Pasivaikščiojimas ant slidaus ledo. Antra dalis

Visi žinome, kad smarkiai ištęstos ir mažiau išlankstytos sunkios blizgės labiau tinkamos žuvauti gelmėje. O kodėl? Nes jos greitai skęsta ir dideliame gylyje žuvaujant netgi storesniu ar tąsesniu valu neprarandamas kontaktas su masalu. Mažos lengvos ir lenktos blizgės labiausiai pageidautinos meškeriojant seklumose. Jas paleidus į gelmę, nusklendžia toli ir tokius vilioklius kontroliuoti sunku. Be to nusibosta laukti, iki blizgė pasieks reikiamą gylį.

Tačiau tai ne priežastis atsisakyti šių masalų gaudant didelius ešerius gelmėse. Jautresnė meškerėlė, sargelis, plonesnis valas ir, rizikuojant, kad stambus rubuilis nutrauks silpną giją, galima bandyti jį ištraukti į dienos šviesą. Gal ne visai tinkamos lengvoms blizgėms sąlygos, bet prisiminkite meškeriojimą avižėlėmis.

Kada didele ir sunkia volframine avižėle niekaip negali sugundyti rimtesnio ešerio gilumoje, bandai kraštutinius metodus – riši visai mažytį šratelį prie plono balalaikos valo ir kantriai gramzdini į juodą gelmę. Kartais tai padeda, bet ištraukti laimikį visgi labai sunku, neretai jis nutrūksta.

Blizgės gaudymui gelmėje ir seklumoje

Tai, jog stambesniam plėšrūnui reikia ir didesnio masalo, o šis faktas ypač pabrėžiamas, kada gaudoma smarkiai atvėsusiuose vandens telkiniuose, yra tik dalis tiesos. Ešeriai šiuo atžvilgiu išskirtiniai grobuonys ir jiems tokie dalykai negalioja. Arba ne visada. Kita vertus, poledinėje žūklėje yra savi dėsniai, jie kartais skiriasi nuo tų, kurie pasiteisina žuvaujant vėlai rudenį ar anksti pavasarį, nors ir labai šaltame vandenyje. Ir nepamirškite, kad kiekvienoje baloje galioja savos taisyklės, nes tai atskiri žuvų pasauliai.

Rašydamas apie poledinei žūklei skirtas vertikaliąsias blizges, šiame straipsnyje kalbėsiu apibendrintai ir bandysiu išsiversti be konkretesnių patarimų.

Priskiriami prie giluminių vertikaliųjų blizgių modeliai, kaip sakiau, gana sunkūs, atsižvelgiant į jų dydį, ištįsusių formų, su apačioje esančiu svorio centru. Nepaisant to, jie yra agresyvūs viliokliai, nes norint, kad tinkamai animuotų, žvejui tenka daryti plačius ir staigius rankų mostus. Tokioms blizgėms reikia daugiau erdvės sklendimui, nes nuo vertikalės jos nukrypsta nedaug, todėl turi kristi žemyn iš didesnio aukščio. Kai kurie modeliai praktiškai visai nenuplaukia į šalį, tai kažkada žvejų praminti „vinukai“. Tačiau ir jie kaip kada būna kibūs.

Tačiau dauguma giluminių blizgių vienodai gerai žaidžia ne tik sklęsdamos žemyn, bet ir staigiu mostu pakeliamos nuo dugno. Jeigu ešeriai tądien aktyvūs, yra nemaža galimybė, kad dryžuočiai čiups masalą tuo momentu. Kuomet būna prisnūdę, šitoks blizgių tąsymas gali plėšrūnus netgi išbaidyti.

Žvejojant tokio tipo blizgėmis neretai verta pririšti trumpą šoninį pavadėlį su šoniplaukos imitacija, kokia nors kitokia musele. Bet tada teks daryti jau didesnes pauzes, atsisakyti to agresyvaus animavimo, na, bent jau taip elgdavausi aš. Beje, kuo ilgesnis pavadėlis, tuo ilgesnė ir pauzė. Tokiu atveju pati blizgė atlieka tik ešerių dėmesio sužadinimo vaidmenį. Čia panašus variantas, kaip pirmiausiai pablizgiauti, o po to toje pačioje eketėje bandyti ešerius vilioti avižėle. Virš blizgės pririštu „priedu“ neretai gundosi ir kuojos, plakiai.

Meškeriojant lengvais ir išlankstytais masalais, reikia vengti staigių ir stiprių rankų mostų. Dabar jau ilgos pauzės yra būtinybė, bet ne animavimo paįvairinimas, nes blizgė ilgai sklęs, o į viršų ją kelsime plastiškai ir daug lėčiau, nei prieš tai aprašytus vilioklius.

Šitokių blizgių modeliai gana prastai dirba pakėlimo metu, gerokai labiau vilioja žuvis besileisdami. Tačiau pasitaiko išimčių, nes daug kas priklauso nuo svorio centro vietos. Tad veikiausiai suvokiate, jog „tikslus“ nurodymas, kaip žvejoti nepasakant bent jau apytikslės vertikaliųjų blizgių formos, yra bergždžias.

