O čia tai bent (39)
Kad žuvys kuo puikiausiai gyvena po ledu – faktas, kurį žino visi. Bet kokią aukščiausią vandens temperatūrą jos galėtų ištverti?
Cyprinodon julimes (viena iš daugelio angliškai vadinamų „pupfišų“) – žuvis iš Cyprinodontidae šeimos, aptinkama karštose versmėse El Pandeño rajone, Meksikos Chihuahua valstijoje. Ji laikoma karščiausią vandenį ištveriančia žuvimi pasaulyje – subrendę individai gali nuolat gyventi vandenyje, kurio temperatūra siekia net 46 °C. Užauga iki maždaug 3,5–4,0 cm ilgio. Minta daugiausia dumbliais, mikroorganizmais, bestuburių lervomis ir organinių medžiagų likučiais, būdingais šiltų versmių dugne. Ši rūšis yra labai riboto paplitimo, jautri aplinkos pokyčiams ir įtraukta į saugomų rūšių sąrašus.
Tos pačios šeimos atstovė Eremichthys acros, dar vadinama dykumos mažąja karpžuve, aptinkama tik Nevados valstijoje, JAV. Ji labiau už savo giminaitę mėgsta „vėsą“ – gyvena karštose versmėse ir jų baseinuose, kur vandens temperatūra gali siekti tik... iki 38 °C. Ji puikiai prisitaikiusi prie šilto, mažai deguonies turinčio vandens, ir laikoma viena iš labiausiai specializuotų šilumą toleruojančių žuvų Šiaurės Amerikoje. Užauga iki 6–7 centimetrų ilgio. Maitinasi įvairiai: vabzdžių lervomis, smulkiais bestuburiais, dumbliais, detritu, fitoplanktonu ir panašiai, trumpiau tariant, kuo tik galima misti gyvenant tokiomis ekstremaliomis sąlygomis.
Kaip giliai panyra žuvys? Į šį klausimą mokslininkai galbūt atsakytų tiksliai, jei patys tai pamatytų. Deja, net su šiuolaikinėmis technologijomis sudėtinga žmogui panerti bei filmuoti ar fotografuoti didžiulėse gelmėse esančius gyvius dėl ten esančio milžiniško slėgio.
Todėl laikui bėgant, apie giliavandenius organizmus informacija gali kisti (ir kinta). O kol kas, pasak ichtiologų, giliausiai gyvenančios žuvys pasaulyje yra liparidės, angliškai vadinamos snailfish. Jos priklauso Liparidae šeimai. 2017 metais viena jų rūšis, Pseudoliparis swirei, buvo nufilmuota Marianos įduboje 8178 metrų gylyje.
2022 metais kita, dar nenustatytos rūšies liparidė, buvo trumpam užfiksuota 8376 metrų gylyje. Tai šiuo metu giliausiai pamatyta žuvis, nors ji dar nėra pilnai aprašyta moksliškai. Abi žuvys užfiksuotos specialiais tyrimų robotais.
Šios žuvys neturi plaukiojamosios pūslės, kūnas bežvynis ir minkštas, nes jų raumenų ir odos audiniai prisitaikę funkcionuoti veikiami šimtų atmosferų slėgio. Tai leidžia šioms žuvims gyventi ten, kur aplink tamsu, šalta, tylu, o kūną, tiesiogine ta žodžio prasme, spaudžia kalnas vandens. Mokslininkai mano, kad 8500–8600 metrų yra riba, kurioje slėgis jau keičia net gyvybiškai svarbių baltymų struktūrą. Todėl tai tikėtinas biologinis dugnas, kurį žuvys gali pasiekti.
Yra žuvų, kurios gyvena ne tik giliai vandenyje, bet ir giliai po žeme. Stebina? Na, suprantama, jos plaukioja vandenyje, tačiau tas vanduo telkšo po mūsų planetos pluta.
Garra andruzzii – tai reta karpinių (Cyprinidae) šeimos urvinė žuvų rūšis, gyvenanti Somalio Bud-Bud regiono požeminiuose vandenyse. Ji visiškai akla, netekusi pigmento ir prisitaikiusi prie nuolatinės tamsos. Užauga iki maždaug 6 centimetrų ilgio.
