O čia tai bent! (38)
Vienas banaliausių (ir ne visiškai pamatuotų) klausimų, kokius galima užduoti žvejui, yra: „Kokią didžiausią žuvį pagavai?“ Galbūt šį straipsnį skaitys ne tik meškeriotojai, todėl reikėtų pasakyti, jog skirtingų rūšių žuvys išauga skirtingų gabaritų, nes žvynuotųjų dydžiai užkoduoti genetiškai. Tad logiška, jog galima sumeškerioti rekordinį pūgžlį ar aukšlę, nors jie, lyginant su šamo jaunikliu, atrodys tikri nykštukai.
Apie pasiekiančias didžiausią kūno masę ir ilgį jūrines bei gėlavandenes pasaulio žuvis jau esame rašę, dabar pažiūrėkime, kokios žvynuotosios užauga pačios mažiausios. Šių žuvų egzistavimas – įrodymas, kad evoliucija gali vesti į miniatiūrinę gyvūno formą su specializuotais prisitaikymais.
Todėl dėl šio titulo varžosi bent trys žuvų rūšys, o mokslininkai iki šiol neapsisprendžia, kuriai galima suteikti „pasaulio čempionės“ vardą, nes vertinimo kriterijai, kaip pamatysite, skirtingi. Beje, jos tokios smulkios, kad rasti kokybiškų nuotraukų internete beveik neįmanoma.
Paedocypris progenetica – gėlavandenė žuvis iš Cyprinidae šeimos, gyvenanti durpinguose, rūgščiuose vandenyse Sumatros ir Bintano salose. Ji aptinkama durpingo vandens upeliuose ir pelkėtose vietovėse, kur vandens pH gali būti žemesnis nei 3, čia beveik nėra kitų žuvų. Dėl tokių ekstremalių sąlygų ši rūšis savo aplinkoje praktiškai neturi konkurentų.
Paedocypris progenetica patelės biologinę brandą pasiekia būdamos vos 7,9 mm ilgio, o maksimalus standartinis ilgis siekia apie 10,3 mm. Patinai yra su savotiškomis kabliuko formos dubens ataugomis – tai vienas iš retų atvejų tarp karpinių žuvų. Šios ataugos yra specializuoti poravimosi organai, kurių paskirtis – prilaikyti pateles kūną poravimosi metu.
Dėl savo išlikusių lervinių požymių, tokių kaip neišsivysčiusi kaukolė, Paedocypris progenetica laikoma viena iš labiausiai supaprastėjusių (evoliuciniu požiūriu) ir suaugus lervinius požymius išlaikiusių (neoteniškų) žuvų. Ilgą laiką ji buvo laikoma mažiausiu stuburiniu gyvūnu pasaulyje.
Trimmatom nanus yra bene mažiausia jūrinė žuvis, kilusi iš vakarinės Ramiojo vandenyno dalies. Priklauso grundalų šeimai (Gobiidae). Oficialaus lietuviško pavadinimo ši žuvelė neturi, tačiau ją būtų galima vadinti, tarkim, nykštukiniu rifiniu grundalu. Suaugusių individų standartinis ilgis siekia apie 10 mm, nors tai veikiau yra išimtis, nes suaugusios žuvelės dažniausiai mažesnės.
Tačiau kitaip nei Paedocypris, ši rūšis turi visavertį kaulinį skeletą ir „klasikinę“ žuvies sandarą. Gyvena tarp koralų, dažniausiai gilesniuose rifų sluoksniuose, kur slepiasi nuo plėšrūnų. Kūnas ryškus, oranžinis ar rausvas, akys didelės – tai padeda orientuotis esant silpnam apšvietimui. Faktiškai ji ne didesnė nei Paedocypris, o struktūriškai yra pilnai išsivysčiusi suaugusi žuvis.
Schindleria brevipinguis – labai smulki žuvelė iš Indijos-Ramiojo vandenyno regiono, laikoma pusiau gėlavandene, visgi dažniau priskiriama jūrinei faunai. Vyriškos lyties individai subręsta pasiekę vos 6,5 mm dydį, patelės – 8,4 mm, didžiausias registruotas ilgis siekia apie 10 mm. Schindleria brevipinguis taip pat yra lengviausia žinoma stuburinė žuvis – suaugusi ji sveria mažiau nei 1 miligramą.
Dėl savo mikroskopinių gabaritų ir, suprantama, nedidelių burnų, visos trys minėtų žuvelių rūšys minta mikroskopiniu zooplanktonu, tai gali būti itin maži vėžiagyviai, vėžiagyvių lervos (nauplijai) ir kiaušinėliai, infuzorijos, nematodai ir panašiai.
