Manau, kad tai lemia laisvesnis masalo judėjimas, jis svyruoja į šonus, dirba plastiškiau.
Kad taip yra patvirtina ir faktas, kad ne visi guminukai vienodai kibūs – geresni iš minkštesnio silikono, kurių uodegos strampas ilgesnis, iškarpytas, o uodeginis pelekas platesnis, atlenktas stačiau. Šie viliokliai juda išraiškingiau, puikiai dirba traukiami net visai lėtai.
Tačiau toks montažas turi ir trūkumų. Visų pirma, sunkiau pasikerta lydekos, dalis jų atsikabina traukiamos į krantą. Todėl atsisakau ofsetinių kabliukų (dar ir dėl to, kad kibimai vos juntami). Plaukiant upe žolėms pastarieji kabliukai gal ir geriau, nors, mano manymu, tik kažkiek. Kad mažiau pešioja vandeny išsikerojusius augalus, sutinku.
Bet dabar jų ne tiek daug. O štai kad menkiau stringa tarp akmenų ar stambių šiekštų, čia jau būtų lygiosios, nes už šių kliuvinių dažniausiai kabinasi ne kabliukas, o svarelis, tad skirtumo tarp ofsetinės galvutės, kulkos, galvakablio aš nematau.
Deja, nuo klasikinių kabliukų (turiu omenyje jų formą, nes kilpelės gali būti ir paprastos, ir specializuotos praplatintos) neretai nuslenka guminukas. Aišku, masalo nepameti, tačiau kotelis apsinuogina, o riperis persikreipia. Nepadeda net specialūs kabliukai su užkarpėlėmis ant kotelio, nors faktas, kad jie yra geriau negu be užkarpėlių.
Galima masalą priklijuoti, bet tuomet jo nepakeisi. Dar viena išeitis – ilgakotis dvišakis, kuris pagerina ir pakirtimą, tačiau dažniau sminga į įvairius medžius-skenduolius. Montuoti sistemėlių iš papildomų kabliukų nemėgstu, o ir, kiek rodo praktika, jie nelabai gelbėja pakertant, tik dar labiau graibo šiekštus.
Kadangi taip žuvaujant pakliūva nesmulkios lydekos, tai ir pintukas turi būti atitinkamo tvirtumo. Plonesnio nei 0,12 mm diametro neverta naudoti. Gaudant su storesniu valu ne taip toli užmeti, mažėja jautrumas, bet yra kiti privalumai. Vieną jau minėjau – be didesnės baimės gali varginti stambią žuvį. O antras – išlupi iš dugno kliuvinių masalą, kitąsyk – ir su visu kliuviniu.
Faktas, kad pavadėlis, jei jis fluorokarboninis, turėtų būti bent 0,40 mm diametro. Nors aš nesibaidau (dėl lydekų irgi beveik garantuotas) minkštesnių metalinių. Labiausiai patinka titaniniai, nors jie ir brangūs.
Spiningas, suprantama, turėtų būti jautrus. Jei paimsime mano siūlomų galvučių maksimalią masę ir pridėsime 5 colių guminuko svorį, aišku, jog kotas turėtų būti bent jau iki 18 g testo. Bet tik tuo atveju, jei yra amerikietiškas arba „iškeptas“ Kinijoje, nes brangų su klijuota viršūnėle japonišką imčiau bent jau iki 21 g užmetimo svorio. Kadangi gaudome Nemune, kur kitąsyk tenka džigauti toliau nuo kranto, spiningą patarčiau rinktis ne trumpesnį nei 2,60 m ilgio. Su tokiu ir stambų laimikį varginti geriau...
Romualdas Žilinskas
