O čia tai bent 029
Elektriniai unguriai (Electrophorus) priklausomai nuo dydžio gali sukurti iki 860 V elektros įtampą. Kuo didesnis yra ungurys, tuo jis, suprantama, generuoja daugiau elektros. Jos reikšmė dvejopa – taip plėšrūnas apsvaigina mažesnes žuveles, kurias po to suėda, ir apsigina nuo kitų grobuonių, tarkim, kaimanų. Žmogui tokia įtampa yra mirtina. Negana to, kai kurios elektrinių ungurių rūšys, tokios kaip Electrophorus voltai, Electrophorus electricus kartais medžioja grupėmis. Dabar paskaičiuokite, kokia įtampa gali būti, tarkim, 10 elektrinių ungurių būryje...
Kiek žuvų rūšių, o 90 proc. jų sudaro ciklidai (Cichlidae), yra Viktorijos ežere dorai niekas nežino. Jų skaičių mokslininkai vardija tik apytiksliai – apie 200, nors prieš penkias dešimtis metų kalbėta, apie 500 (trečdalis – endeminės). Kita vertus, reikėtų sakyti: kiek buvo rūšių, nes kai kurios jų niekada taip ir liko neatrastos, o kitos atrastos visai neseniai, tačiau prarastos. Ir pagrindinis to kaltininkas yra ne žmogus, tačiau didysis nilinis ešerys (Lates niloticus), kuris buvo paleistas į Viktoriją, kaip verslinis objektas. Deja, išrijęs didžiąją dalį ciklidų šis ešerys jau nebepasiekia savo buvusių gabaritų ir taip sparčiai nebesidaugina. Lazda turi du galus – Viktorijos ežerui ji vožė abiem ir iš sykio.
Krokodilinė ledžuvė (Chaenocephalus aceratus) yra ešeržuvių (Perciformes) būrio, ledžuvinių šeimos žuvis paplitusi Antarktyje. Ledžuvės dydis 30–60 cm. Nieko neįprasto, jei... ne permatomas žuvies kūnas, pro kurį atitinkamoje aplinkoje kiaurai matosi vidaus organai. Nors gal ir tai nestebintų, kadangi visiškoje tamsoje gyvenančių jūrinių žuvų kūnai, o ledžuvė randama 1–2 km gylyje, gali būti visiškai skaidrūs. Jų kraujas bespalvis, nes jame mažai eritrocitų ir hemoglobino, deguonis absorbuojamas visu kūno paviršiumi. Tačiau Antarktidos vandenyse labai šalta, tad krokodilinė ledžuvė savo organizme gamina glikoproteinus, kurie neleidžia jai suledyti – tai yra tarsi savotiškas antifrizas. Beje, krokodilinė ledžuvė labai skani žuvis ir svarbus verslo objektas. Deja, jos nei IKI, nei Maxima prekybos centruose nerastumėte.
Naujosios Zelandijos ilgapelekis ungurys (Anguilla dieffenbachii) – endeminė tos salos gėlavandenių ungurių rūšis. Kiti Naujojoje Zelandijoje aptinkami unguriai yra vietinis trumpasis (Anguilla australis), kuris taip pat randamas Australijoje, ir natūraliai introdukuotas australinis ilgapelekis ungurys (Anguilla reinhardtii). Ungurys ir lieka unguriu – gyvena jis gėluosiuose vandenyse, bet neršti plaukia į jūrą. Viskas būtų taip pat, kaip pas mūsiškius europinius ungurius, tačiau yra esminis skirtumas – Naujojoje Zelandijoje tos rūšies unguriai gyvena iki 100 m ir pasiekia 24 kg svorį. Ech, sužvejojus tokį...
Tikriausiai sunkiausiai gėluosiuose vandenyse meškere pagaunama (ištraukiama) žuvis – dygliauodegė raja. Rajų yra 72 rūšys ir kai kurios jų užauga labai didelės. Pavyzdžiui, Himantura Chaophraya rūšies dygliauodegė raja, kuri gyvena Tailando, Indonezijos, Malaizijos, Naujosios Gvinėjos, Borneo, Australijos upėse. Ši žuvis gali siekti 5 m plotį ir 500 kg svorį. Tačiau ne žuvies svoryje ar jėgoje esmė, kuomet kalbama apie žuvies traukimą, o jos plotyje – juk rajos forma tarsi plekšnės, ji traukiama prisiploja visu kūnu prie dugno ir pakelti iki valties ar pritraukti prie kranto pusės tonos laimikį tėkmėje, kuris tokiu būdu priešinasi, reikia milžiniškų žvejo pastangų. Derėtų priminti, kad ant šių žuvų uodegos esantis dyglys nuodingas, kasmet nuo dygliauodegių rajų įdūrimų žūsta nemažai žmonių.