Gamtoje taip surėdyta, kad maži gyvūnai (lemia jų ontogeninės savybės) gyvena neilgai. Tarkim, jau minėta Schindleria brevipinguis – vos du mėnesius.
Populiariose ichtiologinėse svetainėse trumpiausią gyvenimo trukmę turinčia žuvimi nurodoma Mozambiko ir Zimbabvės vandenyse besiveisianti Nothobranchius furzeri, kurios gyvenimo ciklas trunka 2–3 mėnesius. Per tą laiką šios irgi nedidelės (nors lyginant su ankstesniosiomis yra gigantės – 6,5 cm) žuvys užauga, subręsta, neršia ir miršta.
Kadangi vandenys, kuriuose plaukioja N. furzeri dažnai išdžiūsta ir vėl prisipildo tik užėjus lietingajam sezonui, jos ikrai atsparūs sausrai ir gyvybingi išlieka iki sekančio sezono sausame dumble. Kitos šios genties rūšys, tokios kaip N. korthausae ar N. rachovii, taip pat užbaigia gyvenimą per kelis mėnesius nuo išsiritimo iš ikrų. Tai išskirtinis prisitaikymas prie ekstremalių aplinkos sąlygų – kai vanduo dingsta, nelieka ir laiko gyventi ilgiau.
Visgi laboratorinėmis sąlygomis Nothobranchius furzeri gyvenimo trukmė – iki 6–7 mėnesių. Tad vargu ar galima būtų šią žuvį tituluoti kaip gyvenančią trumpiausiai, nebent kaip „vieną iš...“
Eviota sigillata – išties viena trumpiausiai gyvenančių žuvų, priklausanti Gobiidae šeimai. Šią rūšį rastume koraliniuose rifų vandenyse vakarinėje Ramiojo vandenyno dalyje: Australijos, Indonezijos, Mikronezijos, Maldyvų teritorijose.
Žuvys aptinkamos nedideliame gylyje – nuo maždaug 3 iki 20 metrų, dažniausiai laikosi tarp koralų ar arti rifų paviršiaus. Eviota sigillata paprastai užauga iki 2,5–3,0 centimetrų ilgio. Jų gyvenimo trukmė nuo išsiritimo iki mirties yra vos 59 dienos – tai trumpiausia dokumentuota gyvenimo trukmė tarp visų žinomų stuburinių.
Pelaginės stadijos metu lervos maždaug tris savaites dreifuoja atvirame vandenyne, po to apsigyvena rifų struktūrose, greitai subręsta – dažnai vos per dvi savaites – ir tuoj pat pradeda daugintis. Reprodukcinis periodas taip pat trunka trumpai – apie tris savaites, po kurių žuvis žūva. Toks intensyvus, greitai besibaigiantis gyvenimo ciklas būdingas tik labai smulkioms tropinėms žuvims, kurios vystėsi aplinkoje, reikalaujančioje greito prisitaikymo ir trumpų generacijų. Lietuviško vardo ši rūšis neturi, visuose šaltiniuose ji žymima lotyniškai.
Pažiūrėkime į priešingą variantą – kurios žuvys gyvena ilgiausiai. Be abejonės, tai bus lėtai augančios, šaltuose vandenyse gyvenančios žvynuotopsios, kurių medžiagų apykaita itin lėta, o gyvenimo tempas – panašus į laiką pamiršusių būtybių, nes jų gyvenimo trukmė gali siekti net kelis šimtmečius.
Viena iš žinomiausių – šiaurinis jūrų ešerys (Sebastes aleutianus), gyvenantis Ramiojo vandenyno šiaurėje. Mokslininkai yra aptikę individų, kuriems buvo daugiau kaip 200 metų, o seniausias žinomas egzempliorius buvo 205 metų amžiaus.
Tai giliavandenės žuvys, aptinkamos nuo 150 iki 450 m gylyje, kur vandens temperatūra neviršija 5 °C. Beje, kuo šios žuvys stambesnės ir vyresnės, tuo giliau plaukioja (gal slepiasi nuo senatvės?), šios rūšies ešeriai pasiekia beveik metro ilgio dydį.
Kita ilgaamžė žuvis yra arktinis arba Grenlandijos ryklys (Somniosus microcephalus). Šis lėtai augantis, giliavandenis ryklys gali gyventi net daugiau nei 500 metų – radiokarbono metodu nustatyta, kad kai kurių individų amžius siekia apie 392 ± 120 metų. Subręsta sulaukęs... 150 metų. Jis laikomas apskritai ilgiausiai gyvenančiu stuburiniu gyvūnu.
Reikėtu pridurti, kad Grenlandijos ryklys yra ir viena didžiausių žuvų, nes gali sverti daugiau nei 1000 kg, pasiekia net 6,4 m ilgį. Ir dar – jo mėsa nuodinga, vartojama tik specialiai apdorota.