Ši žuvis kol kas laikoma giliausiai po žeme gyvenančia rūšimi, nes buvo aptikta šuliniuose ir urvų sistemose, kurių vanduo slūgso daugiau kaip 200 metrų gylyje. Kadangi giliau nei 250–300 metrų karstinėse sistemose paprastai nebūna pakankamos vandens cirkuliacijos ir ištirpusio deguonies, tai laikoma riba, kurią žuvys gali pasiekti gyvenamosiomis sąlygomis.
Gyvenimo sąlygos čia yra labai ekstremalios – visiška tamsa, menkas maisto kiekis ir mažai deguonies. Garra andruzzii minta organinėmis dalelėmis ir smulkiais organizmais, kuriuos požeminiam vandeniui atneša potvyniai ar infiltruotas paviršinis vanduo. Ji išsiskiria ne tik prisitaikymu prie tamsos, bet ir neįprastai ilgu vidiniu biologiniu ritmu – apie 47 valandas vietoje įprastų 24, nes šviesa evoliuciškai išnyko kaip dienos ir nakties reguliavimo veiksnys. Tai vienas įspūdingiausių pavyzdžių, kaip žuvys geba prisitaikyti prie kraštutinių sąlygų giliai po žeme.
Dauguma požeminių žuvų nedidelio dydžio, prisitaikiusios prie pastovios aplinkos temperatūros ir labai lėto medžiagų apykaitos tempo. Tačiau 2019 metais Indijos Šiaurės Rytų regione, Meghalajos valstijoje, 100 m gylyje požeminiuose tuneliuose buvo rasta iki tol nežinoma žuvis. Ji išsiskyrė tuo, kad buvo neįprastai didelė kaip urvinė rūšis – užauga iki 40 cm ilgio, kai dauguma urvinių žuvų siekia tik 5–15 cm.
Kaip ir kitos urvinės žuvys, ši rūšis akla, bepigmentė ir gyvena visiškoje tamsoje. Tyrėjai mano, kad tai didžiausia žinoma urvinė žuvis pasaulyje. Ji buvo rasta kalkakmenio urvų sistemoje Jaintijos kalnuose. Ši žuvis dar neturi oficialaus mokslinio pavadinimo. Mokslinėje literatūroje kol kas vadinama Meghalaya cavefish, priskiriama Nemacheilidae šeimai (tikėtina Nemacheilus arba Schistura gentims).
O kokios žuvys gyvena aukščiausiai? Neturima omenyje žmonių įveistų žvynuotųjų net labai aukštai esančiuose ežeruose, dažniausiai dėl sportinės žūklės ar maisto poreikio, nes kai kur net keturių ar penkių kilometrų aukštyje galima rasti, tarkim, upėtakių, kurie ten natūraliai niekada nebūtų atsiradę.
Natūraliai aukščiausiai gyvenanti žuvis yra Triplophysa stolickai, kuri aptinkama Tibeto aukštumų ežeruose net iki 5200 metrų virš jūros lygio. Tai nedidelė, dažniausiai iki keliolikos centimetrų užauganti Cypriniformes būrio žuvis, prisitaikiusi prie itin šalto, deguonies stokojančio vandens.
Ši ištęsto kūno žuvis plauko padugne, jos burna pritaikyta ieškoti maisto tarp akmenų ir nuosėdų. Minta smulkiais bestuburiais, vabzdžių lervomis ir kitais dugno organizmais. Triplophysa stolickai išsiskiria ypatingu atsparumu deguonies trūkumui ir žemai temperatūrai, todėl gali išlikti tokiomis sąlygomis, kur dauguma kitų žuvų neišgyventų. Taigi Tibete ne vien šerpai kopia aukštai į kalnus, bet ir žuvys...