Kai kurios žuvys naujas teritorijas užkariauja ne plaukdamos, tačiau šliauždamos. Pavyzdžiui, vijoklinis ešerys (Anabas testudineus), kuris gyvena Pakistano, Indijos, Bangladešo, Šri lankos vandenyse. Kadangi tai yra taip vadinamų amfibinių gėlavandenių žuvų rūšis ir geba kvėpuoti atmosferiniu oru, šį privalumą vijoklinis ešerys išnaudoja su kaupu. Kuomet sausroje išdžiūva vandens telkinys, jis gali žeme šliaužti nuo 6 iki 10 valandų. Taip šios žuvys veikiausiai įšliaužė į laivus, kurie jas nugabeno į Papua Naująją Gvinėją, Indoneziją. Dabar stebimas vijoklinių ešerių plitimas Australijos link, jie jau aptikti Saibai saloje. Australijoje ir taip netrūksta gyvūnų migrantų, dar vienas – nepageidaujamas.
Ką bendro turi ešerys su povu arba drugeliu? Daug ką, kadangi viena Brazilijoje Gvianos ir Branco upėse gyvenanti žuvis vadinama poviniu ešeriu arba ešeriu drugeliu (Cichla ocellaris). Tiesą sakant, būtent su ešeriu ji neturi nieko bendro, kadangi priklauso ciklidų (Cichlidae) šeimai. Nors išvaizda išties kaip ešerio, tačiau daug spalvingesnė. Ypač į akis krenta ant uodegos šalia uodeginio peleko esanti ryški dėmė, kuri labai panaši į tą, kokia būna ant povo plunksnų. Išauga povinis ešerys iki 75 cm dydžio, aktyvus dieną, plėšrus, tad ir dar vienas panašumas su mūsiškiu ešeriu. Kaip savotiškas „melioratorius“ povinis ešerys aklimatizuotas Floridoje, Puerto Rike, Havajuose. Po aklimatizacijos neigiamo poveikio nepastebėta. Kol kas...
Pietinių JAV valstijų vandenis užplūdę įvairių rūšių žalčiagalvinės (Channidae) žuvys tapo tikra ekologine katastrofa vietinei ichtiofaunai. Gyventi jos gali bet kokiame gėlame vandenyje, net jei jame ir trūksta deguonies, nes žalčiagalviai turi labirintinius kvėpavimo organus. Faktas, kad šios žuvys buvo paleistos iš akvariumų, tad dabar Amerikoje galima rasti bent kelias žalčiagalvių rūšis. Žalčiagalvio patelė, priklausomai nuo rūšies gali padėti iki 150 tūkst. ikrų, savo ikrus ir mailių saugo. JAV invazinės rūšys naikinamos pačiais įvairiausiais būdais, vienas jų – mėgėjų žvejyba, be teisės žuvis paleisti atgal į vandenį. Beje, žalčiagalviai labai atkakliai priešinasi, yra itin stiprūs, ištvermingi, kai kurios rūšys užauga daugiau nei metro ilgio. Vienas geresnių masalų – silikoninės varlės, rezultatyviai gaudomi ir poperiais.
Ar yra mūsų vandenyse žuvų, kurių pavadinimas keistas? Be abejo. Tarkim, jūrų adata arba didžioji adatžuvė (Syngnathus typhle), kuri gyvena Baltijos, Juodojoje jūroje, Viduržiemio ir Azovo jūrose, o mūsų pajūryje netgi labai dažna. Adatžuvinių (Syngnathidae) priskaičiuojama net 150 rūšių, o jos artimiausi giminės yra jūrų arkliukai, kurių rastume dar 30 rūšių. Kuo ypatinga jūrų adata? Ne vien išvaizda. Juk jūrų arkliukų patinėliai savo vaikučius nešioja tarsi kengūros sterblėje. Jūrų adatos – irgi. Pažiūrėkite į ją – sunku įsivaizduoti, kaip toks liesas patinas gali kažkur savo kūno raukšlėje dar ir vaikus sutalpinti...
Remiantis „Eschmeyer’s Catalog of Fishes“ katalogu (informacine žuvų duomenų baze), šiuo metu priskaičiuojama 18 267 gėlavandenių žuvų rūšys. Pagal paskutinius duomenis ne mažiau nei trečdaliui gresia išnykimas arba jų populiacijos yra kritinėje būklėje. Gėlavandenės žuvys išnyksta du sykius greičiau nei gyvenančios sūriuose vandenyse arba kiti mūsų planetos gyvūnai. Pagrindiniai faktoriai yra kitų žuvų rūšių invazijos, vandens telkinių užterštumas, pernelyg intensyvus žuvų gaudymas, buveinių degeneracija arba visiškas jų praradimas.
Kita vertus, pasak britų dienraščio „The Guardian“, vien 2021 m. atrastos 212 naujos žuvų rūšys. Neaišku, jos jau įtrauktos į duomenų bazę ar dar ne.