Visgi yra keletas poledinės žūklės niuansų, kuriuos dera įsidėmėti kiekvienam blizgiautojui. Sakysim, jūsų blizgę kartais kažkas vis stukteli. Bent jau taip atrodo, nes galimai ji atsimuša į kokio nors nuskendusio kelmo šaknį ar seniai nuskendusio ir dumble prasmegusio medžio šaką. Taip atsitinka gana dažnai, kuomet gaudote tvenkinio arba upės duobėse, vagoje, kur žvynuotosios mėgsta žiemoti.

Bet labai panašiai gali būti, jei blizgę baksnoja smalsūs ešeriai, tačiau jos griebti nesiryžta. Nuo šiekšto tokius bandymus ragauti vilioklį atskirsite, nes baksnojimai pasikartoja šiek tiek aukščiau ar žemiau nuleidus masalą.

Tuomet reikėtų bandyti pakeisti vilioklio judesių cikliškumą: lėtinti ar greitinti, ilginti ar trumpinti rankų mostus, keisti pauzių trukmę, žodžiu, atlikti kitokius animacijos derinius. Jei tai nepadeda, tada derėtų rišti tokią pat arba labai panašią, bet kitokios spalvos blizgę. Galiausiai išbandykite visą savo turimą masalų arsenalą, kol įtiksite dryžuočiams – po ledu jų tikrai yra.

Kitas dažnai iškylantis žvejui klausimas – temdyti eketę ar ne? Dabar nepradėsiu analizuoti šviesos poveikio žuvims žiemą, ta tema rašytas atskiras straipsnis. Pasakysiu tiek, kad iš eketės neišgraibyti ledokšniai gali gerokai trukdyti blizgės žaidimui. Meškeriodami avižėle mes nedarome plačių rankos mostų, o ją virpiname, kilnojame, nuleidžiame gilyn vertikaliai tiesiai, pamažu.

Žuvaudami blizgėmis, jas keliame staigiau ir daugiau, todėl nemaža dalis valo pakėlimo metu atsiduria virš vandens. Skęstant blizgei, gija kliūva už ledo gabalėlių ir sutrikdo jos judesius. Dar blogiau, jei ima trauktis eketė ir apšąla valas – tada jis pristabdo laisvą blizgės sklendimą ar netgi trukdo ją tinkamai kilnoti aukštyn.

Bet kokiu atveju grąžtas bus geriau nei peikena (nors jas dabar turi retas meškeriotojas), reikalingas ir samtelis graibyti ledo nuoskilas. Turėkite omenyje ir tą faktą, jog išgręžtos skylės kraštai bus lygūs, o išmuštos – ne. Aišku, kuomet žuvaujate seklumose ir ant apsnigto ledo, saulė pakilusi ir spigina tiesiai į eketę, tuomet niekur nesidėsi – teks užžerti skylę lede sniegu. Tačiau aš juk kalbu apie žvejybą duobėse, tad atsakymas būtų vienareikšmis – ledokšnius išgraibyti reikia.

Slidinėjanti Fortūna

Pagaliau atėjo savaitgalis ir jūs ant plataus ežero ledo ieškote savo svajonių ešerio. Nesvarbu, kad telkinys užšalo neseniai, tačiau vis tiek pavasarėja, todėl ir stambūs kupriai lipa iš gilių duobių šlaitais vis aukščiau. Dabar jie pakankamai aktyvūs ir dažniau atplaukia į sėklius mailiaus bandų paganyti.

Aktyvi žuvis – gerai, bet žinant, jog tų didžiųjų ešerių nėra tiek daug, kiek norėtųsi, surasti tikrai svarų dryžuotį darosi tik sunkiau. Jis plauko sau po telkinį, o jums tenka slidžiu ledu bėginėti ir eketes gręžti. Tačiau dabar kitaip nei viduržiemį – jeigu nuleisi ešeriui blizgę po nosimi, jis ilgai nedvejos ir masalą pagriebs. Tačiau rask, jei gudrus...

Galimas atvejis, kad mirkote blizgę ilgai ir tuščiai... Reikia keisti vietą. Ištraukėte masalą, pradėjote gręžti kitą eketę, o kolega, vos įmerkęs savo blizgę į aną „tuščią“ skylę, išvelka gražuolį ešerį. Arba priešingai. Kaip matote, panelė Fortūna šiuo metų laiku irgi slidinėja apledijusiu ežeru.

Pasitaiko, jog išbirbinote lede dešimt, dvidešimt, pusšimtį ekečių ir... nieko. Ar verta nusiminti? Nemanau. Juk išbandėte savo turimų masalų arsenalą, naujas blizges, aktyviai pasportavote, pakvėpavote grynu oru, palengvinote žuvims gyvenimą praturtindami vandenį deguonimi. O nesėkmės tikrą žvejį tik dar labiau užgrūdina ir aktyviau verčia siekti išsvajoto tikslo.

Ir dar vienas – paskutinis – patarimas. Jei grįžtant namo kur nors netoli kranto pamatysite žvejų būrelį ar net atsitiktinai ant ledo užlipusią moteriškaitę, smagiai lupančius visai padorius šimtgraminius ešerius, nesusigundykite pritūpti šalia. Atsispirkite pagundai prisiminę, kad žmona ešerių nevalo, kaimynai neima, o katinas nuo jų bėga.

Praeikite pro šalį išdidžiai pakėlęs galvą ir lyg tarp kita ko pasakykite: „Matau, neblogai kimba ešeriukai.“ Žodį „ešeriukai“ tarkite pabrėžtinai – jūs juk esate stambių ešerių gaudytojas.

Romualdas Žilinskas