Kai kurios žuvys, kad išgyventų, sulipa į medžius. Ir tai ne pasaka, o faktas. Kryptolebias marmoratus, dar vadinama mangrovių mažuoju kilifiu, aptinkama nuo Floridos iki Brazilijos mangrovėse ir yra viena iš nedaugelio žuvų, galinčių ilgą laiką išgyventi be vandens. Sausros metu arba kai potvyniai nuslūgsta, ji pasitraukia į drėgnus plyšius – lindi tarp paviršinių šaknų, žievės įtrūkimuose, pūvančiuose medžių kamienuose ar kitose drėgnose mikroerdvėse. Ši rūšis geba kvėpuoti per odą, o jos gleivės padeda išlaikyti kūno drėgmę. Moksliniai tyrimai rodo, kad ji gali išbūti iki 66 dienų be tiesioginio kontakto su vandeniu, kol grįžta potvyniai.
Antras stebinantis faktas yra kryptolebias marmoratus dauginimosi būdas. Šios žuvys – vieninteliai žinomi stuburiniai gyvūnai, kurie yra hermafroditai ir gali patys apvaisinti. Ilgi savęs apvaisinimo periodai lemia genetiškai identiškas homozigotines linijas. Kai kuriose populiacijose pasitaiko patinų, todėl galimas lytinis kryžminimasis su hermafroditais ir genetinė įvairovė didėja.
Dar viena pamėgusi medžius žuvis yra Copella arnoldi, žinoma kaip šokčiojanti tetra. Tai nedidelė Pietų Amerikos gyventoja, kuri pasižymi unikaliu neršto elgesiu. Poravimosi metu patinėlis ir patelė kartu iššoka iš vandens ir priglunda prie pakibusių medžių lapų. Ten jie išneršia ikrus, o grįžęs į vandenį patinėlis toliau juos laisto uodega apšlakstydamas vandeniu, kad embrionai neišdžiūtų.
Tai viena iš retų žuvų rūšių, kuri renkasi veistis virš vandens, o jos neršto strategija laikoma viena įspūdingiausių elgsenos adaptacijų tarp gėlavandenių žuvų.
Kalbėdami apie žuvis mes paprastai paminime, kokiuose – gėluose ar sūriuose – vandenyse jos gyvena. Sūrūs, mūsų supratimu, yra jūros ir vandenynai. Bet druskingumas tokiuose telkiniuose irgi nevienodas, kai kur toks didelis, kad net žmogui plaukti nereikia – jį išlaiko prisisodrinęs druskų vanduo. O ar jame gali būti žuvų? Ekstremalių – taip.
Viena tokių Aphanius dispar – mažytė žuvis iš Ciprinodontidae šeimos, gyvenanti Raudonosios jūros, Persijos įlankos ir gretimų sūrių lagūnų pakrantėse. Ji laikoma viena atspariausių druskingam vandeniui žuvų pasaulyje – ištveria iki 110 promilių druskingumą, tai yra beveik tris kartus daugiau nei įprastas jūros vanduo. Ši rūšis prisitaikiusi prie neįtikėtinai sunkių gyvenimo sąlygų: karščio, deguonies trūkumo ir didelės druskų koncentracijos, kas veikiausiai nužudytų net daugelį dumblių.
Aphanius dispar paprastai užauga iki 5–7 centimetrų ilgio. Minta vabzdžių lervomis, smulkiais bestuburiais, zooplanktonu ir dumbliais. Tai oportunistinė visaėdė, kuri prisitaiko prie labai skirtingų sąlygų – nuo beveik gėlo iki itin druskingo vandens.
Šiai druskingo vandens mėgėjai konkurenciją sudaro žuvelė Cyprinodon variegatus, dar vadinama sheepshead minnow, paplitusi palei Šiaurės Amerikos pakrantes. Ji geba gyventi druskos pelkėse ir uždarose lagūnose, kur druskingumas kartais viršija 90 promilių. Pastarosios žuvys turi puikiai išvystytą osmoreguliacinę sistemą – jų inkstai ir žiaunos efektyviai šalina druskos perteklių, tuo pačiu išlaikydami gyvybiškai svarbų vandens kiekį organizme.
Šį žuvelė užauga iki 6–7 centimetrų. Minta įvairiai – dumbliais, detritu, smulkiais vėžiagyviais, moliuskais, vabzdžių lervomis, gali išgyventi tiek gėlame, tiek druskingame vandenyje.