Didysis eršketas (Huso huso), dar vadinamas beluga, yra didžiausia gėlavandenė žuvis pasaulyje, priklausanti eršketinių (Acipenseridae) šeimai. Paplitusi Juodojoje, Azovo ir Kaspijos jūrose bei jų įtekančiose upėse, taip pat anksčiau buvo aptinkamas ir Dunojuje bei Volgoje. Ši žuvis anadrominė: didžiąją gyvenimo dalį praleidžia jūrose, o neršti migruoja į gėlus vandenis.
Didysis eršketas išsiskiria savo milžinišku dydžiu – istorijoje dokumentuoti individai, siekę daugiau nei 7 metrus ilgio ir sveriantys iki 1,5 tonos. Tai lėtai auganti ir vėlai lytiškai bręstanti rūšis: patelės bręsta apie 15–20 gyvenimo metus, o kartais ir vėliau. Neršia kas keli metai. Vidutinė gyvenimo trukmė siekia nuo 100 iki 120 m., nors spėjama, kad pavieniai individai gali išgyventi iki 150 metų ar dar ilgiau.
Dėl savo ikrų ši rūšis tapo itin vertinga komerciškai. Intensyvi žvejyba, buveinių nykimas ir užtvankos migraciniuose keliuose lėmė staigų belugų skaičiaus mažėjimą. Šiuo metu didysis eršketas įrašytas į Tarptautinį raudonąjį nykstančių rūšių sąrašą (IUCN) ir yra griežtai saugomas visame areale.
Nepaisant taikomų apsaugos priemonių, natūralios belugų populiacijos tebėra kritiškai sumažėjusios. Tai reliktinė žuvų rūšis – didžiojo eršketo išvaizda ir biologinės savybės beveik nepakito nuo mezozojaus eros.
Gal pasirodys keista, bet viena ilgaamžiškiausių tarp gėlavandenių žuvų yra mūsu žvejams ir gurmanams žinomas europinis ungurys (Anguilla anguilla), kuris laisvėje dažniausiai gyvena iki 15–20 metų. Regis, nedaug, tačiau turima duomenų, kad nelaisvėje išgyvena gerokai ilgiau – 80–100 metų. Ir tai tiesa, nes negalėdami migruoti į Sargaso jūrą, unguriai užauga didesni ir gyvena ilgiau nei įprasta natūralios kilmės vandens telkiniuose.
Žinomas atvejis Švedijoje, kur ungurys, vadinamas Branteviko unguriu, buvo laikomas šulinyje ir, anot vienos vietinės šeimos pasakojimų, gyveno ten net 155 metus. Deja, konkrečiai šitas faktas ir toks amžius nebuvo patvirtintas mokslininkų.
Neskubėkime palikti Lietuvos vandenų, kadangi čia turime dar vieną žuvį rekordininkę ir ji mums visiems žinoma „iki skausmo“.
Paprastais arba auksinis karosas (Carassius carassius) mokslininkų įvardijamas, kaip ilgiausiai be deguonies išgyvenanti stuburinė žuvis (yra juk ir kremzlinių). Esant 0 °C karosas tarsi užsikonservuoja, po vandeniu užšalusioje duobėje gali išgyventi be deguonies net 140 dienų. Tuomet jo organizmas pereina į hipometabolinę būseną ir fermentinės medžiagų apykaitos dėka gamina etanolį, kuris pašalinamas per žiaunas – tai leidžia išvengti pieno rūgšties kaupimosi ir mirtinų metabolitų susikaupimo.
Teko girdėti, kad karosai atsigauna išimti iš šaldymo kameros ir ima šokinėti keptuvėje. Na, bet čia veikiausiai panašios istorijos, kaip su šulinyje gyvenusiu unguriu...
Su karosu konkuruoja ryklys (Hemiscyllium ocellatum), priklausantis ilgauodegių ryklių šeimai (Hemiscylliidae), nes geba ištverti absoliučią anoksiją (deguonies stygių) iki 2 valandų esant 30 °C temperatūrai. Pastarosios žuvys prisitaikiusios gyventi apsemose rifininėse lagūnose: naktį, kai potvynis atslūgsta, rykliai lieka sausuma atskirtose vandens duobėse, kur deguonies lygis smarkiai krenta. Jų smegenys moka taupyti energiją, išlaikydamos tik gyvybiškai svarbius neuronų branduolius.
Beje, tai ne vienintelis prisitaikymas, nes Hemiscyllium ocellatum geba vaikščioti pasiremdamas krūtinės ir pilvo pelekais. Tad jei potvynis užtrunka, o ryklio „bala“ baigia išsekti, jis drėgnu pajūrio gruntu gali „nueiti“ iki kitos artimiausios vandenvietės...
Salmo informacija
